„Medėjos vaikai“ dar prieš premjerą (spalį) žadėjo būti netikėtu ir neįtikėtinu paradoksu. Nejaugi įmanoma vaikams papasakoti žiauriąją Medėjos tragediją (Trumpai: Medėja, keršydama ją palikusiam vyrui Jasonui, nužudo naująją jo žmoną Glaukę ir savo pačios vaikus)? Pasirodo, įmanoma.
Tai švedų dramaturgės Suzanne Osten, 1975-ais parašiusios šią pjesę, kuri gerokai reformavo teatrą vaikams, nuopelnas. Medėjos vaikus, kurie antikinėje „Medėjos“ versijoje atlieka beveik tik simbolinę funkciją, Suzanne Osten paverčia pagrindiniais pjesės herojais, savo tėvų skyrybų dramos įkaitais. Medėja ir šiame spektaklyje nužudo savo vaikus, tik šįkart – sapne. Tačiau tikrai nemanau, jog toks sprendimas pasirinktas dėl „cenzūros“. Tokios „cenzūros“, kuri būdinga daugumai Lietuvoje statomų spektaklių vaikams, šiame spektaklyje nėra (o tai, įsivaizduoju, suerzins ne vieną lietuviškąjį moralistą…) – spektaklyje vaikai įvairiais būdais netgi bando nusižudyti.
„Medėjos vaikai“ nėra kūrinys „visai šeimai“. Kaip „Šrekas“ ar Disneyland‘as. Šiais atvejais „visai šeimai“ apskritai yra greičiau savo infantilumo pateisinimas; vaikas jo tėvams tėra bilietas, su kuriuo galima be sąžinės graužimo mėgautis lėkštais juokeliais ir dar lėkštesniais moralais. „Medėjos vaikuose” jokio infantilumo nerasime; ir nors vaikai ir suaugusieji spektaklyje įžvelgs skirtingus dalykus, tačiau – kaip sakoma pačiame spektaklyje – suaugusieji apie mirtį žino lygiai tiek pat kiek ir vaikai. Žinoma, vaikai tikriausiai neįvertins, kaip transformuojama ir interpretuojama Euripido pjesė, galbūt labiau bus sudominti aktorių žaidimų, nesiliaujančių, įspūdingų „strakaliojimų“ scenoje ir daug ką supras kaip parodiją – tačiau patį siužetą ir temą tikrai supras ir patys jauniausi žiūrovai.
„Medėjos vaikai“ paradoksalus dar ir todėl, kad Antanas Gluskinas (dažniausiai režisavęs spektaklius vaikams; turbūt labiausiai įsidėmėtinas – „Mano senelis buvo vyšnia“) galbūt ir nesąmoningai sukūrė ganėtinai feministinį spektaklį. Euripido „Medėja“ visais laikais kėlė diskusijas – ar tai feministinis, ar atvirkščiai, šovinistinis kūrinys? Ar juo siekta atskleisti socialinę nelygybę Senovės Graikijoje, parodyti, kad moterys dažnai nepelnytai niekinamos, paneigti vyravusius stereotipus ar atvirkščiai, skaniai pasijuokti iš moteriškų ambicijų ir parodyti, kad jeigu moterys ką nors ir moka, tai tik sekti liguista logika ir būti žiauriomis? Dramaturgės Suzanne Osten atsakymas, arba interpretacija, viena vertus, yra aiškiai feministinė; kita vertus, pakeitus pagrindinius istorijos herojus, pakeičiama ir tema, todėl toks apibūdinimas nebūtų visai tikslus. Tiesiog šis spektaklis kalba apie skyrybų problemą, apie vaikus, kurie kenčia dėl savo tėvų nesutarimų. Todėl tiek Medėja, tiek Jasonas spektaklyje – dažnai veidmainiški, pikti ir savo vaikus visai užmiršę herojai. Vis dėlto Medėjai suteikiamas šansas nuoširdžiai atgailauti, o Jasonas iš namų išvaromas.
Paskutinis paradoksas, kurį paminėsiu, yra aktorių vaidyba. Spektaklyje vaidina LMTA trečio kurso studentai, jau matyti nuo sausio vaidinamoje ir itin didelio populiarumo sulaukusioje realybės šou parodijoje „Žvaigždžių kruša“. Po krušos labai norėjosi pamatyti studentus vaidinančius ką nors kitą, nes tik taip gali įvertinti, ar matei gerai sukurtus personažus, štampus, ar juos pačius. Ačiū Dzeusui, „Medėjos vaikuose“ sukurti personažai nenuvilia ir jau tikrai patvirtina, jog personažus šie aktoriai sukurti moka. Elzė Gudavičiūtė ir Ainas Storpirštis vaidina Medėjos vaikus išvengdami nepageidaujamo infantilumo; Indrė Lencevičiūtė ir Emilija Latėnaitė nebanaliai kuria gyvenimišką auklės personažą; Marius Repšys ir Dovydas Stončius įtaigiai perteikia spalvingą Jasono patirtį.
Eglei Špokaitei teko pati sunkiausia užduotis – suvaidinti Medėją taip, kad įtikintų, sukrėstų, priverstų žiūrovus jos gailėtis ir kartu nesukurti per daug buitiško vaidmens, tokiu būdu sugriaunant kontrastą su kitais veikėjais, o taip pat grotesko ir farso elementus. Vis dėlto, šiek tiek motyvacijos šios aktorės vaidmenyje pritrūksta. Po „Medėjos vaikų“ vis dar labai smalsu, kaip šie Gintaro Varno studentai susidorotų su mažiau „personažiškais“, labiau „buitiškais“ vaidmenimis.
Komentarai