Lapkričio 8-osios vakarą ne tik startavo penktoji, jubiliejinė, „Scanorama“ – bene įdomiausias kasmetinis festivalis Lietuvoje – tačiau „Skalvijos“ kino centre įvyko ir naujausio Audriaus Stonio dokumentinio filmo premjera. Ramiai, be didelės reklamos. Nesileisdamas į ilgas šnekas, Audrius Stonys prieš seansą pristatė kūrybinę grupę, filmo rėmėjus, tarstelėjo kelis žodžius apie pusantrų metų vykusį filmavimą, apie prieš dvi dienas pabaigtus darbus ir palinkėjo geros peržiūros.
Trumpa anotacija: legenda byloja, jog Platelių ežere prieš tris šimtus metų nuskendo varpas. Žiemą, bevežant du varpus per ledą, vienas iš jų atsivėrus properšai nuskendo, kitą pavyko ištraukti. Dabar skambant vienam iš jų bažnyčioje, kitas, anot legendos, atliepia jam ežero dugne. Filmavimo grupė pasiryžta rasti „skenduolį“ ir pradeda povandeninę ekspediciją.
Tačiau ši intriga – varpo ieškojimas – greitai pasitraukia į antrąjį planą, nes režisieriui visai nesvarbu, ar jis bus rastas ar ne. Žinoma, filme parodomi narai, tarsi užtikę dugne kažką neaiškaus, tarsi bandantys ištraukti tai į dienos šviesą, tačiau viską paslepia pakilęs dumblas. Ekrane nieko nematyti – viską apgaubia purvas; paslaptis lieka paslaptimi. Todėl supranti, jog varpas tampa pretekstu kalbėti apie visai kitus dalykus. Tiksliau, apie laiką bei tradiciją. Apie užmirštą laiką, užmirštą tradiciją. Sakymo, pasakojimų, perduodamų iš lūpų į lūpas, tradicijos nykimą.
Jeigu ankstesniuose Audriaus Stonio filmuose buvo atsiplėšiama nuo žemės, pakylama virš jos („Skraidžiojimai mėlyname lauke“, „Skrydis per Lietuvą“ (karu su Arūnu Mateliu)), tai šį kartą pasineriama į gelmę, formuojančia ir prasminę šios juostos ašį. Viso filmo metu kamera fiksuoja vandenį. Vanduo juostoje įgauna labai paprastą ir tradicinę laiko metaforą. Skirtumas tas, jog čia vanduo nėra tekantis, todėl jis implikuoja ne (arba ne tik) praeinančio laiko metaforą, o tarsi stovinčio, arba tiksliau pasakius, glūdinčio gelmėse laiko reikšmę. Ežeras „talpina“ istoriją. Ne tik nuskendusio varpo, bet ir kažkada prie šio ežero gyvenusių, buvusių, besilinksminusių žmonių istorijas. Tų praeities žmonių atmintis, patirtis išnyra Audriui Stoniui į filmą įterpiant kadrus iš senų juostų. Kai filmo pradžioje matai besilinksminantį prie ežero dabarties jaunimą, o paskui seka inversijos iš praeities su į šventę susirinkusia ir tautiniais rūbais pasipuošusia minia, peršasi išvada – keičiasi kartos, kurioms istorija nebefunkcionuoja. Ji nebegyva, neatsiliepianti, nes paprasčiausiai nebandoma su ją kontaktuoti.
Visa tai rodoma neprikišamai. Režisierius neteisia. Jam tik svarbu apmąstyti – suvaldytu stiliumi, kaip visada poetiškai. Juk ir poezijoje visas prasminis krūvis glūdi kažkur giliau, tarp žodžių, raidžių.
Tradicijos nebuvimas puikiai pajaučiamas ne tik iš minėtų praeities kadrų, tačiau ir iš pokalbių su vietiniais žmonėmis. Jie nieko nežino apie paskendusį varpą, jiems tai praėjęs laikas – neįdomus, neaktualus. Tai tolima istorija, su jais pačiais nieko bendra neturinti. Kalbinti vaikai siūlo apie varpą paklausti jų senelių, nes „jie pergyveno du karus“. Sakytinės tradicijos mirtis? Taip. Jauniems žmonėms nereikalingos istorijos, nes tai kitų patirtys. Nėra tąsos, nėra komunikacinio ryšio tarp skirtingų kartų – viską užvaldžiusi dabartis. Nepajudinamas luitas, prislėgęs senus papročius, legendas, padavimus, sakmes, pasakas… Dabartis, kuri tėra ištuštėjusios Platelių ežero pakrantės ir pliki vietinių kavinių stalai.
Ir kai filmo pabaigoje skambant nežemiškai Giedriaus Puskunigio muzikai vėl pasineriama į gelmę, kai lėtai judant, tiesiog kamerai sklendžiant, matome povandeninį pasaulį, iš tamsos išnyrančius nuskendusių burlaivių korpusus, bures, kryžių, supranti nuolatinį istorijos (praeities) egzistavimą šalia. Istorijos, kuri gali dar tiek daug pasakyti, bet kuri šiandien taip gėdingai pamiršta, paskandinta.
Komentarai