Klaipėdos publika labai nenuspėjama ir neįnoringa. Jei vakarėlyje nusimato kokio nuvalkioto dramenbeiso arba drumfunk programa – prisirinks marios visokio plauko jaunimo bei šiaip senųjų vilkų ir visi vieningai kaifuos. Tačiau būna ir tokių atvejų, kai pristatomas koks tikrai dėmesio vertas produktas, bet visiems tada – nusišvilpt! Sudėtinga ir kartais tiesiog beviltiška…
Tokias išvadas padariau būtent po paskutinio penktadienio.
Vieno Klaipėdos prekybos centro požeminėje stovėjimo aikštelėje jau bene tradiciškai, lyjant lietui, buvo bandoma vykdyti kultūros remonto darbus. Dėmesys, palyginus su ankstesniais renginiais, buvo kelis kartus mažesnis ir grubesnis.
Nesiruošiu pateikti aprangos ar tikslinės publikos statistikos, tačiau mano giliu įsitikinimu šiokią tokią atranką nuolatos verta daryti. Iš kitos pusės, turiu pripažinti, kad asmeniškai nei psichologinės, nei fizines netolerancijos nepatyriau:)
Kritikai nebuvo laiko. Sulig paskutiniais Manto T. plokštelių ruožais dar spėjau pasidžiaugti, jog ši viena antroji Partyzanų dalis išlieka ištikima savo garsui, ir tuo pačiu jo grojamoje muzikoje visada išgirsi tai, kas primins tavo grojaraščius. Taip. DFA.
Mantą T. pakeitęs FewNolder paskutiniu metu sproginėja pats nuo savo idėjų. Neužilgo kietu pavidalu pavirsiantys jo kūrybiniai perliukai tikriausiai įkvepia jaunąjį atlikėją vis naujiems darbams. Tatai galima išgirsti jo paskutiniuose gyvuose pasirodymuose, kur šokių aikšteles užlieja atgailaujanti mash-up techno srovė paskaninta savotiškais bootlegais.
Gilios ir kiek per gilios duobės galbūt atspindi jo eksperimentinę pusę, kuri nenorėtų šlapinti kojų populiarumo aukštybėse. Tačiau neturėčiau suklysti teigdamas, jog jei savo kūryboje FewNolder užleistų daugiau vietos žemiems ritmams, galėtume drąsiai jį pakrikštyti new (Lithuanian) rave šamanu:)
Pažintis su vakaro viešnia Water Lilly tikrai buvo išskirtinė. Galbūt viskas atrodytų kitaip, jei prieš tai kelis mėnesius mano ausinukas būtų be perstojo sukęs jos kūrinius. Tačiau taip nebuvo. Todėl išsaugojau pažinimo džiaugsmą iki penktadienio ir buvau maloniai nustebintas.
Be abejo, prie to pažinimo džiaugsmo prisidėjo kokybiška ir galinga garso sistema, kurios dėka buvo galima tiesiog fiziškai jausti savo kūnu kiekvieną sunkesnę ritmo dalį. Tik tiek, kad patalpos architektūra nebuvo dėkinga skambesiui. Viso to pasekmes jaučiu dar ir šiandien, kairėje ausyje.
Su pirmu Water Lilly muzikiniu prisilietimu į betonines sienas pabiro šalti ir konkretūs, tiksliai apskaičiuoti garsai. Tokie pat užtikrinti kaip ir atlikėja: idealiai krentančiais juodais plaukais, tamsiais drabužiais ir kietos plastikos stovėsena.
Gaila – nepajutau jokios improvizacijos. Tačiau likau itin sužavėtas linijomis. Tomis pačiomis, kurios išduoda esminę kūrinių ašį bei vienu metu kyla aukštyn ir krenta gilyn simetriškai sujungtais elementais. Profesionali ir išdirbta muzika.
Ir nors man asmeniškai electro tech produkcija niekada nepasižymėjo gyvybingumu, šiuo atveju sintetinės stiliaus formos buvo prisodrintos ypatingu švelnumu. Tačiau labai ribotu – tik iki tokio lygio, kad garsas galėtų laisvai judėti keistai tobulais matematikos koridoriais galų gale ištikšdamas su visa energija į šokių aikštelę. Toks visiškai nenusakomas atmosferinis modernaus techno pojūtis.
Taip. Pabaigai tenka pripažinti, jog ateities šokių muzikos kosmodromas nenuspėjamas. Ir labai greitas. Greitesnis už norą ir galimybes. Tad, taip sakant, linksminkimės, pakolei jauni esma:)
Komentarai