Festivalis GAIDA prasidėjo tylia muzikine sensacija. Per atidarymo koncertą nuskambėję Heinerio Goebbelso kūriniai iš ciklo Surrogate Cities pataikė į jautriausią mūsų kultūros erogeninę zoną. Gal ir ne tik mūsų. Teko skaityti, kad Berlyne melomanai valandų valandas stoviniavo eilėje prie Filharmonijos kasos, norėdami gauti bilietėlį į „Surogatinius miestus“. Tuo tarpu Vilniaus kongresų rūmuose klausytojų gretos buvo retos…
Visai nenoriu nieko įžeisti, bet pirmoji vakaro dalis veikiau priminė mielą bonusą. Kaip privalomą dovaną gavome dvi premjeras – pasaulinę ir lietuvišką. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras subtiliai pagriežė Ramūno Motiekaičio kūrinį Lygiadieniai ir Onutės Narbutaitės krantas upė simfonija. Kūriniai buvo priimti šiltai, autoriai apdovanoti gėlėmis, tačiau ką čia slėpti – pirmoji dalis neturėjo nieko bendra su šių metų GAIDOS fetišu – naujuoju balsu. Iš rudeninio sąstingio buvo atsibusta tik su pirmaisiais Goebbelso kūrinio taktais. Atgijo, ištiesino nugaras ir orkestrantai. Ir požeminis traukinys pajudėjo.
Heineris Goebbelsas – ne tik iškilus nūdienos kompozitorius ir radikalus teatro režisierius. Jis – ir agresyvaus art punk klasikas, besišliejęs prie Rock In Opposition judėjimo, priklausęs avangardinio roko grupei Cassiber. 1994 metais sukurtas ciklas Surrogate Cities dviem balsams, sempleriui ir simfoniniam orkestrui puikiai atspindi įvairialypę Goebbelso patirtį. Tai labai senoviška ir visiškai moderni, iš mišrių sluoksnių sudėta veržli muzika, ir tradicinis orkestras čia skamba kaip perdarytas, išverstas į kitą pusę. Bet štai neskubiu žingsniu į priešakinį frontą žengia Davidas Mossas.
Praleisti Davido Mosso apsilankymą būtų buvusi neišrišama nuodėmė. Pagal išsilavinimą Mossas yra Rusijos istorijos bakalauras ir perkusininkas. Pagal pašaukimą – tiesiog Žmogus-Balsas. Šarmotomis vešliomis garbanomis, atpalaiduoto tvirto kūno – na tikrai kaip iš samanų išaugęs ir gūdžiuose miškuose sustiprėjęs. Mossas kosėjo į mikrofoną kaip dainuodamas, dainavo kaip kosėdamas. Balsius tarė su pankiškomis priegaidėmis. Bylojo apie baugų gyvenimą mieste, kur tereikia trumpam užsimerkti, kad atsimerkęs išvystum, kaip ką tik regėti daiktai išnyksta. Atsipalaidavęs, ritmingai linguojantis Mossas džiugino savo smagumu ir gąsdino nevaldoma jėga. Tuo tarpu šalia samaninio patriarcho atsidūrusi minkšto mecosoprano savininkė Aušrinė Šikšnytė jaudino savo jauduliu ir jaunyste. Dainavo kartais gal ir truputį pro nosį, bet triphopo ritmu atlikta vingiuojanti melodija – tai apskritai viena gražiausių mano girdėtų dainų. Finale publika plojo iš visų jėgų. Vylėmės išgirsti dar nors menkiausią meistro žodelį, nors ir žinojome – pridurti tikrai jau nebėra ko.
Dirigentas švedas B Tommy Andersonas tvirta ranka tvarkė scenos ūkį, reikiamą akimirką vos linktelėdamas ar duodamas padrąsinimo ženklą. Orkestrantai vilkėjo klasikinius kostiumus, orkestrantės – juodo aksomo sukneles ar kelnių ir šilko palaidinių komplektus, saikingai nusėtus blizgučiais. Aušrinė buvo pasipuošusi alyvine suknia, patriarchas Mossas – pilku surdutu.
Bet svarbiausia – nerami „Surogatinių miestų“ nuotaika idealiai susipynė su Lietuvos ore kybančia ekonominės ir dvasinės krizės nuojauta. Taip, dar salėje kvepėjo sudėtingais kvepalais, dar traukė akį moterų skoningos puošmenos, tačiau vyrai jau užsimetė veršenikes ant pečių – kad galėtų bet kuriuo metu evakuotis. Taip, per pertrauką klausytojai dar gurkšnojo auksinį konjaką, ragavo sumuštinius su kumpiu, tik niekas nematė, kad baro lentynoje beliko du buteliai. Ko gero, šį nerimastingą rudenį aktualiosios muzikos festivalis kaip niekad pateisino savo pavadinimą.
Komentarai