David Lynch grįžo. Nuo spalio 12-os Lietuvos ekranuose pasirodė naujausias režisieriaus filmas „Vidinė imperija“ – su Laura Dern, nauja – video – estetika ir dar daugiau mįslių, nei anksčiau.
Lynch kelis trumpo metražo filmus sukūrė dar studijuodamas (Lynch studijavo Pensilvanijos dailiųjų menų akademijoje; iš pradžių Lynchas planavo sieti savo gyvenimą ne su kinu, o su daile; dailės niekada neatsisakė ir parodas rengia iki šiol, tačiau ši sritis reikalauja jau atskiro straipsnio). Pirmasis Lyncho judantis paveikslas – minutę trunkanti animacija „Šeši žmonės, kuriems bloga“ (1966). Savo paslaptinga, keista nuotaika trumpametražis pranašauja išskirtinį Lyncho stilių, nors šiaip ypatingu originalumu nepasižymi.
Paskui šį bandymą seka mišria technika – animacija ir kinas (16 mm) – sukurta „Abėcėlė“, kurioje – keista figurėlė, gaminanti abėcėlę, šiurpūs vaikų balsai, mergaitė, kuri vemia krauju ir kt. Įsimena vienintelė rišli filmo frazė, „Prisimink, kad turi reikalų su žmogumi“, šiame siurrealistiniame kelių minučių filme savitai atskleidžianti Lyncho humanizmą.
1970-ais sukurta „Močiutė“ (trunkanti jau apie pusvalandį) pasakoja apie tėvų žiauriai skriaudžiamą berniuką, kuriam rūpestį ir meilę teikia močiutė, išdygusi iš jo pasodintos sėklytės. Žiaurios, makabriškos ir gerai suvaidintos situacijos, košmariškas filmavimas ir montažas (kartu su šiek tiek animacijos), metaforiška istorija – visa tai verčia šį filmą išskirti iš kitų David Lyncho trumpametražių.
Prieš ilgą metražą, David Lynchas taip sukuria „Amputuotoją“ (1974). Šiame vieno kadro filme rodoma mergina, kurios amputuotą koją itin nesėkmingai „tvarko“ slaugytojas (pats Lynchas); tačiau pati amputuotoji nekreipia į tai jokio dėmesio. Dėmėsį jį kreipia į melodramatiško laiško (už kadro jis skaitomas ir žiūrovui) rašymą. Absurdiška ir komiška situacija, pasakojama Lyncho tampa labiau kraupia, nei juokinga.
Pirmasis David Lyncho ilgo metražo filmas „Trintukagalvis“ (1977) seka trumpametražių siurrealistine logika, tačiau pasakoja ir konkrečią istoriją – Henry Spencer, eilinis gamyklos darbuotojas (kartais, tiesa, pasiklausantis balerinos už radiatoriaus, kuri dainuoja apie danguje laukiančią laimę) draugauja su Mary; ji pagimdo nesveiką, šlykštų kūdikį-monstrą, savo siaubingais klyksmais ir gargaliavimais vedantį tėvelius iš proto. „Trintukagalvis“ parodo kasdieniškas situacijas taip, kaip jas sapnuotume baisiausiuose košmaruose; todėl filmą „paaiškinti“ gali tiek Freud‘as, tiek močiutės numylėtas sapnininkas.
„Žmogus dramblys“ (1980) – ko gero, suprantamiausias David Lynch filmas, ekranizuojantis Viktorijos epochoje gyvenusio Joseph Merricko istoriją – iš cirko iškrypėlių šou šį siaubingai deformuoto kūno savininką išgelbėja gydytojas, kuris išauklėja šį siaubūną išsilavinusiu džentelmenu. Parodoksalu, bet tai turbūt vienintelis Lyncho filmas, kurį žiūrėdamas susitapatini su jo veikėjais – kituose režisieriaus filmuose psichologiškai „neišteisinta“, brechtiška vaidyba ir logiškai nesuvokiamos situacijos to padaryti neleidžia (todėl žiūrėdamasjo filmus ir jauti tokią įtampą – nes nežinai kaip reaguoti, nesupranti veikėjų motyvų ir pan.). “Žmoguje dramblyje” minėtas Lyncho humanizmas jau visai tiesioginis – pro puslėtas žmogaus dramblio lūpas tariami žodžiai „Aš ne gyvulys! Aš žmogiškas sutvėrimas! Aš…esu…žmogus!“ sukrečia ilgam.
„Kopą“ (1984) pats David Lynch iš savo filmografijos išbraukė; ilgesnėje, televizijos versijoje net pasivadinęs Judas Booth (Judas – Kristaus išdavikas; Booth – Linkolno žudikas). Šis filmas ekranizuoja fantastinę Frank Herberto sagą tuo pačiu pavadinimu. Perdėm nuoseklus rėmimasis sudėtingu literatūros kūrinio siužetu ir taps viena šios finansinės ir kūrybinės nesėkmės priežasčių. Nors įspūdingi kostiumai, specialūs efektai ir patyrę aktoriai gelbsti filmą, bet visa tai „Kopos“ nepaverčia nei Lynchu, nei „Žvaigždžių karų“ vertu blockbusteriu. Tačiau svarbiausia, jog Lynchas sutiko su prodiuseriu De Laurentiis kurti “Kopą” tik išsiderėjęs, jog šis finansuos ir kitą jo filmą – kurį kuriant niekas Lyncho kūrybinės laisvės riboti negalėtų.
Taigi, „kitu jo filmu“ tapo „Žydrasis aksomas“ (1986). Šis filmas – šedevras, kuris reprezentuoja visa tai, ką įvardijame žodžiu lynchiškas. Tai ne tik įtampa, paslaptinga, mįslinga atmosfera, brechtiška vaidyba, bet ir pasąmonės, sapnų pasaulio, vidinių baimių ir slapčiausių fantazijų – nuo sadomazochizmo iki vojerizmo – tyrinėjimas. Filme puikiai atsiskleidžia aktoriai: debiutuoja Lyncho mūza tapsianti Laura Dern; po „Kopos“ bendradarbiavimą tęsia Kyle MacLachlan; turbūt geriausią savo vaidmenį kine atlieka Isabella Rossellini (kuri greitai susižadės su Lynchu; išsiskirs – 1990-ais); o Dennis Hopper ilgam įsimena kaip neprilygstamai įasmeninęs blogį.
1988-ais David Lynch sukuria trumpametražį „Kaubojus ir prancūzas“, skirtą televizijos šou „Prancūzai pagal…“, kuriame dalyvavo penki skirtingi režisieriai; tarp kitų – Godard‘as ir Wajda. Lynchas neabejotinai turi puikų humoro jausmą ir šiame filme jo visai neslepia, pašiepdamas iškart dvi klišes.
„Industrinė simfonija nr.1: sudaužytos širdies sapnas“ (1989) – tai nufilmuotas 50 minučių performansas, pranašaujantis būsimų filmų („Užmirštas greitkelis“, „Malholando kelias“ ir „Vidinė imperija“) logiką – kai dalį kūrinio stebime realų žmogų ir jo aplinką, o paskui jis pasineria į sapnišką, įsivaizduojamą erdvę (iš kurios galų gale grįžta). “Industrinėje simfonijoje” realybės plotmei atstovauja Nicolas Cage ir Laura Dern – Cage herojus sudaužo Dern herojai širdį, telefonu pranešdamas apie nutraukiamus jų santykius. Viskas, kas vyksta paskui – tai sapnas; sapnas su neįtikėtina scenografija, vaidybiniais, bei šokio elementais ir, svarbiausia, muzika – sukurta paties Lyncho ir Angelo Badalamenti – kompozitoriumi, lydinčiu Lyncho filmus nuo „Žydrojo aksomo“ iki „Malholando kelio“.
1990-ais David Lynch perkelia Lauros Dern ir Nicolas Cage duetą į filmą „Pašėlęs širdyje“. Šis kūrinys gausiai cituoja, remiasi filmu apie kelią – „Ozo šalies burtininku“; taip pat naudoja kelio filmo (road movie) žanro taisykles, tokiu būdu kartais priartėdamas prie parodijos. Lyncho filmai apskritai gali būti intepretuojami kaip įvairių kino žanrų parodijos (tokį įtarimą sustiprina faktas, jog „Žmogų dramblį“ prodiusavo Mel Brooks, gyvas parodijų klasikas); nors vien tik toks vertinimas, žinoma, būtų per paprastas (ir net ne švelniai ciniškas). Visgi, galbūt „Pašėlusi širdis“ iš tikrųjų neprilygsta anksčiau sukurtam „Žydrajam aksomui“ būtent todėl, kad „Pašėlusia širdimi“ interpretuojamas kelio filmo žanras daug kuo nusileidžia „Žydruoju aksomu“ nagrinėtam 50-ųjų film noir. Be to, nors „Pašėlusioje širdyje“ sinefilija ir psichoanalizė visai kitokia, Lynchas iš esmės kuria naudodamasis ta pačia formule, kaip ir anksčiau – todėl žiūrovui būti apgautam.
1990-1991-ais David Lynch sukuria „Tvin Pykso miestelį“ – Lietuvoje ko gero geriausiai žinomą savo kūrinį. Šiame seriale įvairių žanrų parodija dar akivaizdesnė; scenarijaus bendraautoriaus Mark Frosto teigimu, kiekviename epizode yra mažiausiai dvi nuorodos į populiarius filmus arba serialus. Vis dėlto, ne taip lengva atsiriboti nuo šio mažo miestelio paslapčių, nesidomėti, kuo baigsis mįslinga istorija, nesijaudinti dėl daugybės išdavysčių, kankinimų ar žmogžudysčių, ir tiesiog iš viso to pasijuokti. Tvin Pyksas veikia būtent taip, kaip įvardija įvykių sukūryje įsisukusi veikėja Donna Hayward: „Lyg sapnuočiau nuostabų sapną ir baisų košmarą vienu metu“. 1992-ais Lynchas išsprendžia kai kurias mįsles (tačiau užduoda naujų) sukurdamas serialo priešistorę – filmą „Twin Peaks: ugnie, eik su manimi“.
Bendradarbiaudamas su Mark Frost, David Lynch taip pat nufilmavo kelias dokumentines televizijos laidas „Amerikos kronikos“ (1990), pasakojančias apie įvairias Amerikos asmenybes ir įvykius – nuo Hugh Hefner iki transcendentinės meditacijos; taip pat – keistą ir labai juokingą serialą-situacijų komediją „Eteris“ (1992). Televizijai David Lynch sukūrė ir du (iš trijų) kamerinio mini serialo „Viešbučio kambarys“ (1993) epizodus.
1996-ais David Lynch sudalyvauja filme „Lumière ir kompanija“, kuriame – 40-ies režisierių minutės trukmės filmai, sukurti tokia technika, kokia prieš daugiau nei šimtą metų kūrė broliai Lumière. Lynchas į savo minutę sutalpina daug istorijos ir paranojiškos atmosferos.
1997-ais David Lynch grįžta prie ilgo metražo su „Pamirštu greitkeliu“. Filmo siužetas – vienas sudėtingiausių Lyncho karjeroje; tai dėlionė, kuriai sudėlioti šio straipsnio, žinoma, neužtektų. Tačiau, kaip ir visi David Lynch filmai, „Pamirštas greitkelis“ gali būti vertinamas ne tik intelektualiniame lygmenyje. Ne veltui Lynchas niekada neatsakinėja į klausimus apie savo filmų prasmes ir net yra pasakęs, jog „geriau taip daug nežinoti apie tai, ką dalykai reiškia“, o „psichologija naikina paslaptingumą“.
Po sudėtingo, gražaus, intriguojančio ir tikrai lynčiško filmo seka, iš pirmo žvilgsnio, svetimkūnis Lyncho filmografijoje – „Tikra istorija“ (1999). Tai visiškai paprasta istorija apie Alvin Straight, 73-ų metų senuką, kuris, norėdamas prieš mirtį aplankyti savo brolį (su juo jau 10 metų nesikalba), 300 mylių įveikia traktoriuku (5 mylių/h greičiu). Galbūt taip Lynchas išreiškia savo humanistinę poziciją, ryškią „Žmoguje dramblyje“; galbūt pasinaudoja proga filmuoti lėtą (!) kelio filmą (kaip ir daugelyje kitų režisieriaus filmų, „Tikroje istorijoje“ – lekiančios geltonos kelio juostos…) su aliuzijomis į mėgstamą „Ozo šalies burtininką“; o gal tiesiog ironizuoja savo mistikos ir siaubo besitikinčius sulaukti gerbėjus.
2001-ais David Lynch jau nebeerzina savo gerbėjų ir sukuria tikrą savo stiliaus šedevrą – „Malholando kelią“. Šis filmas primena „Pamirštą greitkelį“ savo pasakojimo būdu: Lyncho sukurti veikėjai iš tikrovės persikelia į fantazijų pasaulį; o į „Vidinę imperiją“ panašus dar ir nagrinėjama Holyvudo – sapnų fabriko – tema. „Malholando kelias“ stulbina gražiais, keistais, paslaptingais kadrais, garso takeliu. Filmo siužetą, palyginus su „Pamiršto greitkelio“, galima gana lengvai suprasti – ar tai minusas, ar privalumas, priklausys tik nuo žiūrovo. Kaip bebūtų, „Maloholando kelias“ – viena gražiausių lesbiečių meilės istorijų kine, ir ji tikrai nėra tokia „žiūroviška“, kad trukdytų ja mėgautis.
2002-ais Davido Lyncho svetainėje (davidlynch.com) pasirodo keli jo trumpametražiai. Animacinis „Dumbland“, nupieštas elementariu stiliumi, susideda iš 8-ių absurdiškų, kvailų ir kartais lėkštų epizodų. Ne taip svarbu, ar tai amerikietiškos visuomenės satyra – tiesiog juokinga, ir tiek.
Kiti trumpametražiai, nufilmuoti video kamera, pranašauja „Vidinę imperiją“. „Tamsus kambarys“ įsivels į būsimo ilgametražio siužetą, o perfilmuotos „Triušių“ ištraukos pateks į patį filmą. Susipažinti su „Triušiais“ prieš žiūrint „Vidinę imperiją“ tikrai verta, ir ne todėl, kad kas nors paaiškėtų – tiesiog apima neįtikėtinas jausmas, kai „Vidinėje imperijoje“ triušius pamatai iš tokio požiūrio taško, kurio negalėjai įsivaizduoti, stebėdamas juos originalioje trumpo metražo versijoje (…lyg būtum atsidūręs kokiam nors 2D grafikos žaidime, tokiam kaip Mario…).
Po tokios filmografijos jau sunku tikėtis, kad režisierius tave vėl nustebins… Tuomet David Lynch ir tėkšteli penkis metus kurtą šedevrą „Vidinė imperija“ (2006). Trijų valandų filmas nufilmuotas video kamera, operatorius – pats Lynchas; įsimylėjęs patirtį su video jis teigia niekada nebegrįšiąs į kino formatą. Bet tai nereiškia, jog „Vidinė imperija“ nufilmuota skurdžia dogmos maniera – visai ne, kaip ir visada, Lynchas neapseina be įspūdingų šviesos ir specialiųjų efektų. Pabėgti nuo David Lyncho filmo – sunkiau nei bet kada anksčiau. Net filmo peržiūros Vingio k/t žiūrovai, nors ir pasipiktinę siužeto neaiškumu, kartais nebegalėjo atsiriboti nuo filmo – buvo tiesiog prikaustyti ir sukrėsti. Žinoma, ne visi žiūrovai sulaukė filmo pabaigos – nemažai iš salės išėjo, jausdamiesi gal kiek frustruotai – nes, matyt, tikėjosi suprasti istoriją. Tačiau vienaip ar kitaip suprasti istoriją yra įmanoma – atskyrus tikrovės – vaizduotės – filmo plotmes, išarpliojus lynčiškus simbolius ir t.t. Be to, „Vidinė imperija“ gali žavėti ir istorijoje pasiklydusius žiūrovus. Puikūs aktoriai (savo talentu pribloškia Laura Dern, įkūnijanti ne vieną skirtingą charakterį), netikėtas ir sudėtingas scenarijus, naujas formatas ir filmavimo stilius – visa tai rodo, jog David Lynch dar netapo vienu iš tų autorių, kurie save kopijuoja, autorinį žvilgsnį versdami serijine preke.
Komentarai