Tomas Arūnas Rudokas “Pornomūza”

Laimė gyventi Antakalnyje man suteikė kitą, kone lygiavertę laimę pažinti Tomą Arūną Rudoką. Ar šiuose sakiniuose reikia kabučių žodžiams “laimė”? Vis dar neapsisprendžiu. Smagu pažinoti kažkokį viešesnį, nei pats, asmenį. Bet ar smagu pažinoti pastarųjų metų literatūrinio Lietuvos gyvenimo nevykėlį numeris vienas?

Tomas Arūnas, su savo atgyvenusios mados ūsais, savotišku sąžinės ir garbės supratimu bei stipriu lakaus skysčio kvapu iš tikrųjų yra toks, kokį jį knygos pabaigoje pristato Darius Pocevičius – jam nieko nereiškia duoti į snukį moteriai ir pasiųsti draugą na(…).

Darius Pocevičius, tas pats, sako, kad Rudokas bent jau rašytojas puikus. Šį klausimą dar reiktų rimtai apsvarstyti. Wannabe Keruakas kažkada – 1988-aisiais, kai, rodos, visi skaitė viską, ką tik galėjo gauti (bent jau toks tas laikas atrodo žvelgiant iš 2007-ųjų rugsėjo), puikavosi šiems laikams neįsivaizduojamu 45 tūkstančių tiražu išleistu romanu “Autodafė”. 2005-aisiais baigtai “Pornomūzai” “Rygos” apylinkių erelis niekaip nesurado leidėjo iki “Kitų knygų”, alternatyviosios leidybos guru, subujojimo. 1800 egzempliorių šiuo atveju atrodo palyginti geras kritimas, ar ne?

Jei ne savotiška gyvenimo patirtis, įvaldytas nuostabus žargonas ir keli puikūs bajeriai, būtų galima manyti, kad romaną parašė vis dar nekaltas ir tuo labai nepatenkintas potencialus septyniolikmetis. T. A., matyt, taip ir neišaugo iš paaugliškos kūrybos. Skystas ir lakus it odekolonas “Troinoj” siužetas – čia jis buvo, čia jis dingo. Visiškai pornografiškos sekso scenos su raumeningomis krūtinėmis, dideliais falais, spermos purslais ir kitu briedu – niekaip manęs neįtikinsite, kad taip gyvenime iš tikrųjų būna. Norėtųsi, bet… Piktas ir nešvankus leksikonas, kurio pusė vartojama tikrai ne vietoje ir ne laiku, it norint pasipuikuoti savo laisve ir nekonvencionalumu. Definicijas primenančios skyrių pabaigos apie rudens lietų, perregimas snaiges ir “įrankius atsitiktinumo rankose”. Pritempta romano pabaiga. Ir taip toliau, ir panašiai, kabinėjimuisi labai tinkamas romanas.

Ir vis dėlto – knyga žavi. Tartum Bukovskio “Skaitalas”, “Pornomūza” dažnai verčia tikėti, kad visas šis romanas – greičiau šlykštus zekiškas Tomo Arūno su “Camel” dantyse juokas iš paties savęs, nusipezėjusio Antakalnio valkatėlės-artisto, ir manęs, godaus skaitytojo, kuriam visas infantiliškumas kelia ne tiek kritiškumą, kiek erekciją. Be to, dešimtadalis knygos – gryni zekiškosios, armeiskos ir valkatiškos tautosakos perlai. Tarkim, išrašai iš prostitutės Irenos dienoraščio – kaip pastaroji gavusi snukin po sekso arba 52 žodžiai peniui pavadinti. Arba Afgano Vasios graudžiai juokingi sapnai. Arba ožių įšventinimo į gaidžius ritualas kalėjime. O kur dar puikūs, šiek tiek šovinistiniai, bet labai atpažįstami moterų apibūdinimai, pavyzdžiui: “(…)mergina suklapsėjo didelėmis kaip lėlės akimis ir pavirto bukai gražia, naivia ir seksualia Merlin Monroe – tokia, tipo, šešiolikmetė moksleivė iš štata Arizona, žinanti, su kuo ir kada pistis”.

Rudokas nestebina. Jis niekada nebus nei Keruakas, nei Bukovskis, net iki Sigito Parulskio jam trūksta trigubai tiek talento, kiek turi dabar. Bet ir nenuvilia. “Pornomūza” – tikriausiai viena kietesnių lietuviškų černūchų su keliomis puikiomis mintimis. Nemoka Tomas Arūnas gyventi, nemoka ir rašyti, neturi pinigų, vilties ir savigarbos, užtat jausmo ir humoro – per akis.