Francois Ozon/vis dar perspektyvus

François Ozonas provokuoja savo filmų temomis, kurioms apibendrinti dažnai tiktų žodis seksualumas: ne vienu ir ne dviem atžvilgiais – nuo queer iki Freudo; nuo Catherine Deneuve ir Fanny Ardant bučinio iki mamytės, sapnuojančios seksą su sūnumi. Provokuoja Ozonas ir sinefilija – ne vienu savo filmu šis režisierius perdirba, interpretuoja kino klasiką, filmo žiūrėjimo procesą paversdamas žaidimu „atspėk, kur matei jos pirštines?!“ ir pan. Bet net ir per daug nesidomint seksualumu ar kino klasika, žiūrėti François Ozono filmus yra malonu – įtraukia įdomios istorijos, gražus stilius, geniali vaidyba bei nuoširdus, ironiškas ir subtilus režisieriaus tonas. Tikriausiai todėl nei vienas iš devynių François Ozono ilgo metražo filmų neaplenkė ir Lietuvos; ne išimtis ir nuo spalio 5-os kino teatruose rodomas naujausias režisieriaus kūrinys „Angelas“.

Pradžia / trumpametražiai

1988, būdamas dvidešimties, Ozonas iš tėčio pasiskolina super 8 kamerą ir nufilmuoja pirmą savo nebylų trumpametražį – „Šeimos nuotrauka“. Jame vaidina Ozono šeima – tėvai, sesė ir brolis. Siužetas paprastas – broleliui aiškiai nusibosta šeimyninis gyvenimas, tad jis visą šeimą išžudo (ir, prisėdęs šalia, savo aukas įamžina fotografijoje). Tokia, regis, paprasta pradžia jau pranašauja Ozono kūrybos bruožus – joje bus daug smurto ir maišto prieš buržuazines vertybes. Be to, įdomu pastebėti, kokie liberalūs buvo Ozono tėvai (profesija: mokytojai), nesipriešinę vaidinti savo mirtį; pasak paties Ozono, jie niekada nevykdė nė mažiausios cenzūros ir tiek jis, tiek jo brolis ir sesės galėjo viską žiūrėti ir skaityti.

François Ozon, studijuodamas (Paris I universitete; nuo 1990 – prestižiniame FEMIS, kuriame dėstė pats Eric Rohmer) nufilmuoja daugiau nei kelis tokius filmus, kuriuose vaidino jo šeima, meilužiai ar draugai. Pamažu draugus keičia aktoriai, o dėstytojų komentarus – festivalių publika. 1994-ais Ozonas sukuria „Tiesą drąsą“, kuri žymi bendradarbiavimo su „Fidélité Productions“ pradžią. „Tiesa drąsa“ – vos kelių minučių žaidimas, kurio metu keturi vaikai prisipažįsta/išdrįsta daugiau, nei norėtų; tačiau šis kūrinėlis jau žavi puikia vaikų vaidyba, ironiškais dialogais, intriga ir netikėta jos atomazga.

Iškart po to Ozonas sukuria filmą „Mažoji mirtis“ – apie keistai susiklosčiusius fotografo Paul, jo vaikino, sesers ir tėvo santykius. Filmas įdomus ne tik šiais kruopščiai, tiksliai sugalvotais ir suvaidintais santykiais, bet ir simboliška fotografijos linija: Paul fotografuoja vaikinų veidus, kai jie besimasturbuodami patiria orgazmą; Paul įamžina ligoninės palatoje miegantį tėvą; tėtis po mirties Paul palieka vaikystės nuotraukų, kurių šis niekada nematė ir t.t.

Su tokiu dramatiškos nuotaikos filmu kontrastuoja kitas jo trumpametražis – „Vasaros suknelė“. Tai spalvingas filmas, kurio herojai žaismingai eksperimentuoja su savo seksualine orientacija ir lyties įvaizdžiais, per daug dėl nieko nesijaudindami. Koks skirtumas, ką pamanys kaimynai apie Sébastieno striptizą, koks skirtumas, kad Luc išduoda savo vaikiną (tą patį Sébastieną) su pliaže sutikta nepažįstamąja, koks skirtumas, kad Luc, neberadęs savo drabužių, iš nepažįstamosios pasiskolina suknelę… Juk vasara.

Panašiai nerūpestinga, ironiška, bet kartu ir paslaptinga nuotaika pulsuoja vėliau sukurtos „Lovos scenos“ – septynių porų etiudai lovose. Filmą puikiai reziumuoja (gal net, sakyčiau, tiksliai apibrėžia pačią meilę?) dialogas tarp 19-mečio ir 52-metės, kurios lovoje jis netikėtai atsidūrė: [52-etė:] „Kodėl jūs sekėte paskui mane?..“ [19-metis:] „Jūs mane traukiate…“ „Jūsų amžiaus mergaitės jūsų netraukia?“ (pauzė) „Jos neturi jokios patirties.“ “Aš taip pat.“ (pauzė) „Nesvarbu. Jūs mane jaudinat.“.

Dar vienas įdomus ir netikėtas Ozono trumpametražis – „X 2000“, hipnotizuojantis vaizdais, kuriuos norisi apibūdinti žodžiu „siurrealistiniais“. Bet iš tikrųjų situacija filme visiškai reali – tiesiog paryčiai, atšventus, matyt, naujuosius; moteris maudosi vonioje, vyras pro daugiabučio langą stebi besimylinčius kaimynus, butą atakuoja sruzdėlės… Bet filme nėra nei vieno kadro, kuris nebūtų tapybiškas, poetiškas ir gražus.

Prie trumpo metražo François Ozon grįš ir 2006-aisiais, sukurdamas „Uždangos pakėlimą“, kuriame Louis Garrel, Mathieu Almaric ir Vahina Giocante prancūzų Naujosios Bangos nuotaika perteiks 1944-ais Montherlant parašytą vieno veiksmo komediją: apie principus ir meilę.

Ilgas metražas

Įžanga į ilgą metražą galima būtų pavadinti Ozono vidutinio metražo filmą „Žiūrėk į jūrą“, sukurtą 1997-ais. Filmas pasakoja apie keistai besiklostančius santykius tarp britės Sashos, kuri vasarnamyje netoli jūros kranto su savo kūdikiu laukia grįžtant vyro, ir netikėtai į namus įsiprašiusios nepažįstamosios Tatianos. Nors filmas šviesių ir ryškių spalvų, jį žiūrint neapleidžia įtampa ir bloga nuojauta – kuri galų gale pasitvirtina. Panašų kontrastą teko patirti gal tik žiūrint Kubricko „Švytėjimą“ (gal neatsitiktinai ir Nicholsono daugybę kartų prispausdintą All work and no play makes Jack a dull boy primena Tatjanos užrašų knygutėje daugybę kartų parašytas žodis Caroline?..).

Pirmasis François Ozono pilno metražo filmas – „Žiurkynas“ (Sitcom). Čia jau akis į akį susitinkame su režisieriaus Ozono sinefilija. Visų pirma, filmas sukurtas tarsi pagal Pasolinio „Teoremos“ schemą: „Žiurkyne“ tėčio nupirkta žiurkytė atskleidžia kiekvieno namo gyventojo – mamos, sūnaus, dukros – giliausias aistras. Pats François Ozonas teigė prieš filmuojant aktoriams parodęs Bunuelio „Kuklų buržuazijos žavesį“. Be to, aiškiai juntama John Waterso logika (o gigantiška žiurkė, prievartaujanti mamą, jau tiesiogiai primena milžinišką tarakoną, prievartaujantį Divine filme „Multiple maniacs“), Almodóvaro mėgstami seksualiniai žaidimai ir kt. Vis dėlto šiuo filmu Ozonas neperžengia savo cituojamų autorių, ir net sunku būtų pavadinti tai jų interpretavimu; blogiausia, kad filmas nuspėjamas (net jeigu tas „nuspėjamumas“ – situacijų komedijų parodija).

„Kriminalinius meilužius“ François Ozonas norėjo realizuoti dar prieš „Žiurkyną“ („Žiurkyną“ ir sugalvojo tam, kad galėtų greitai ir nebrangiai ką nors įgyvendinti). Tai vienas radikaliausių ir originaliausių Ozono filmų. „Kriminaliniai meilužiai“ puikiai įrodo, kaip svarbu suvokti savo seksualumą – pagrindinis veikėjas nužudo nepasiekiamą ir net sau pačiam neprisipažintą geismo subjektą. Be to, filmas lygina skirtingus nusikaltimus (įtikinimas žudyti ir žudymas; žudymas dėl poreikio (?) ir žudymas be aiškesnio motyvo) ir tokiu būdu erzina, provokuoja kiekvieno žiūrovo moralinius įsitikinimus.

„Vandens lašai ant įkaitusių akmenų“ – tai filmas pagal Fassbinderio pjesę, kurią jis parašė būdamas 19-os; ir kuri niekada nebuvo įgyvendinta. Nors Ozonas nežymiai šią pjesę pakeitė, žiūrint filmą kartais tikrai patiki, jog tai – Fassbinderis; todėl lašus būtina pažiūrėti jo fanams. Bet tie patys fanai gali papriekaištauti, jog nors Ozonas tiksliai atkartoja daugybę Fassbinderio išraiškos būdų (filmavimas, interjerai, spalvos, vaidyba ir t.t.), bet vis dėlto trūksta Fassbinderiškos atakos, kaltės, kančios, skirtos tiek veikėjams, tiek žiūrovui. Ozonas Fassbinderį vertina įtartinai lengvai ir ironiškai; kita vertus, gal todėl Ozonas ir yra Ozonas?

Filmu „Po smėliu“ François Ozonas užsitarnauja platų pripažinimą už Prancūzijos ribų. Tai kūrinys apie netektį, daug kuo panašus į Kieslowskio „Mėlyną“ (ją primena ir pagrindinės herojės maudymasis baseine). Charlotte Rampling – kuri šiuo moters, nesusitaikančios su vyro žūtimi, vaidmeniu triumfuodama grįžo į kiną – vaidina tikrai nuostabiai; vien dėl jos verta pažiūrėti šį filmą. „Po smėliu“ – tai pirmas Ozono filmas, kurį žiūrėdamas žiūrovas gali visiškai susitapatinti su pagrindiniu veikėju ir išgyventi tai, ką jis išgyvena. „Po smėliu“ – labai paprasta istorija, ir tik nuo kiekvieno žiūrovo patirčių priklausys, kiek ir ką ji jam reikš.

„8 moterys“ – turbūt garsiausias ir įvairiausiai publikai įtinkantis Ozono kūrinys. Šioje kamerinėje-muzikinėje komedijoje su trupučiu kriminalo vaidina pačios garsiausios Prancūzijos žvaigždės (trūksta nebent Jeanne Moreau; tačiau ši aktorė pasirodys „Likusiame laike“). Šios žvaigždės ne tik primena kitas žvaigždes (Fanny Ardant, nusimaudama pirštines – Ritą Hayworth filme „Gilda“, HYPERLINK “http://www.imdb.com/name/nm0000322/” Emmanuelle Béart savo šukuosena – Kim Novak filme „Svaigulys“ ir t.t. ir t.t.), bet ir ironizuoja savo pačių patirtis ir vaidmenis. Todėl ir provokuoja Catherine Deneuve ir Fanny Ardant bučinys filme – bučiuojasi ne personažės, bet dvi Prancūzijos kino ikonos. Retas filmas sugeba būti toks intelektualus ir kartu žiūroviškas; mirtinai juokingas, gražus ir įspūdingas.

„Baseinas“ – dar vienas meistriškai sumanytas ir įgyvendintas Ozono darbas. Filmas apmąsto, ar kūryba yra gera tik tuomet, kai menininkas kuria tai, ką yra patyręs? Ir ar tikrai „gyvenimiškos“ patirties ir rašytojo fantazijos opozicija yra tokia jau savaime suprantama ir nė kiek nedirbtina? Filmas žavi genialia Charlotte Rampling (ir vėl…), o taip pat ir Ludivine Sagnier, vaidyba; sumaniu, ironišku ir intriguojančiu siužetu. Vis dėlto, filme cituojamas Lynchas (konkrečiau – „Malholando kelias“) būtų sugalvojęs įdomiau.

„5×2“ rodo penkias vyro ir moters gyvenimo akimirkas – skyrybas, vakarienę svečiuose, vaiko gimimą, vestuves ir susipažinimą. Scenos rodomos būtent tokia, atgaline eiga – tokiu būdu keistai išgyveni šią meilės istoriją; filmo pabaigoje, kai jo herojai dar tik susipažįsta, vis tiek tikiesi laimingos ateities – nors jau filmo pradžioje matei, kokia ji tragiška. Filmas daug paprastesnis ir realistiškesnis už ankstesnius Ozono darbus, galbūt ir intymesnis. Kaip visada Ozono filmuose, žavi puiki aktorių vaidyba – įsidėmėtinas Valeria Bruni Tedeschi talentas.

„Likęs laikas“ – pirmas François Ozono ilgo metražo filmas, kurio pagrindinis herojus – vyras. Tai Romain (aktorius Melville Poupaud), fotografas, sužinantis, jog serga vėžiu ir greita mirtis – neišvengiama. Filmas realistiškai veda žiūrovą paskui Melville Poupaud personažą (panašiai kaip sekė Carlotte Rampling filme „Po smėliu“), atskleidžia jo santykius su šeima, vaikinu, močiute (įspūdingas Jeanne Moreau vaidmuo, nors ir tik epizodinis). Deja, šiuo (kaip ir „5×2“) filmu Ozonas pavojingai priartėja prie banalumo ir paviršutiniškumo ribos.

O štai naujausias Ozono darbas, deja, tą ribą peržengia. „Angelą“, matyt, reiktų vertinti kaip camp, ironiją, pastišą, o kartu ir hommage užmirštam melodramos žanrui – todėl sulaukiame citatų iš tokių filmų, kaip „Vėjo nublokšti“, spalvos ir filmavimo būdas primena garsiąsias Holivudo melodramas (nufilmuotas Technicolor), vaidyba kiek perdėta ir t.t. Taip vertinant, kartais galima prisiversti nusišypsoti; bet tuomet jį žiūrėdamas jautiesi labai jau ciniškai.

Pabaigai

Berašydamas straipsnį suabejojau – ar tikrai François Ozonas yra įdomus, išskirtinis režisierius, kuriantis autorinį kiną? Tarkim, interviu apie „5×2“ šis režisierius pažymi, jog šio filmo kūrimo metu juokavo: „Pradedam kaip Bergmanas, baigsim kaip Lelouchas“. O ar egzistuoja toks dalykas „kaip Ozonas“? Gal François Ozonas visai neinterpretuoja Fassbinderio, Hitchcocko, Lyncho, Kieslowskio ar Bergmano, o nuo jų paprasčiausiai nusirašo?.. Ar galėtume kokį nors kūrinį pavadinti ozonišku? Nenorėčiau vienprasmiškai atsakyti; visų pirma, tiesa, jog visus Ozono kūrinius jungia ironiškas žvilgsnis, balansuojantis tarp naivumo, subtilumo ir sarkazmo, cinizmo – galbūt tai yra ozoniškas bruožas. Bet gal daugiau ozoniškų bruožų būtų susikūrę, jeigu François Ozonas būtų sekęs savo trumpametražių, tokių kaip „Mažoji mirtis“ ir „Vasaros suknelė“ keliu, o ne užsikrėtęs sinefiliško formalizmo virusu? Sunku pasakyti; kaip bebūtų, drąsiai galime vadinti François Ozoną perspektyviu režisieriumi, kuris savo šedevrą dar sukurs.