„Laba gražų rytą visiems” – tradiciškai pasveikina žiūrovus Scanoramos organizatorė Gražina Arlickaitė, kuriai trumpai pristačius filmo režisierių, žmonės iš viršaus užgęsina šviesas – ir prasideda filmas.
Po kelių valandų – „laba gražią dieną”, paskui – „labą gražų vakarą” ir t.t. Tokie jau tie festivaliai – nesibaigiančios kino mišios (nors ir kaip Bergmanas „Bergmano balse” prašytų, kad susikauptume ir žiūrėtume tik du filmus per dieną). Tik festivaliui pasibaigus, pabundu iš transo, skaitau savo užrašus, bandydamas atsiminti ir įvertinti kiekvieną filmą atskirai. Pirmi mano įspūdžiai – iš programos „Scanoramos naujienos”.
Scanoramos naujienos / geri įspūdžiai
Pradėsiu nuo emocijų. Filmas, kuris mane pravirkdė – „Jokių ašarų”. 2007 Scanoramoje – daugybė debiutų, ne išimtis ir šis kūrinys: režisierius Håkanas Bjerkingas debiutuoja ilgame metraže. Tai sudėtinga šeimos istorija, išsipynusi keliose kartose. Bet „gyvenimas nėra uždavinys, kurį reikia išpręsti, o patirtis, kurią reikia išgyventi” – cituoja Kierkegaardą viena filmo herojė. Todėl ir filmas, šiaip jau papasakotas visiškai klasikiniu stiliumi, tampa ne blogiau ar geriau išspręstu uždaviniu (kitaip tariant, vienkartine arba apskritai ne itin veikiančia manipuliacija), o tikroviška ir įdomia patirtimi. Tai paprastas, banalus, bet geras filmas.
Taip pat mane pravirkdė Klaus Härö (Scanoramoje 2006 buvo rodytas pirmas režisieriaus ilgametražis „Geresnė motina”) „Naujas žmogus” – tiesa, šiek tiek nesąžiningai – nuostabia muzika (kompozitorius Michael Galasso), kuri skambėjo vos filmui prasidedant. Verksminga ir pati istorija – filmo herojė prievarta uždaroma į silpnapročių namus, kuriuose merginos (silpnaprotės, arba iš neturtingų šeimų) verčiamos pasidaryti abortą. Tai – faktas: Švedijoje 1934-76 tokiu būdu buvo sterilizuota daugiau nei 30000 moterų, siekiant sukurti naują visuomenę – „naują žmogų”. Įdomi tema, profesionaliai, paprastai sudėliotas filmas, šiaip jau originalumu nepasižymintis.
Žinoma, skandinavai gali ir prajuokinti. Tą padarė Vibeke Ringen norvegiškas bridžitdžouns dienoraštis „Marijos vyrai”. Kaip ir Bridget, Marija renkasi iš dviejų vyrų – vyresnio, rimtesnio, parašiusio protingą knygą Frederiko, ir jaunesnio, nuoširdesnio ir puikiai sutariančio su jos vaikais Jono. Marija, tiesą sakant, pasirenka žymiai geriau nei Bridget Jouns (šios moters pasirinkimas 1-oje filmo/knygos dalyje man visada kažkodėl kėlė liūdesį…). „Marijos vyrai” – pozityvus, žiūroviškas, linksmas filmas.
Galbūt jau šiek tiek neramu, jog vardinu filmus, kuriuose klasikiniu būdu, profesionaliai, įdomiai pasakojamos istorijos, tačiau kurie šiaip jau niekuo neišsiskiria ir kino istorijoje ilgai neužsibus. Taip ir yra – Scanoramos naujienose nėra nei tokio filmo, kuris sukeltų revoliuciją, nei tokio režisieriaus, kuris tą revoliuciją jau būtų sukėlęs (kaip ankstesnėse Scanoramose matytų Triero, Kaurismäkio, Wintenbergo ir kitų režisierių kūriniai). Vienintelė išimtis – Roy Anderssonas ir jo filmas „Tu gyvendamas džiaukis”. Kai prasidėjus filmui vieniša alkoholikė, pasiuntusi savo draugą, pradeda dainuoti, jog jei turėtų motociklą, tai išskristų su juo toli toli – tai daugiau nieko iš kino reikalauti negali. Tačiau paskui Anderssonas, nors ir nežymiai, bet šiek tiek bereikalingai išsitempia, pasikartoja, sutrūkinėja, ir pradžioje duoto pažado [sukurti šedevrą] neįvykdo. Be to, ne taip lengva mus apgauti – 2000-aisiais jau matėme šio režisieriaus „Dainas iš antro aukšto”, kurių „Tu gyvendamas džiaukis”, deja, neaplenkia. Anderssonas kartojasi, ir tai ne tik autorinis stilius (ilgi vieno plano kadrai, absurdiškos situacijos, pasikartojantys dialogai), bet ir švelniai erzinantis kopijavimas(is).
Kažką panašaus galima būtų parašyti ir apie Scanoramos numylėtinį Baltasarą Kormákurą ir jo filmą „Stiklinis miestas”. Ankstesnėse Scanoramose matėme ne tik du jo filmus (iš keturių; „Jūrą” ir „Trumpą kelionę į dangų”), bet ir jį patį – šis islandų režisierius lankėsi 2006-ų metų festivalyje. Šiais metais, prieš „Stikliniu miestu” uždarant festivalį, Gražina Arlickaitė tik perdavė jo viename interviu jau sakytus žodžius: „Manau, tarp Lietuvos ir Islandijos yra ypatingas ryšys, toks nedidelis meilės romanas. Aš tą ryšį jaučiu.”. Žodžiu, filmas Scanoramos uždarymui tikrai tiko, bet šiaip jau niekuo nenustebino ir ankstesnių režisieriaus darbų neaplenkė. Bet kokiu atveju, „Stiklinis miestas” – stilingas, profesionalus, sumanus filmas, kuriuo tikrai neturėtų nusivilti kriminalinio žanro mėgėjai.
Lietuvoje kino režisieriai vengia Lietuvai aktualių temų ir problemų, o taip pat ir filmų, skirtų vaikams ar paaugliams. Taip yra todėl, kad lietuviai paprasčiausiai nemėgsta smulkintis – jie kalba vien tik „amžinosiomis” temomis ir kuria tik šedevrus. Tuo tarpu skandinavai (kaip ir kitos tautos) supranta, kad gyvenimas – nebūtinai tik lėtai plaukianti upė ir kuria tokius filmus, kurie galbūt ir tikrai bus nieko neverti po, tarkim, dešimties metų – tačiau dabar jie yra reikalingi.
Toks yra Christinos Rosendahl debiutas ilgame metraže „Mažos didelės mergaitės”, kuris linksmai, spalvingai, nevengiant kičo, glamouro, kalba apie paauglystę. Tai filmas apie seksualumą – būtent su juo susijusius iššūkius turi įvykdyti kiekviena iš trijų filmo herojų – paauglių, kad taptų „suaugusia”. Taip, viena vertus, tai banaloka situacijų komedija – bet niekam nepakenks pasijuokti, o kartu prisiminti: kad nieko blogo nesimylėti, kai aplinkui visi tai daro; kad vien seksu paremti santykiai ir yra vien seksas, o ne santykiai; kad nieko blogo būti lesbiete ir t.t.
Dar vienas aktualus filmas apie paaugles – Christian E. Christiansen (debiutas ilgame metraže) „Žiaurumo zona”. Filmas – tarsi „Mažų didelių mergaičių” inversija – tai žiauri, sukrečianti, tragiškai pasibaigianti istorija, nufilmuota ir suvaidinta realistiškai, paprastai, buitiškai. Jeigu „Mergaitės” kalba apie seksą (seksualumą), tai „Zona” – apie smurtą. Nieko naujo režisierius nepasako, bet sukuria aktualų, įdomų, aštrų „probleminį” filmą.
Scanoramos naujienos / kiti neblogi įspūdžiai
„Tyros širdys” savo vaizdais bent iš pradžių grasina tapti įdomiausiu festivalio filmu. Istorija apie beprotį, kuris savo elgesiu atkartoja 5 dešimtmečio melodramą pavadinimu „Tyros širdys” būtų visai nebloga idėja pačiam David Lynchui. Tačiau kai ji vystoma gana klasikiniu stiliumi, pabaigoje bandant labai „pritemptai” išgelbėti, surišti visą filmą – pasidaro nebeįdomu nei klasikinio, nei kitokio kino mėgėjams. Nugirdau, kaip viena moteris, išėjusi iš salės, pasiguodė savo draugei: „Nepagavau filmo žinutės!..”. Ji visiškai teisi; kita vertus, aš nesupratau, kam apskritai tokiai įdomiai, sudėtingai, netradiciškai temai išvystyti buvo bandoma formuluoti aiškią žinutę ir apskritai kurti pagal visus dėdės Hollywood’o principus.
Šiek tiek kita problema iškilo Olli Saarelo „Vilko metams”. Filmas visai nuosekliai sugeba išnagrinėti nemažai temų – filme susitinka itin išsilavinusi studentė, serganti epilepsija ir jos intelektualus dėstytojas, atitrūkęs nuo realaus pasaulio, kalbama apie vidutinio amžiaus krizę, jaunesnio ir vyresnio partnerių santykius, intelekto ir gyvenimiškos patirties skirtumus, ir t.t. Bet filmas – per daug literatūriškas. Tikriausiai jis patiks filologams (visą filmą galima vertinti kaip Baudelaire’o kūrybos interpretaciją, o kur dar Nabokovas su „Lolita” ir t.t.); galbūt filologai net įrodinės, kad toks kinas ir turi būti, prisimindami Truffaut. Tokie jau tie filologai. Man asmeniškai filmas nepatiko ir dėl pagrindinės aktorės Krista Kosonen, kuri vaidina nors ir labai profesionaliai, tačiau neišraiškingai ir nuobodžiai (ši aktorė atlieka pagrindinį vaidmenį ir „Karyje”, kurį dar aprašysiu).
Stilingai, netikėtai ir įdomiai prasidedantis ir besivystantis „Mirušas” tiesiog šokiruoja savo banalia atomazga. Režisierius Marius Holst išvengia tragedijos, kai ji tiesiog būtina; sutvarko siužetą į pasakišką, moralią ir nejaudinančią istoriją. Gaila, nes tiek aktuali tema, tiek įdomios situacijos, tiek aktorių vaidyba – ypač pagrindinį jauno berniuko iš Kosovo, Mirušo, vaidmenį atliekančio Nazif Muarremi – netrunka sudominti.
Islandų režisieriaus Björn Br. Björnsson filmo „Lediniu keliu” banaloka pabaiga taip smarkiai nešokiruoja, nes nuspėjamas visas filmas. Tai nuosekli, profesionaliai sukurta ir suvaidinta „šiurpi”, šiuolaikinė vaiduoklių istorija. Labai vidutiniškas komercinis filmas, bet režisierius bent jau žinojo, ko nori – gal tokio reginio norės ir tam tikri žiūrovai.
Nuoseklus, bei nuobodus ir Marios von Heland filmas „Paieška”. Nelabai suprantu, kam kurti filmą apie pažintis internetu, jeigu baigi filmą išvada, kad geriausia ieškoti vyro ne internete, bet likti su savo geriausiu draugu, kuris jau seniai tave nusižiūrėjęs. Labai jau „romantiška” ir morali pozicija – deja. Smagios situacijos su internetinėmis pažintimis ir lieka smagiomis situacijomis, o ne filmu. O nesmagios situacijos – apskritai ne visai rišliai išspręstos. Gaila.
Scanoramos naujienos / blogi įspūdžiai
Atidarymo filmas „Moters nublokšti” nuvilia taip smarkiai, kad žiūrėdamas filmą pradedu galvoti, kaip naudingiau buvo galima panaudoti jam skirtus pinigus. Tai filmas tiems skandinavams, kurie nemėgsta ar yra pavargę nuo feminizmo. Žinoma, nesikėsinu – menas gali būti politiškai nekorektiškas (von Trieras juk nekorektiškas iš esmės, bet vis tiek juo žavimės), bet ar tokia strindbergiška moterų kritika ir ironija tikrai įdomi XXI amžiuje? Taip, galima būtų išvedžioti, jog galbūt skandinavų šalims tai iš tikrųjų yra aktualu ir įdomu, nes feminizmas jų šalyse neva taip smarkiai pažengęs, jog egzistuoja atvirkštinė diskriminacija, kuriai ir oponuojama šiuo filmu. Bet tai ir telieka išvedžiojimu; juk ir pats Strindbergas įdomus ne savo antifeministiškomis pažiūromis, bet visai kitais dalykais, kurių šiame filme, deja, nėra.
Dar labiau pykstuosi su skandinavų humoru, kai jie jau visiškai atvirai taškosi cinizmu. „Vyro darbas” pradeda ironiškai, nuotaikingai pasakodamas situacijas, į kurias atsiduria nusprendęs parsidavinėti vyras, o vėliau prislėgia iš visai kito žanro nukritusiu absurdu, ar net moralizmu. Tiesa, esu beveik įsitikinęs, kad filmas patiks daugeliui „Adomo obuolių” mėgėjų, kurių dėl man nesuprantamų priežasčių Lietuvoje nėra taip jau mažai.
Neskoninga žanrų mišraine pasižymi ir filmas „Nina Frisk”. Filmas apie emancipuotą stiuardesę nesėkmingai skraido tarp jau minėtos Bridget Jouns ir melodramos iš kokios nors rozamundpilčer kolekcijos. Gaila, nes tiek santykių, tiek personažų ir istorijos įdomiam ilgo metražo filmui būtų užtekę.
Tuo tarpu islandų „Drumstam vandeniui” akivaizdžiai trūksta problemos (tėvas sužino, kad nėra biologinis tėvas savo dešimtmečiui sūnui), o ir ta pati problema pasakojama neįtikėtinai nuobodžiai. Neigiamą įspūdį po filmo tik sustiprino į festivalį atvykęs režisierius Árni Ólafur Ásgeirsson, kuriam nebuvo lengva atsakyti, apie ką apskritai yra šis kūrinys: „/…/aktorė, moteris, kuri vaidina jo mamą, suprato scenarijų taip – jog filmas yra apie atleidimą. Sutikčiau su ja, tokia būtų ir mano interpretacija… Bet kita vertus – jis juk nieko nepadarė, taigi mes jam negalime atleisti… /…/”. Kai autorius nežino, apie ką jo filmas (žinoma, tada, kai tas filmas yra (sąlyginai) „žanrinis”, o ne eksperimentinis ar postmoderinistinis kūrinys), darosi liūdna.
Liūdna ir kai režisieriai imasi sunkių užduočių ir jų neįveikia. Taip atsitiko Antti-Jussi Annila, debiutuojančiam (!) ilgame metraže su milžiniško užmojo filmu, ekranizacija, kuri bando sujungti dabartį su praeitimi, Kinijos ir Suomijos legendas, praeitį. „Karys” viso to neįveikia ir belieka stebėti blogiausią derinį kine – nuobodų mainstreamą (būtent tokiu deriniu buvo „Da Vinčio kodas”).
Žinoma, minėtiems nusivylimams neprilygsta „Šalčio pagrobti” – siaubingai nebaisus siaubo filmas apie slidinėjančius studentus, kuriuos išžudo kažkoks sniego senis; nėra čia daugiau ko ir pridurti.
Scanoramos naujienos / nepaminėti filmai ir juokingai trumpas apibendrinimas
Scanoramos 2007 programoje „Scanoramos naujienos” taip pat buvo rodomi šie filmai: „Mes nugalėsime”, apie trylikamečio maištą mokykloje;„Mylėti”, apie meilės trikampį tarp žmonos, jos esamo ir buvusio vyrų; „Namų ilgesys”, apie septyniolikmetį paauglį, atsiduriantį psichiatrinėje ligoninėje.
Tokios 2007 metų Scanoramos naujienos.
Komentarai