Interviewing Mary Anne Hobbs

Susitikome Berlyne, klube Maria, kur tą vakarą ji grojo. Aš sėdėjau ant stalo, ji ant kėdės, tiesiai koridoriuje, tarp trijų apsauginių apsupto įėjimo ir pilnėjančios klubo salės. Sakė skrydis su Ryanairu pasisekė gerai, tuomet pagalvojau, kad dar vakar naktį ji vedė savo laidą BBC, bet smulkutė nuoširdi nuolatos besišypsanti mergina prieš mane visai neatrodė pavargusi.

Biografijoje skaičiau, kad visuomet norėjai tapti žurnaliste rašančia apie muziką. Kodėl?

Augau miestelyje, kuriame gyveno 1000 žmonių, tuomet internetas neegzistavo. Vienintelis langas į pasaulį, be John Peel radijo laidos, kurios klausydavausi naktį pasislėpusi po antklode, buvo jau nebeegzistuojantis žurnalas “Sounds”. Jį užsisakydavau vietinėje žaislų parduotuvėje, nes šiaip jo nepardavinėdavo. Joje taip pat užsisakydavau muzikos įrašus, jie pasiekdavo parduotuvę po devynių savaičių.
Mano tėvas naikindavo visus mano muzikinius įrašus, tačiau jo nejaudino mano susidomėjimas žurnalu “Sounds”. Šis žurnalas man buvo kaip vartai į Edeną, man buvo įrodytą, kad kažkur už šito kaimo, kuriame gyvenu yra visiškai kitoks pasaulis. Ir aš svajojau, kad ateis laikais, kai rašysiu šitam žurnalui.

Kaip išsivystė tavo muzikinis skonis?

Sunku pasakyti.
Žmonės mane žino dėl mano aistros elektroninei muzikai, tačiau man taip pat labai patinka avangardinis rokas, pop muzika, hip hopas.
Mane žavi visiškai pirmapradžiai garsai, jie panašūs į gamtos stichiją. Man nesvarbu kokio žanro yra muzika, joje aš ieškau pradinės esencijos. Aš ieškau pradinės esencijos, man visiškai nesvarbu kokio stiliaus muzika.
Bėgant metams aš visuomet ieškojau kažko naujo, unikalaus niekad prieš tai negirdėto garso. Tai gali būti dainos žodžiai arba tai, kaip MC atlieka savo partiją arba būdas, kuriuo dubstepo prodiuseris kuria savo garsus sukergdamas įvairiausius muzikos stilius ir daugybė kitų dalykų, kurie priverstų sau pasakyti: “Whoa! Kas čia buvo?”
Kažkada pagalvojau, kad jei reiktų gyventi gete ir klausytis vieno muzikinio stiliaus, prarasčiau taip daug dalykų, kurie mane įkvepia.

Ar dainų žodžiai tau svarbūs?

Viskas priklauso nuo dainos, bet taip. Pavyzdžiui PUBLIC ENEMY dainų žodžiai padarė itin didelę įtaką mano gyvenime. Prieš 20 metų, kai PE pradėjo savo muzikinę karjerą, mes gyvenome priešinternetinėjė eroje. Jie buvo vieninteliai balsai pasakoję mano kartai, kas vyksta juodojoje Amerikoje, tuomet niekas apie tai nežinojo. Žinia nekeliaudavo žiniasklaidos kanalais. Pasaulis tada atrodė toks didelis.
Didžiojoje Britanijoje yra pulkas man patinkančių grime MC. Savo dainose jie pasakoja, kas vyksta Didžiosios Britanijos getuose, kurie yra tiesiai šalia mano namų ir šalia kiekvieno ten gyvenančio namų. Jų žodžiai man labai svarbūs.
Puikius komentarus pateikia naujas vaikinas iš CADENCE WEAPON, kuris kaip tik šiuo metu pradėjo leistis Big Dada įrašų kompanijoje.
MC mane įkvepia labiau nei dainininkai, nes jie nebijo pasakyti, kas vyksta gatvėse. Aš patyriau, kad jie yra stipri jėga įtakojanti socialinius pokyčius, ypač susijusius su rasizmu, neteisingumu, turtine nelygybe. Tai daug daugiau nei vietinių savivaldybių pristatomos politinės programos. Šie žodžiai yra jaunų žmonių, kurie stengiasi skleisti informaciją ir parodyti gerą pavyzdį tam, kad kažkas pasikeistų ir žmonės žinotų, kad išeitis egzistuoja. Man pačiai muzika buvo išeitimi.
Yra daugybė puikių grime MC, tokių kaip vaikinai iš VIRUS SYNDICATE, o taip pat Ben Sharpa, Konfab ir kiti atlikėjai iš Pietų Afrikos, kuriuos pristatau savo laidoje. Pietų Afrikoje šie žmonės susiduria su didžiulėmis rasizmo problemomis ir jie kalba apie tai savo dainų žodžiuose. Jie gilūs, išsilavinę žmonės. Manau, tai, ką jie sako – labai svarbu.

Turbūt nebeįsivaizduoji savo laidos be interneto?

(Juokiasi) Tai tikrai juokinga, negaliu net pagalvoti apie tai. Dėl interneto atlikėjus, klausytojus ir mane ėmė jungti simbiozinis ryšys, laida tapo pasauline. Mus gali skirti žemynai, tačiau šie atstumai tapo nieku atsiradus MySpace. Žmonės kuriantys muziką gali kalbėti su manimi, o per mane jie gali kalbėti tiesiai su savo fanais, kurie klauso radijo laidos.
Kai ji buvo imta publikuoti internete – labai paplito, man nuostabu ir neįtikėtina, kokia ji populiari skirtingose teritorijose.
Anksčiau žiojėjo didžiulė praraja tarp tų, kurie kuria muziką ir tų, kurie jos klauso, platina ir t.t.
Dabar daugybė jaunų žmonių pradėjo kurti muziką arba didžėjauti. Kiekvieną savaitę aš groju kūrinius žmonių, kurie tiesiog susisiekė su manimi internetu ir aš net neįsivaizduoju, kas jie. Muzika keliauja neįtikėtinais greičiais, dabar tiesiog užtenka išleisti kūrinį, parašyti man į MySpace ir nepraėjus nė dienai tas kūrinys gali būti pagrotas per Radio 1.

Kiek žmonių dirba “Radio 1’s Experimental” laidoje?

Aš ir dar viena mergina. Deja, dabar ji iškeliavo į Pietų Ameriką, todėl su manimi dirbs kita mergina. Tos merginos yra laidų prodiuserės tuo pat metu dirbančios keliose laidose. Jos daro visokias smulkmenas, dažniausiai tvarkosi su popieriais ir kitais formalumais. Taigi, esu beveik viena.
Mano paieškos sunkios. Dešimt valandų per parą aš klausau visko, kas ateina į tris mano pašto dėžutes. Tik 2% keliauja į laidą, kiti 98% yra netinkami. Arba jie nepakankamai stiprūs, arba tai kažkas, kas netinka laidai. Tai lyg ieškojimas adatos šieno vežime, smėlio sijojimas ieškant aukso.
Klausytojai klausys tik tuomet, jei parodysi jiems kažką naujo. Naujų atlikėjų alkis yra fenomenalus ir nepatenkinamas, todėl labai sunku išlaikyti stiprią laidą.
Man patinkančių atlikėjų sąrašas jau siekia tūkstančius.

Kaip randi muzika? Ar tai nuoseklaus paieškų proceso rezultatas ar yra kažkoks tinklas žmonių, kurie tau padeda?

Daugybė žmonių patys susisiekia su manimi. Kai aš randu kažką MySpace, peržiūriu jų draugus ir jų draugų draugus.
Man taip pat padeda atlikėjai. Milanese – puikus žmogus, visuomet ką nors parekomenduoja. Jamie iš VEX’D ir Mala iš DIGITAL MYSTIKZ taip pat labai padeda. Daugybė jau įsitvirtinusiu prodiuserių turi gerą ausį ir gali tą, kas taps kita scenos žvaigžde.

U2 sugrojo koncertą Second Life, Kurtas Vonegutas davė vieną paskutiniųjų savo interviu. Kaip manai, ar 3D aplinkoje yra ateities muzikai?

Mačiau, kaip tai atrodo, tačiau niekuomet nebuvau ten įlindus pati. Norėčiau turėti tris paralelinius gyvenimus… (juokiasi) Kaip būtų puiku! Tada vieną vakarą eičiau papietauti su savo geriausiu draugu, kitą vakarą…
Ai, tiek to.
Dabar pagrindinis muzikos šaltinis yra MySpace. R. Murdoch (media magnatas nusipirkęs Intermix Media Inc., kuriai priklausė ir MySpace) įtaką MySpace vos jaučiama, už jį nereikia mokėti, jis gerai tvarkomas, jie atsikratė pornografijos, beveik nėra spamo. Daugybė žmonių, kuriems nerūpi muzika iškeliavo į Bebo ar Facebook.
Būs įdomu pažiūrėti, kas nutiks su 3D virtualiais pasauliais. Ten leidžiantys laiką žmonės greičiausiai yra jauni ir turi daugiau laiko, kurį gali skirti pakankamai sudėtingo 3D pasaulio pažinimui. Vyresni žmonės užsiėmę, jie eina į darbą, studijuoja. Nepaisant MySpace dydžio, jis yra paprastas ir aiškus, nereikia daug laiko, kad įsitrauktum.
Man MySpace yra kaip Britanijos biblioteka, kur pamatęs visas knygas pagalvoji: “Viso gyvenimo neužtektų jei norėčiau perskaityti šitas knygas”. Taip ir su MySpace.

Kaip manai, kokia būtų šiuolaikinė kultūra be John Peel?

Man sunku ją įsivaizduoti be John Peel. Iki šiol nesuprantu, kaip jis sugebėdavo kasdien perklausyti tiek muzikos, visų įmanomų žanrų. Jis buvo transliuojamas 38 metus ir nors BBC vis norėdavo jį priversti pagroti grojaraštį ar kokius hitus, jiems niekuomet nepavykdavo. Jis išaugino visus nuo David Bowie iki THE WHITE STRIPES. Negaliu net įsivaizduoti pasaulio be jo, kažkas juk turėjo duoti pradžia visa tam.
Pažįstu keletą žmonių užaugusių Rytų Berlyne tada, kai dar stovėjo siena. Jie vadinasi TO ROCOCO ROT – puiki elektroninės muzikos grupė. Paskutinį kartą kai buvau Berlyne jie man pasakojo, kad kai buvo jauni policija uždrausdavo kiekvieną jų koncertą. Keletą kartų jie koncertavo nelegaliai, nes tokia buvo privaloma procedūra – turėjai tartis su policija. Jie pasakojo, jog tuomet Rytų Berlynas buvo visiškas vakumas, jame nieko nebuvo be Peelo radijo laidos, kurios bangas jie sugebėdavo pagauti būdami Rytų Berlyne. Jiems tai buvo langas į pasaulį, kaip ir man. Jei neprisimeni, koks pasaulis buvo prieš internetą, sunku įsivaizduoti, kaip jis pakeitė pasaulį. Per TV irgi nieko nerodė išskyrus žinias. Peelas buvo vienintelis tamsiame pasaulyje suteikęs visiems vilties ir parodęs, kad jei neišduosi savo idealų ir tikėsi tuo ką darai, tau pasiseks.

Mano draugai dirbę Didžiojoje Britanijoje klausydavosi John Peelo radio laidos naktimis ir įrašinėdavo į kasetes, mes dar turime keletą tų kasečių namie.

Taip! Ir aš taip darydavau. Turėjau tokio dydžio aparatą (braižo didelį keturkampį ore) ir įrašinėdavau, o po to klausydavau vėl ir vėl. Tuomet tai buvo vienintelis kelias, vienintelis muzikos ir kultūros šaltinis, jei negyvenai Niujorke ar Londone. Kol nebuvo interneto – nebuvo nieko, mes stovėjom ant kalvų viršūnių ir siųsdavome dūmų signalus vienas kitam.

Ankščiau vedei Rock Show, vis dar domiesi roku?

Man visuomet patiko avangardinis ir tradicinis rokas. Mane įkvepia tokios grupės kaip KTL (tai vaikinas iš Sun O)) ir kitas iš PITA). Jų muzika – juodojo metalo ir elektronikos mišinys. Šiais metais jų pasirodymas “Sonar” festivalyje buvo tiesiog nepakartojamas, todėl truputį jų muzikos pagrojau “Sonar Special” laidoje, man jie taip patiko, kad juos taip pat įtraukiau į “Xperimental Xtremes” laidą, kur jie grojo gyvai. Juos reikia išgirsti.
Esu Mike Patton grupių gerbėja: FANTOMAS, TOMAHAWK, MR. BUNGLE. Gerai, Peeping Tom man nelabai patinka…
Būtina paminėti VEX’D ir Distance. Jiems abiems labai patinka avangardinis metalas, taigi pasiūliau jiems padaryti mixą, kad parodytų kaip metalo garsai skamba elektroninės muzikos kontekste. Taigi Jamie iš VEX’D atskyrė visą metalo tekstūrą iš Sunn O)), Khante ir kitų grupių kūrinių ir trūkstamą turį užpildė savo ir Distance kūriniais. Tai labai gilus ir inteligentiškas athmospheric, jų gyvi pasirodymai tiesiog neįtikėtini.

Kas tave taip traukia prie dubstep scenos, kodėl nori būti jos dalimi?

Yra tiek daug skirtingų dalykų, kurie man patinka šioje scenoje. Mane žavi bendrumo jausmas ir tai, kad atstumas tarp atlikėjų, vakarėlių organizatorių, klausytojų yra lygus nuliui. Jau iškilę atlikėjai visuomet pirmieji imsis padėti naujam atlikėjui iškilti.
Garsas iš esmės yra panašus, tačiau požiūriai į jį skiriasi. Tave gali įtakoti drum’n’bass, dub, avangardinis metalas, minimal techno ir kt. Sukuriamas visiškai unikalus garsas, nes kiekvienas turi savo interpretaciją, pavyzdžiui Rusko visiškai kontrastuoja su Darquan, Distance ir Vex’d su Kode 9 ir Mala (DIGITAL MYSTIKZ). Taip pat skirtingus garsus įtakoja atlikėjų gyvenimo vieta, pavyzdžiui Oyaarss naudoja vietinių dainų motyvus, o Shackleton muzikoje girdime daug turkiškos perkusijos.
Šiais metais lankiausi nerealaus dydžio festivaliuose. “Sonar” dubstep scenoje buvo 8 tūkstančiai žmonių, didžiulis festivalis Olandijoje – “Lowlands”, “Sudoeste” Portugalijoje. Garsas nukeliavo labai toli.
“Sonar” scenoje grojau vienoje scenoje su Oris Jay, Kode 9, Skream, už dešimties žingsnių nuo mūsų grojo THE BEASTIE BOYS. Skream atėjo pas mane ir sako: “Šūdas! Manai kas nors ateis?! Beasts groja už dešimties žingsnių, o jie garsūs jau ištisą amžinybę.” Aš jam sakau: “Žinai, aš derinau šitą programą 6 mėnesius. Gal palaukiam ir pažiūrim kas bus”.
Ir ką tu manai?
Per Skream pasirodymą prie scenos stovėjo 8.5 tūkstančio žmonių, žiūrėdamas į tolį matei tik galvas. O tada Skream grįžo į Angliją ir vėl grojo dviem šimtams žmonių.
Kitose pogrindinės muzikinės kultūros scenose žmonės dažnai daro klaidą po pirmos sėkmės iškart norėdami daug pinigų, šampano, lenkiškos degtinės ir striptizo šokėjų. Jie nenori nusileisti ant žemės ir įtiki, kad visa ateitis bus tokia kaip sėkmės akimirka. Manau, dubstep atlikėjai pasimokė iš kitų klaidų. Kiekviena diena yra graži, nesvarbu, grojai 8 tūkstančiams žmonių ar 8.
Dar vienas puikus dalykas, kad ši scena yra turbūt pirmoji postNapsterio aplinkoje, kur fanai nepateisina piratavimo. Jei tu ateitum į dubstepforum ir paprašytum mp3, tave iškart išmestų. Dalijimasis failais beveik nužudė drum’n’bass sceną, nes dideli forumai leido žmonėms keistis mp3, o atlikėjai beveik neparduodavo įrašų. Fanai suprato, kad jei nemokėsi atlikėjams greit jie ims badauti, nebekurs muzikos ir scena žlugs.
Dubstep scenoje nedaug EGO. Jei nueitum į DMZ pamatytum, kad tik pabaigęs savo setą atlikėjas jau minioje šoka kartu su visais grojant kitam atlikėjui. Nėra jokių VIP narių ar zonų, kur po seto atlikėjai bėgtų susitikti su Kate Moss. Visi atlikėjai esantys mieste tuo metu gali stoti už pulto.