Tamsus ir vėjuotas šeštadienio vakaras. Lauke tyliai purena rudeninis lietus, o „Sienoje” ruošiamasi pirmąjam (!) GRAVEL koncertui Kaune. Salė jau pripurkšta, šiais lakais neatsiejamo koncertinio atributo, tirštų ir sprangių dūmų, priešais sceną pakabintame ekrane rodomas vienos GRAVEL influence band – OASIS – koncerto DVD, o prie scenos pamažu renkasi jaunoji geros muzikos gerbėjų karta.
Beveik nevėluojant koncertas pradedamas ir ant scenos žengia jie, vienodais marškinėliais, tartum kokie pionieriai, pasipuošę graveliai (vėliau Tomas labai džiaugsmingai papasakoja, jog vienodas maikutes su klubo pavadinimu jiems padovanojo koncerto organizatoriai). „Mūsų pirmas koncertas Kaune… Jaudulys nežmoniškas”, – prisipažįsta Tomas ir grupė užgroja pirmąją dainą. Nejaukiai jaučiasi ne tik muzikantai – publika stebi sceną ir nedrąsiai kojomis muša ritmą. Po dviejų, ankščiau mažai girdėtų, tačiau graveliškų dainų, pasigirsta “Kur žiūri mamos, kur žiūri tėvai”, publika apsipranta su grupe, grupė – su publika ir koncertas įgauna pagreitį.
„Aš išpjoviau tavo širdį, tu šauki, bet nieks negirdi…” – dainuoja salė, Tomui nereikia net prasižioti. Po dar kelių dainų viskas tampa sava ir artima, žmonės ploja/dainuoja/šokinėja, o grupės narių veiduose vis dažniau šmėkšteli šypsenos. „Sienos” sienas drebina, “Complete”, “Gfc”, “For the first time” bei būsimojo („gan didaktiško”) albumo “Paremts never lie”, “Foreign policy”,
Gravel “Foreign policy”, video autorius KarolisH
“Legs are spreading ” dainos su gyvenimiškais (40% nukainoti „Maximos” rankšluosčiai) ir kandžių užuominų („jei Riaubiškytė turėtų šitą dainą, kurią dabar ruošiamės groti, ji parduotų žymiai daugiau albumų, nei parduoda dabar”) intarpais.
Koncertui įpusėjus, grupės muzikantai eina pailsėt, o ant scenos lieka vyresnysis Sinickis ir akustinė gitara. „Oh baby baby, how was I supposed to know…”, – uždainuoja Tomas ir priduria: „Išgirstumėte jūs, jeigu čia nebūčiau aš”. Pasigirsta ne albuminės, tačiau daliai publikos puikiai pažįstamos “Sit down and cry” akordai. Vienas žmogus, viena gitara ir ypatinga atmosfera – nereikia nei judančių scenos dalių, nei plazminių TV ekranų ar žaižaruojančių fejerverkų, kad įspūdis išliktų ilgam. Aišku, tokių pribambasų fone GRAVEL atrodytų mažų mažiausiai komiškai, bet visgi. Po akustinės “When there’s nothing left” ant scenos grįžta likusioji grupės dalis ir Kauno tyla drumščiama toliau. Muzikantai kaip visada rimti ir susikaupę, Tomas atsipalaidavęs ir judrus, net truputį vožteli savo broliui per gitaros grifą.
Kai salė visiškai atsipalaiduoja, jai tenka kiek nusileisti ant žemės, nes atsėlina ta visų nelaukiama akimirka – paskutinė daina. Tačiau publika taip lengvai nepasiduoda ir sugrąžina grupę ant scenos dar du kartus. Per pertraukėlę tarp bisų Tomas „Sienai” „dovanoja už pinigus” savo daug mačiusią gitarą, nuo kurios, pasak jo, daug kas nukentėjo ir dar daugiau būtų nukentėję (pvz., ponas Valinskas), jei tik nebūtų atsisėdę ne ten, kur reikėjo. Tiesa, pirmas ne tik koncertas Kaune, pirmosios ir gėlės – ant scenos užlipa gerbėja, nešina geltonų rožių puokšte, ir Tomas pirmą kartą savo muzikinėje karjeroje gauna gėlių. Toliau grupė šėlsta kartu su publika iki kol išsikrauna gitarų elementai ir Sinickio balsas taipogi. GRAVEL koncertą baigia kaip ir planavę – “Round and round” – ir paploję susirinkusiems, publikai skanduojant „ačiū ačiū”, nulipa nuo scenos.
Išeinu į lauką. Nebelyja. Šlapiu Laisvės alėjos grindiniu skirstosi žmonės. Praeidama pro grupelę, einančią iš koncerto, nugirstu: „Nori išpjaut Sandros širdį?” ir pagalvoju, kad laukti buvo verta.
Komentarai