Kai prieš tave prie DJ pulto makaluojasi tris kartus vyresnis dėdė, jauties, Kernagio maniera kalbant, nejaukiai pagarbiai. Bet Woo juk nutinka netikėčiausių dalykų – ta aplinka, tie žmonės įpareigoja pagarbą iškeisti į atsidavimą šokiui, o jaukumo atsisakyti bendruomenės labui. Diskotekos bendruomenės.
Kad žmogžvėris tą vakarą paims mikrofoną į rankas, galima buvo nuspėti dar tada, kai grojo Martin Virgin. Perpildyta erdvė, eilės prie baro ir karštis – kas gali būti geriau vakarėlyje, kvepiančiu aštuoniasdešimtaisiais? Žinoma, muzika. Supranti, kartais būna, kad grojant vienam ar kitam nuklausytam šedevriukui, tai pradeda erzinti, nervinti ir gimdyti visokias negeras idėjas tavo galvoje. Taip būna su housu, taip būna su minimalu, bet tik ne su italo…Sistema čia visai kitokia – kuo daugiau žinai, tuo daugiu šoki. O kojas kilnojome ilgai.
Pats Robotnickas muzikine selekcija nei nustebino, nei nuvylė. Tiesiog padarė, kad būtų gera. Grojo tai, kas pažįstama iki skausmo. Bet skausmo juk taip pat visokio būna. Šįkart skaudėjo kojos. Iš meilės ir saulėto šokio.
Tos dvi pirmosios valandos su Robotnicku buvo nuostabios. Dainavome, juokėmės, rėkėm. Je vis une vie magique, Dans un écran cathodique, Dans ce monde coloré, Je me prends à rêver; taip buvo iš tikrųjų. Tada šiek tiek piktai pažaidėm su electro ir viską baigėm “Small town boy”. O po to…Po to prasidėjo anarchija.
Komentarai