„Verkiu iš skausmo dėl jaunų žmonių, kurių mirtis yra susijusi su meile, verkiu dėl mirštančiųjų visa nusinešančiuose karuose, kurie taip niekada ir nepasibaigė net po vadinamosios antrojo pasaulinio karo pabaigos”. Prieš keturiasdešimt metų Morisas Bežaras pradėjo kurti įspūdingiausius šimtmečio šokio spektaklius. Tuo metu Berliozo muzikos fone, inspiruotame bombardavimo, sprogimų ir mašinų garsų, Fra Lorencas sušuko Jorge Donnui ir Hitomi Asakawai: “Make love, not war!” Šekspyriškosios meilės, gyvenimo ir mirties tematikos “apsireiškimas” karo paliestų tautų menininkų kūryboje tapo vienu iš gražiausių reiškinių chaotiškame agresyviame laikmetyje.
Moriso Bežaro trupė jau nebe pirmą kartą Vilniuje, čia jie gastroliavo dar sovietmečiu su žymiuoju „BOLERO”, kuomet ant ištempto būgno šoko pats Jorge Donnas. Turiu akcentuoti, kad pagrindinį vaidmenį pirmą kartą sušoko vyras. Čia jis tampa fundamentalia figūra, per kurią pasireiškia seksualumas, švelnumas ir žiaurumas. Bežaro balete trapią baleriną iš E.Dega paveikslų nukonkuruoja lengva, tačiau stipri, aktyvi ir spontaniška moteris šokėja. Ne veltui aš užsiminiau apie sovietmetį, juk natūralu, kad tuometinis priespaudoje gyvenantis žmogus buvo šokiruotas erotizmo, atsiskleisto per vyro grožį. Bet ar tuomet pasirodymas, kuriame vyravo tos pačios jaudinančios temos, galėjo sukelti publikai katarsį, inspiruojantį dvasiniam apsijungimui? Ar kiekvienas individas buvo priverstas tyliai kontempliuoti ir slopinti jį užplūdusią emocijų laviną? Čia mes turime atsakyti į dar vieną klausimą, kodėl Bežaras nuo pat pirmųjų savo baleto pastatymų, susilaukė tiek daug dėmesio, kodėl jis tampa vis populiaresniu ir ligi šiol neatsirado šokio spektaklių, kurie taip stipriai apeliuotų į publikos emocijas? Atsakau: nes baletas nebėra šokis pats savaime, tai yra šokis, per kurį pasireiškia pati idėja, jau Šekspyro atskleistas žmogaus būties dramatizmas: kai mes kalbame apie gyvenimą, apie meilę, apie mirtį, apie žiaurumą – nebėra sienų, valstybių, režimo ar bet kokių apribojimų: mes esame bejėgiai prieš savo pačių galią.
Šiandien kalbame apie laisvę, išsivadavimą ir demokratiją, tačiau ar Lietuvos žiūrovas yra pakankamai subrendęs ir tolerantiškas tokiam spektakliui kaip „LE PRESBYTERE”, lapkričio aštuną dieną įvykusiam Vilniuje? Tai vienas lankomiausių pasaulyje spektaklių: Bežaro trupė nuolat gastroliuoja, ji laukiama tokiose salėse kaip „La Scala” (Milanas) , „Theatre Royal de la Monnaie” (Briuselis), „Paris Opera” (Paryžius), Kan-i Hoken Hall (Tokijus), deja, mes tegalime pasiūlyti „Siemens” areną. Negana to, spektakliui prasidėjus žiūrovai niekaip negalėjo susirasti savo vietų, vaikščiojo palei sceną, o fortepionui tyliai skambinant Mocartą, aiškiai girdėjome salėje tarškant alaus butelius. Liūdna. Nusileidžia balta užuolaida ir išvystame video įrašą, kuriame ekspresyvusis Jorge Donnas, pagrindinis Bežaro šokėjas, miręs 1992 metais. Stiprų efektą sukelia ne tik vaizdiniai (pavyzdžiui besijuokiantis klounas, kalamas prie kryžiaus), bet ir žymusis „Queenų” „I Want To Breake Free”. Deja, atrodė, kad didesnį akstiną emocinei patirčiai atgaivinti ir dvasiniam apsijungimui inspiruoti sukeltų krepšinis ir „Trys milijonai”, mat klounas daugeliui sukėlė pasipiktinimą, o ir „Queenų” muzika rodėsi baisiai nutolusi nuo mūsų stereotipinių “tautinio vieningumo simbolių”.
„LE PRESBYTERE” yra dedikuotas Fredžiui Merkuriui, Jorge Donnui ir visiems tiems, kurie mirė jauni, bet spėjo pažinti gyvenimo grožį. Scenoje galėjome atpažinti tiek F.Merkurį, tiek J.Donną, kuriuos puikiai suvaidino patys šokėjai, taip subtiliai įnešę humoro spalvą (pavyzdžiui pirštas nutaikytas į žiūrovą mums priminė J.Donno provokacijas). Abu kūrėjai mirė to paties amžiaus nuo AIDS, abu turėjo tą pačią aistrą gyvenimui ir ekstravertiškiems pasirodymams. „Šis baletas tikrai ne apie AIDS aukas, skausmą ir nelaimes – sako Morisas Bežaras. – Tai baletas apie grožį ir meilę, apie gyvenimą ir žiaurumą”. Kostiumus šokėjams kūrė pats Gianni Versačis, o „Queenų” muzika subtiliai persipindavo su žinomomis W.A.Mocarto temomis. Beje, Bežaras pabrėžia, jog Gianni Versačis buvo nušautas kuomet jam buvo penkiasdešimt vieneri, o W.A.Mocartas mirė sulaukęs vos trisdešimt penkerių metų.
Karjerą pradėjęs kaip balerūnas, Bežaras stato ne tik šokio spektaklius, bet ir publikuoja savo dienoraščius, noveles, rašo scenarijus. 1997 metais D. Malletas sukūrė filmą apie Bežaro baletą „Ballet for life”. 1995 metais iš popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo rankų M. Bežaras gavo „Taikos” apdovanojimą.
Moriso Bežaro baletas „LE PRESBYTERE” buvo pasmerktas tapti vienu populiariausių šokio spektaklių pasaulyje. Talentingiausi kūrėjai tarnavo vienam tikslui – šokiu perteikti gyvenimo grožį. Oskaras Vaildas rašė: Grožis – tam tikra genialumo forma, ji net aukščiau už genialumą, nes grožio nereikia paaiškinti”.
Komentarai