Black lounge @ New Style, Vilnius

Nors renginys vyko spalio pabaigoje, niekaip negaliu jo iškratyti iš galvos. Įstrigęs kaip kokia rakštis atmintyje ir leidžia juodus kaip sepijos rašalas čiuptuvus. Nepadeda nei restart, nei defragmentacija. Nusprendžiau jo atsikratyti, išdėstydama atsiminimus virtualioje erdvėje.

Galbūt teko kažkur matyti ne visai politiškai korektišką renginio plakatą su moterimi-staliuku? Taip, kalbu apie juodojo lounge koncertą su LUFTWAFFE, AIT! Ir Boyd RICE, surengtą šiemet kaip niekad aktyvios įrašų ir renginių organizavimo grupuotės “Autarkeia”. Pirkdamas jų produkciją ar lankydamasis renginiuose žinai, kad tai brangūs, bet kokybiški garsai iš muzikinio pasaulio užribio ir tamsiųjų žmogaus pasąmonės užkaborių.

Šį atlikėjų trio jau po kelių dienų galėjo pamatyti ir Zagrebo bei Londono melomanai. Daugiausia dėmesio dar prieš pasirodymą sulaukė amerikietis B.RICE – kultinis subkultūros veikėjas, be užuolankų teigiantis, kad demokratijoje tėra iliuzija, o geriausia išeitis – diktatūra, kad vyrai turi prievartauti moteris, kad įrodytų savo viršenybę prieš jas. „Stipūs vadovauja silpniems, o protingi valdo stiprius“, – tokia pagrindinė ilgą laiką socialinio darvinizmo teorijomis besidomėjusio B.RICE filosofija. O ko vertas Marilyn Manson pareiškimas, kad būtent B.RICE yra jo „vadovas“? Pridėjus B.RICE kolaboracijas su tokiais atlikėjais kaip Death In June, Current 93, Coil, Sol Invictus ar Blood Axis bei veiklą Šėtono bažnyčioje, intrigos susidaro pakankamai.

Pritemusiose klubo “New Style” prieigose būriuojasi tamsūs siluetai. Šalia automobiliuose sėdi marozai ir bumsi žemais dažniais. Sako, Sporto rūmų prieigos pavojingos, todėl renginį saugo visas būrys kariškai atrodančių apsauginių. Panašiai atrodo ir dalis publikos, kurioje galima sutikti įvairaus plauko žmones, retai matomus dienos šviesoje. Nepaisant solidaus 60 lt įėjimo, publikos pakankamai, kad gana erdvioje “New Style” salėje nesijaustum nejaukiai. Kaip įprasta, viskas šiek tiek vėluoja, Birulis aka Geltonas lagaminėlis reguliuoja savo šviesų artileriją, scenos šonuose stovi masyvūs garso bokštai.

Pirmieji pradeda amerikiečiai LUFTWAFFE, kurių subtilų neo-nacistinį įvaizdį iš karto įvertina mano draugė stilistė. Trys tvarkingai susišukavę vyriškiai ir viena moteris ritmingai daužo būgnus ir skanduoja pasikartojantį motyvą. Specialistai jų stilių apibūdina kaip neo-folk ir martial sankryžą. Kai kurios kompozicijos skamba tarsi nežinomos imperijos maršai, kitose akustinė gitara primena beribes Amerikos prerijas. LUFTWAFFE naudoja mušamuosius, bosinę ir akustinę gitaras, melodiką, fleitą, beveik visi pasikeisdami arba kartu dainuoja. Vis dėlto kartais sukirba mintis, kad tai skamba šiek tiek diletantiškai ir ne iki galo tvirtai. Staiga pasirodo po kepure, tamsiais akiniais ir palto apykakle pasislėpęs barzdočius – pats B.RICE atlieka vieną kūrinį kartu.

Paskui scenoje pasirodo neo-cabaret žvaigždė italas Tairy Ceron ir jo nepakartojamas black lounge projektas AIT! Iš “Autarkeia” parsisiųstų demo mp3, jis man patiko labiausiai. Tairy Ceron – gausiai tatuiruotas, nepriekaištingai apsirengęs, lieknas ir lankstus kaip driežas vyriškis su didžiulėmis skylėmis ausyse. Pasistatęs raudono vyno butelį ir nebylų moteriškos lyties manekeną, jis nepaleidžia iš rankų cigaretės ir pasakoja kažkokius tamsius sapnus. Garsų visuma kažkuo primena filmo “Irreversible” ir D.Lynch filmų garso takelius. Iki tol gana atokiai nuo scenos stovėjusi publika, dabar jau beveik prie pat scenos ir kiekvieną AIT! kompoziciją palydi galingomis ovacijomis. Pabaigai Tairy sušoka su savo manekene priešmirtinį valsą.

Po pertraukos scenoje pasirodo jau minėtas grėsmingos išvaizdos vyras. Publika su nekantrumu laukia, kas gi čia bus. Maestro susiderina savo delay efektus ir pradeda. Garso tiek, kad virpa visi drabužiai ant kūno. Sunku apibūdinti tą galingą garsų sieną ir joje klaidžiojančias aidinčias B.RICE klejones. Pats B.RICE sako, kad labiausiai muzikoje jį įkvėpė septintojo dešimtmečio Vokietijos bei Prancūzijos merginų popgrupės bei glam rock. Tačiau nuo pat savo kūrybos pradžios 1973-aisiais šis antimenininkas teigė visai priešingą, aršų, agresyvų bekompromisinį pradą. Pirmasis 86 kopijų tiražu išleistas albumas „The Black Album“ bei vėliau įgyvendinto projekto NON darbai talpino savyje dronines kilpas, bandymus su garsais, triukšmo koliažus ir eksperimentus su vinilais. „Aš nenaudoju noise, kad su kažkuo konfrontuočiau, man iš tiesų nuoširdžiai patinka triukšmas“, – sako B.RICE. Lyg ir priklausydamas tai pačiai subkultūrai, jis visada buvo kiek aukščiau už ją – tiek savo filosofiniu požiūriu, tiek bandymu atrasti vis naujus sąskambius. Pats B.RICE savo nuopelnų nė neketina slėpti, vadindamas save „king of noise“. Vienas kritikas B.RICE kuriamą muziką apibūdino kaip labiausiai tinkamą klausytis lifte, besileidžiant į pragarą.

Viskas trunka tik apie 15 minučių, bent jau man taip pasirodė. Publika, tarsi užhipnotizuota šios triukšmo bangos, tesugeba išspausti tik kelis skystus pliaukštelėjimus. Nelabai ir norisi, kad Šėtono bažnyčios magistras vėl grįžtų ant scenos. Bent jau man jo barzda ir juodi akiniai iki šiol stovi akyse, kai pagalvoju apie tą vakarą. Ko jau ko, o charizmos iš jo neatimsi. Ir ji tikrai ne Dievo duota.