Phonique @ Gravity

Renginių ciklo „11“ organizatorius bei ZIP FM radijo laidų vedėjas Vidis, „Bandmaster‘s flight“ atstovas DJ Rudd iš Latvijos, bei vakarėlio laukiamiausias – Phonique iš Berlyno – to tikėjomės penktadienio vakarą Gravity klube. Kam ta reklama, juk vis vien susirinks minia – panašu, jog tokia Gravity politika.

Žmonės sakė, kad apsauginis šįvakar geras. Bakstelėjimas pirštu lauke stovinčių merginų pusėn – ir mes jau viduje.

„Moteris žavi jo [Phonique] grožis ir charizma“, „Apsibrauk penktadienį raudonai“ – tokiomis per penkias minutes „sumestomis“ frazėmis linksmino renginio aprašymas. Šiaip ar taip, drąsiai žengėme ilguoju koridoriumi į bunkerio gilumą ir tikėjomės išgirsti negirdėtą.

Vidurnaktis, didelės žmonių eilės visur, kur įmanoma: prie rūbinių, tualetų ir t.t. O žmonių daugėjo, daugėjo, daugėjo. Tam tikru metu buvo sunku ir pasisukti: neaišku, ar lietuviai dievina Berlyno DJ sceną, ar tiesiog Vilniuje nėra pakankamai klubų, kuriuose tautiečiai galėtų lankytis.

Vos tik įėjus, kojytės žygiavo šokti. Gana smagūs deep house, šiek tiek disco ir kitų, kuriuos vardink nevardinęs, stilių ritmai žadėjo smagų vakarą. Iš tiesų labiausiai laukiau Phonique. Buvo įdomu, ką jis, Erlend Oye bendradarbis, stalo futbolo mylėtojas bei šiaip talentingas žmogus, mums parodys.

Berlyne Phonique pradėjo nuo vakarėlių organizavimo, po to ėmėsi ir DJ‘aus amato. Dar po kurio laiko į savo vakarėlius jis pradėjo kviesti mažai žinomus DJ‘us, išleido du albumus, daugybę singlų, pradėjo keliauti po įvairius pasaulio klubus – žodžiu, ryžtingai kilo karjeros laiptais.

Bet grįžkime į Gravity. Čia pasigirdo kapotas techno, kurį keitė house, minimal ritmai. Prieš akis atsivėrė tas moteris iš proto varantis veidas – supratom, Phonique groja. Retkarčiais viską nustelbdavo dūmai ir klubas paskęsdavo sekundę trunkančioje tyloje. Rankos kilo ir plojo, klubai judėjo. Gražuolės mergaitės avėsi batukus ir šoko basos.

Visa Phonique ugnis kiek prigeso po ilgo laiko, praleisto prie pulto, kuomet kokias 10 minučių DJ‘us grojo tą pačią natą tuo pat ritmu. Bet publikai buvo gerai. Publikai visada buvo gerai. Dar šiek tiek laiko, dar šiek tiek judesių ir, atsisveikinę su bunkeriu, išlindom į po truputį šviesėjantį miestą.