Vienas garbus pažįstamas, jau pasisveikinęs su alkoholiu, šeštadienio nakčiai įpusėjus ir fone skambant Bruceui Springsteen, tarė: „Migle, neaikčiok čia per daug dėl to jazzo. Atvyko visi tie muzikantai, paskambino valandą savo metalofonais, bet juk iš tikrųjų visi žinom, ko jie čia, į Vilnių, atvažiavo…” Festivalio puslapis tuo tarpu antrino cituodamas Georgą Bensson: „You have to live jazz – it isn’t just notes” .
Tačiau ėjau klausytis muzikos. Rusų dramos teatras tapo antrais namais, kurių jau ilgiuosi. Atvirai sakant, net nežinau nuo ko pradėti. O tai jau gero straipsnio klaida. Kuomet koncertas būna blogas, dažniausiai žinai, kas nepatiko, tuomet išryškėja ir tam tikros gerosios jo pusės. O dabar – tiesiog kažkas, ką sunku įvardinti – festivalis Vilnius Jazz 2007, jau 20-asis ir jau sumaišė protą bei sudarė kliūčių normaliai mąstymo ir minčių dėstymo sekai.
Todėl pabandysiu išlaikyti struktūrą ir aprašysiu festivalį nuo pradžios – ketvirtadienio. Šios dienos, beje, kaip ir visų kitų, koncertus pristatinėjo Darius Užkuraitis – kartais rimtas, kartais, vakarėjant, jau linksmesnis.
Festivalį pradėjo FARMYARD ANIMALS TRIO iš Jungtinės Karalystės.Trys puikūs muzikantai, profesionalūs ir šmaikštūs, grojo savo muziką world, Balkanų, arabų, tradicinio jazz melodijomis ir rimtais. Saksofonas, tūba bei būgnai – tai netradicinė jazz trio sudėtis, tačiau dėl to buvo dar įdomiau. Būgnininkas Pete Flood skaldė ir kapojo savo instrumentą kaip tik įmanydamas ir tuo džiugino lietuvius. Visa grupės programa buvo padalinta į keletą kūrinių, kuriuos muzikantai įvardijo kaip: grosime kūrinį apie turkiškus saldumynus, na, žinote, juos, arba dabar bus daina apie dramblius. Buvo įdomu klausytis melodijų vinguriavimo, kurias papildė, tikiuosi, ir nerepetuotos improvizacijos. Energija bei atsipalaidavimas – už tai grupė buvo iškviesta bisui.
Kitas vakaro kolektyvas, tiksliau, projektas – ARŪNO ŠLAUSTO JAZZ PROJECT. Ant scenos – penki džiazistai ir penki akademikai. Daug matę, daug groję – jutom, kaip patirtis atplaukė nuo scenos garsų pavidalu: nuo paprastų melodijų muzikantai bėgo prie to, kas priverčia užsimiršti, jog sėdi ant kėdės kažkokiam teatre. Įspūdingai grojo kontrabosistas Vytis Nivinskas, savo instrumentą kartkartėm pavertęs it ausį raižančia elektrine gitara, o kartais – subtiliu, ramiai burbančiu padidinto varianto smuiku. Tromboną pūtė kuklusis Skirmantas Sasnauskas – muzikantas, šiais metais gavęs apdovanojimą už nuoplenus džiazui. Pučiamieji ir smuikai, susikaupę muzikantų veidai, daug pastangų ir gera kokybė – tai dar atsimenu. Pats Šlaustas, lyg viso šio pasirodymo tėvas, sėdėjo prie pianino bei klavišinių, – ramus ir kartais supurtomas muzikos garsų – dar sekate mintį? Buvo gerai.
Vakarinėje dalyje, kuri vyko L’amour klube, nustebino MAGIC MUSHROOMS. Grupė gerokai patobulėjo ir skambėjo net įdomiai bei smagiai, peržengė įprastą funk stilių (ranka nekyla jo vadinti kliūtimi) ir grojo žymiai įvairesnę muziką – acid jazz pynėsi su funk, įvairių instrumentų garsais, o daugybė muzikantų ant scenos sukėlė įspūdį, jog vyksta vakarinis jammas.
Penktadienį girdėjome DAINIUS PULAUSKAS GROUP. Scenoje – 8 atlikėjai, atsipalaidavę, besišypsantys ir viena vingiuota siuita paruošę klausytojus smagiam vakarui. Būgnai ir perkusija, su Linu Būda bei Arkady Gotesmanu priešaky, Leonidas Šinkarenko prie bosinės gitaros, vėlgi Skirmantas Sasnauskas prie trombono, saksofonininkai Rimantas Brazaitis, Kęstutis Vaiginis bei smagus trimitininkas Valerijus Ramoška (kaip ir Sasnauskas, dalyvavęs ir Šlausto projekte), pačioje koncerto pabaigoje nubėgęs pabarbenti Gotesmano būgnelių. Žinoma, ir pats Dainius Pulauskas prie klavišinių. Na, ką jaunosios kartos atstovė gali pasakyti apie šių profesionalų, jau daug metų stovinčių scenoje, kuriamą muziką? Tiesiog su visa pagarba – man patiko, muzika pasiūlė improvizacijų, neužliūliavo, o sudomino. Ko verta vien būgnų bei perkusijos partija ar fantastiški trimito garsai!
Lekiam į šeštadienį, kurio, tiesą pasakius, laukiau labiausiai. Ir vertėjo.
Popietinėje dalyje sulaukėme jaunimo pasirodymų – Vilnius Jazz Young Power. Daug girtas projektas Qu5 sugebėjo parodyti tik kiek vulgariai aikčiojančią merginą ir tris armonikomis apsišarvavusius vaikinus. Jų muzika priminė lengvas pop jazz daineles, kurias pamiršti vos išgirdęs, jeigu išvis tokių klausai. Iš jaunųjų Vilnius Jazz dalyvių didesnį įspūdį paliko Dmitrij Golovanov – nuoširdus vaikinukas, grojantis pianinu, į atliekamą muziką įsijautęs tiek, jog klausytojo akys neapleidžia pianino ir muzikanto sąjungos, o ausys įdėmiai klauso. Tačiau visiška kokybė pasiekiama per ilgą bandymų kelią, ar ne?
Vakarinė dalis žadėjo kitokius koncertus. Pirmasis, pavadinkime taip, grojo, FRITZAS HAUSER iš Šveicarijos. Jo pasirodymą galima pavadinti vienu iš žmogaus genialumo apraiškų, ir sakau tai be menkiausios ironijos. Šis žmogus įvardijamas kaip vienu įspūdingiausių šiuolaikinių improvizatorių bei vienu iš keleto perkusionistų, vykdančių solo programas.
Ant scenos išniro paprastas, juodai apsirengęs vyriškis. Jo instrumentai – tai viso labo būgnelis ir keletas įvairaus dydžio lėkščių. Mums jis pasakė atliksiąs specialiai sukurtą programą ir tai taręs, ramiai prisėdo prie savo kuklaus instrumetų komplekto. Šiuos kilnodamas, liesdamas, trankydamas, braižydamas, tačiau visuomet – subtiliai ir minimalistiškai, F.HAUSER sugebėjo iškelti klausytojus iš Rusų dramos teatro ir panardinti į savo svajonių pasaulį. Skamba keistai, bet žmonės, sutikti po koncerto, pasakojo, kaip jie įsivaizdavo save skraidančius po žalius klonius, plaukiojančius jūroje ir t.t. Jokių žalingų medžiagų – viską darė garsai. Šveicaras nenaudojo jokių mikrofonų, visas pasirodymas vyko tik akustikos pagalba ir tai dar labiau sustiprino koncerto mistiką. Koncertas baigėsi, tačiau mes vis dar drebėjome.
Po šveicaro pasirodymo į sceną atkeliavo mano bene labiausiai laukti danai IBRAHIM ELECTRIC su lietuviu Liudu Mockūnu. IBRAHIM ELECTRIC Vilniuje – jau antrąsyk, mat praeitais metais jie buvo atvykę į Birštono festivalį. Funk, groove, jazz, fusion elementai maišėsi su Mockūno saksofonu. Kai kurie klausytojai jau galvojo, kaip čia kur pašokti – tačiau galų gale visi liko savo vietose.
Charizmatiški, jauni, gražūs, užburiantys savo garsais – tokie buvo šeštadienio vakaro žvaigždės. Jau nebeskaičiavau kelinta kartą, tačiau vėl atsijungiau: šįkart nuo Mockūno saksofono, kuris plėšė orą į gabalus, buvo trankomas į koją ir vėl nurimdavo. Gitara, būgnai, klavišiniai – tokia IBRAHIM ELECTRIC sudėtis. Grupės nariai – N.Knudsen, St.Pasborg, J.Tuxen – dalyvauja įvairiuose projektuose, taip pat yra įrašę albumą su Rayumi Anderson.
Dėl būgnininko Stefan Pasborg išvaizdumo alpo bene pusė žiūrovių, tačiau būgnus jis skaldė ne ką blogiau, nei atrodė. Stefanas su įniršiu akyse, lyg matydamas didžiausią savo priešą, trankė savo instrumentą, kol lėkštės praktiškai pradėjo kristi, lazdelės lūžinėti, o žiūrovai – bijoti, jog pats smulkaus sudėjimo būgnininkas nenukristų.
IBRAHIM ELECTRIC buvo labai linksmi, muzika – kažkur ore, kur pilna rytietiškų motyvų, peržengianti į chaoso teritoriją ir vėl grįžtanti prie daugmaž suprantamos ritmikos ir melodijos. Kiekvienas iš keturių muzikantų ant scenos parodė daug, ypač – grodami solo. Vienas šauniausių kūrinių buvo, kaip minėjo gitaristas Niclas Knudsen, įkvėptas Michael Heineke filmo „Funny games” („Smagūs žaidimai”). Bene pats linksmiausias – gabalas “Fela”, skirtas eeem well, he was a musician, a drug user maybe Felai Kuti.
Ibrahimai baigė groti, viskas persikėlė į Neringos restoraną. Bene 12 valanda nakties, daug žmonių, tačiau taip vadinamoje Jam Sessions skambėjo rami popietinė restoraninė muzika. Publika jau dvejojo, ar užsisakyti Kijevo kotletų, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Salėje pasirodė IBRAHIM ELECTRIC ir aktyvūs lietuvaičiai klausytojai, kuriuos jau pribaigė restoraninis popiečio džiazas, iškvietė juos ant scenos. Ir lipo visi, grojo visi, atėjo rytas, tačiau publikai naktis tik prasidėjo.
Sekmadienis – paskutinė festivalio diena
Popietinėje dalyje matėm prancūzus ANDY EMLER TRIO. Šis trio – tradicinės džiazo kolektyvo sudėties: pianinas, violončelė, būgnai. Nuvargę nuo tris dienas trukusio muzikos lietaus sėdėjom kėdėse ir perkreiptais veidais galvojom: na, ką jie mums parodys?
Tačiau, kaip jau supratom per ankstesnes Vilnius Jazz dienas, grupė atitiko festivalį. Prižadino mus iš sekmadieninio snaudulio, išdarkė pianinu bei būgnais, nuramino violončele. Andy Emler – tai grupės galva, kompozitorius bei pianistas, iškilus Prancūzijos kūrėjas bei improvizatorius. Prancūzai nestokojo humoro jausmo, o būgnininkas tęsė išvaizdžių būgnininkų tradiciją.
Po šio trio išgirdome dar vienus šveicarus – grupę RONIN. Tamsi grupė, grojanti lengvą džiazą, sulaukė bene daugiausiai aplodismentų bei šūksnių per visą festivalį. Lietuviai žavėjosi jais, tačiau man RONIN paliko tik geranoriškos, tačiau svarbiausia forma, o ne muzika grupės įvaizdį. Daug įvairiausių formų bei modelių instrumentų, fluorescencinis dinozauriukas, atsineštas į salę kaip pasirodymo dalis, efektingas apšvietimas bei ryškios lempos. Gražu, tačiau muzikine prasme nieko stebuklingo nesulaukiau – o tikėjausi.
Vakaras. Ant scenos – stilingai apsirėdęs gitaristas, kompozitorius, eksperimentatorius Juozas Milašius. Kalbant subjektyviai, tai buvo puikiausias festivalio pasirodymas, žiauriausiais (tiesiogine prasme) ir įdomiausias, fiziškai privertęs drebėti plaučius ir inkstus, pakabines garsus kažkur, kur žmogus sunkiai juos išlaiko. Tačiau tai buvo be galo įdomu – neįprasta, negirdėta, nepatirta ir apskritai kitaip. Milašių reikia išgirst, ir, sakyčiau, privalu.
Buvo žmonių, kurie iš muzikanto pasirodymo bėgo, buvo kolonėlių, kurios pradėjo sproginėti nuo garso intensyvumo, buvo tokių, kurie iki užkimimo šaukė bei iki mėlynių plojo rankomis. Milašiaus muzika – itin specifinė, tam tikras savanoriškas savęs kankinimas, kuomet, manau, jau perklausai daug muzikos stilių ir pasieki tą ribą, už kurios – muzika, neįsipaišanti į jokį stilių ar formą. Milašiaus muzika net nėra neformatas, jo muzika apeina sąvokas apskritai.
Pertrauka po Milašiaus buvo skirta išvaikyti spengimą galvoje. Visgi su garso išdraskyta sąmone pasukome atgal į salę – ten turėjo pasirodyti projektas NOMAD. Tai – Paulas Urbanenk prie pianino, Wolfgangas Puschnig prie fleitos bei pagrindinis pasirodymo vinis – Sainkho Namtchylak ir jos balsas.
Sainkho – visų pirma itin miela vokalistė. Ši specifinio balso savininkė buvo turbūt vienintelė iš šių metų Vilnius Jazz atlikėjų, taip nuoširdžiai ir atvirai bendravusi su publika bei dėkojusi jai. Moteris parodė neįsivaizduojamus vokalo sugebėjimus. Derindama tradicines Tuvos folkloro dainas (atlikėja kilusi iš Tuvos) su avangardinėmis, neįprastomis melodijomis, eksperimentavimu bei įvairiais garso išgavimo būdais, Sainkho sukėlė publikoje euforiją. Tai kardinaliai skyrėsi nuo prieš tai buvusio Milašiaus pasirodymo – čia buvo ramu ir saugu. Tačiau koncertas baigėsi – o su juo ir Vilnius Jazz 2007.
Komentarai