Jei ne ironija ir melas, ši knyga būtų visiškas šūdas. Bet kadangi autorius, tesiilsi jis amžinoje mūsų pagarboje, priešlapyje pas pripažįsta: „šioje knygoje nėra nė krislelio tiesos“, ši knyga – vienas genialiausių gyvenimo filosofijos mokytojų.
Tai – nauja filosofijos sistema, nauja religija. Sukurtas visas atskiras pasaulis – neegzistuojanti San Lorenso sala, mistinė medžiaga Ledas 9, tik fikcijoje gyvenantis atominės bombos tėvas Feliksas Hionikeris. Pasaulis ne tik sukurtas, bet ir sunaikintas tiesiai prieš mūsų akis. Kam? Kad imtumėme tikėti fomomis. Fomos, leiskite priminti, yra Bokononizmo religijos pagrindinis elementas – niekam žalos nedarančios tiesos, kurių laikydamiesi tapsime kilniais, sveikais ir laimingais.
Belieka pasidžiaugti, kad Vonegutas ne tik parašė puikią knygą, bet ir davė šiek tiek darbo visiems Wikipedijos entuziastams. Apie bokononizmą šioje reiškiniu tapusioje pseudoenciklopedijoje straipsnių nemažai. O tikras, nuoširdus literatūros geek‘as dabar gali kitam tokiam sakyti magiškus žodžius kaip karasas, za-ma-ki-bo ir sin-vatas,.
Jei ką, būtent tokios Voneguto knygos VŠĮ Rajono bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje atsiduria lentynoje „Fantastika“, šalia leidyklos „Eridanas“ aukso fondo. Pats mačiau. Turiu savitą požiūrį į fantastiką, kurio čia neskelbsiu, nenorėdamas nieko įžeisti. K. V. knygos būtų fantastika, jei pasaulis, kuriame gyvename, būtų tvarkingas ir tobulas. Tačiau…
Mokslininkas kūrė atominę bombą. Vyriausybė buvo juo patenkinta. Tačiau mokslininkas buvo išsiblaškęs. Kuo užsiimdavo, į tą ir pasinerdavo. Vieną dieną jis pastebėjo vėžlį ir jam pasidarė įdomu: o kai vėžlys įtraukia galvą į kiautą, kaip yra su jo stuburu: susilenkia ar susitraukia? Mokslininkas pamiršo bombą ir užsiėmė vėžliais. Vyriausybė tapo nepatenkinta. Vieną dieną jos žmonės atvažiavo ir vėžliai iš laboratorijos dingo. Atėjęs į laboratoriją mokslininkas net nepastebėjo, kad kažko trūksta – ir toliau dirbo prie atominės bombos…
Kitas absurdo pasakėles palieku surasti jums patiems. Bus smagu. Tarkim, apie bandymą padalinti visas San Lorenso salos pajamas jos liaudžiai po lygiai. Arba apie Heizelę iš Indianos, kuri nesupranta, kaip gali kas nors nemėgti amerikiečių.
Tiesa, taip ir nesupratau – turėjo Vonegutas rašytojo talentą ar tik gausybę gerų aprašytinų idėjų? Visas „Katės lopšys“ atrodo kaip iš nesukimbančių dalių bandyta daryti mozaika. Bet tas neužbaigtumas ir nevientisumas, kad ir kaip būtų keista, tikriausiai labiausiai ir žavi. Gal todėl jis man toks ir artimas – kad nemokėjo rašyti. Kaip ir aš, ar ne?
„Fomos! Melagystės! Krūva fomų!“
(Bokonono knygos)
Komentarai