Dar daug dienų prieš renginį, elektronine muzika besidominti Vilniaus dalis šnibždėjosi, jog atvyks kai kas fantastiško. Taip ir buvo. Atvyko Murcof.
Murcof, arba kitaip – Fernando Corona, vyrukas iš Tihuanos – žymi asmenybė minimal elektronikos scenoje. F.Corona nuo 2002 metų – aktyvios kūrybos pradžios – yra išleidęs 4 albumus (arba 5, jei minėsime bendrą „Martes/Utopia”) ir paskutiniojo, „Cosmos”, pristatymo proga lankėsi Vilniaus Planetariume. Ir ne tik Vilniaus – „Cosmos” apskritai pristatinėjamas planetariumuose. Paminėtina gana išskirtinė albumo savybė – čia daugelis semplų pakeisti „gyvų”, klasikinių instrumentų garsais.
Murcof lyginamas su Arvo Pärt, Murcof remiksų sąraše randamas Kronos Quartet, šis žmogus – praktiškai genijus savo kuriamos muzikos sferoje. Taip kalbėta apie F.Corona iki koncerto, manau, taip kalbama ir po jo – neslėpsiu, pasirodymas buvo labai įspūdingas.
Penktadienį 20 00 Planetariumas įsileido tą šimtą ar panašiai laimingųjų, spėjusių užsiregistruoti į renginį. Jaukioje dar sovietiniu parketu dvelkiančioje Planetariumo salėje, po dideliu sidabriniu gaubtu sėdėjome ir laukėme, kas prasidės.
Apie 20 30 šviesos užgeso, prie laptopo prisėdo lietuvaitis Pb8 – t.y. ornamentų algoritmas, arba kitaip – Andrius Rugevičius. Apie valandą sėdėjome salėje, klausėmės ūžiančių, gaudžiančių gūdžių garsų, kurie, laikas nuo laiko, kratydavo visą kūną savo žemais, per medines grindis lengvai plintančiais dažniais. O virš galvų kybojo didelė kosminė fantastiškų spalvų „vizualizacija” su krentančiomis žvaigždėmis bei skraidančiomis planetomis.
Po valandos, lyg po pirmos spektaklio dalies, atlėkė 15 minučių pertrauka, o po jos prie laptopo sėdo kitas lietuvis – Ijo (Audrius Vaitiekūnas). Astronomijoje Ijo – tai vienas iš keturių Jupiterio palydovų, tad vieta ir atlikėjas atitiko kitas kitą. Man visada patiko Ijo kuriama muzika, tad ir šį kartą nenusivyliau, bet buvo kitaip – gilūs garsai, dark ambient su kartkartėm klausytojų ausis kankinančiais klausomumo ribas peržengiančiais garsais įsiūbavo klausytojus, o kai kuriuos ir užliūliavo. Didingas pasirodymas, kurio metu negali patikėti, jog visą mistišką atmosferą tikrai sukuria salės gilumoje prie kompiuterio sėdintis vaikinukas.
Po dviejų įspūdingų lietuvių pasirodymų atėjo eilė Murcof. Pb8 ir Ijo tikrai nebuvo „apšildantieji”. Pagroję netgi sunkesnę, labiau kvapą užimančią muziką nei po to grojusi žvaigždė, mus sutelkė subtiliam meksikiečio pasirodymui. Murcof įžengė su ganėtinai lengvu virpančiu skambesiu, kuris buvo kaip tam tikra atgaiva kūnui, prieš tai grojusiųjų fiziškai paveiktam žemo ir aukšto dažnio garsų.
Po 2 valandų, praleistų Planetariume, tikėjausi, jog nors truputį pakis „vizualizacijų” tema. Per visą renginį buvo rodomi tokie pat vaizdiniai, kokius išvystumėte į Planetariumą užsukę su ekskursija. Tačiau tai ne minusas, greičiau pastebėjimas, nes čia dar buvo užburianti muzika. Jos dėka klausytojai panirdavo į mintis, užsižiūrėdavo į kokio Marso planetą, ir viskas aplink būdavo pamirštama.
Minimalistas Murcof užvaldė savo visa apimančia muzikos jėga, klasikinės muzikos ir elektronikos eksperimentais. Iš niekur atsirasdavo paslaptingi vargonų garsai, vėjo švilpimas, duslūs šniokštimai. Sunku net apibūdinti – reikia išgirsti, tačiau tokiai muzikai klausytis labai svarbi tinkama aplinka. Reikia tylos, susikaupimo, tamsos – tam Planetariumas itin tiko. Publika atsigavo tik tuomet, kai baigėsi F.Coronos pasirodymas, ir plojo daug, daug.
Paskutiniajam, ORO!ORO! (autarkeia.org), lankytojai skyrė mažiau dėmesio, dalis išėjo neiškentę ketvirtą valandą besitęsiančio kosminio spektaklio. ORO!ORO! – tai, manau, galim vadinti vieno žmogaus, „Girnų giesmės” kūrėjo, projektu. Rami ir skaidri, kokybiška muzika domino, tačiau vis po truputį prarado klausytojo koncentraciją. Ilgą laiką (su trumpomis pertraukomis) trukęs nekintančios kūno padėties pervargimas darė savo. Ir aš nebetvėriau iki pabaigos – tolydus muzikos skambesys merkė akis ir nusprendžiau išeiti po tikru dangumi.
Renginio afterparty, kuriame grojo DJ’ai min_for, Rugiagialia, Noid ir kiti, vyko klube MilkBar. Čia buvo atidarytos abi salės. Jaučiau bene panašiai kaip ir likusi MilkBar publika – daugelis sėdėjo išgriuvę pakampėse, kai kurie apsnūdę ar miegantys, retas kuris šoko. Iš pirma grojusiųjų čia pasirodė ir Ijo – žaismingai ir linksmai, jau drill’n’ bass stiliaus link. Tiesą pasakius, didžiąją dalį vakarėlio prasnūduriavau mažojoje salėje minkštomis sienomis, ir supratau, jog po Murcof tūsas ne galvoj.
Išėjus laukan, į didelį Planetariumą, trūko tik vieno – iš ausinių sklindančio F.Coronos „Cuerpo Celeste”.
Komentarai