Michael Nyman Band @ Nacionalinė filharmonija

Prieš „Michael Nyman Band” koncertą pertekliaus ir nepaaiškinamos linksmybės atmosfera apima Filharmoniją nuo tualetų iki turkio spalvos baro. Puošnūs, įsismaginę lankytojai užtvindo koridorius, perpildo salę. Aukšta kokybė ir prestižas – šio vakaro nerašytas devizas – šviečia žinomų veikėjų, nežinomų gražuolių ir pasaulietinio gyvenimo kronikininkų akyse.

Vis dar menu Heinerio Goebbelso muziką, skambėjusią per GAIDOS atidarymą. Pyktis dėl neskoningos ir paviršutiniškai egzotiškos Fatimos Mirandos jau atslūgęs. (Iš jos koncerto teko bėgti – ne neatlaikius balso poveikio, kaip mėgino įteigti kai kurie recenzentai, o iš elementarios gėdos.) Morališkai esu visiškai pasirengusi priimti etatinį Peterio Greenawayaus kino kompozitorių. Ir kai užgroja „Michael Nyman Band”, apima vienovės palaima: toji muzika tobulai atitinka vietinio kaukių baliaus nuotaiką. Vienoje scenos pusėje čirpia styginiai, kitoje bosu ir baritonu byloja pučiamieji, per vidurį murkia bosinė gitara, kampe pats Nymanas vos liečia fortepijono klavišus, pirmame plane Sarah Leonard gieda prieštvaniniu balsu. Be galo dailu, bet svarbiausia – prieinama! Vietomis primena koketišką rokoką, vietomis – nesudėtingą keturių akordų dainą iš komercinės radijo stoties. Minimalistiniai pakartojimai, išgražinti minkštu ir sultingu skambesiu, stumia į lengvą transą ir svajones apie sakalų medžioklę ar kepto paršiuko puotą menėje. Tik isteriški aukšti garsai vis sudrumsčia komfortiškas fantazijas, visam šitam glamūrui suteikdami baugumo. Muzika iškilminga, bet ir pašaipiai neslepianti, kad šitas jos iškilmingumas yra dirbtinis. Tai kaip čia rimtai klausysi? Kaip nežvilgtelėsi į „Patek Philippe” laikrodį – kiek dar liko iki pertraukos?

Pirma koncerto dalis pralėkė akimirksniu. Antroji dalis buvo ilgesnė ir įdomesnė – „Michael Nyman Band” atliko filmui „Žmogus su kino kamera” Nymano sukurtą garso takelį. Ir pats filmas buvo parodytas. Nors Dziga Vertovas ir kreivai žiūrėjo į muzikinę filmo palydą, jo vis tiek visi nepalieka ramybėje. Aš su Dziga sutinku šimtu nuošimčių – aišku, tie garso takai takeliai iškelia kurį nors filmo klodą, bet daugiasluoksniškumas, žiūrėk, ir pradingsta. Nymano muzikos derinys su šiuo filmu buvo turbūt keisčiausias iš visų matytų ir girdėtų. Tiesa, sudėtas iš atskirų, vietomis besikartojančių gabalų, garso takelis skambėjo taip pat kaip ir kiti Nymano kūriniai. Tačiau į ekraną žiūrėjau kaip susvetimėjusi, vaizdai atrodė sukeistinti. Nymano dėka darsyk atkreipiau dėmesį – kiek daug filme euforijos ir karusele besisukančių vaizdų. Vis dėlto avangardisto ir galantiško buržua derinys darė, švelniai tariant, fantasmagorišką įspūdį.

Nors specialistai „Michael Nyman Band” muzikantų virtuozais ir nevadina, per koncertą negalima buvo nepastebėti jų pasitikėjimo savimi ir ambicingumo. Ir, reikia pasakyti, grojo jie kaip užhipnotizuoti (ar bent tokius vaidino) bei hipnotizavo kitus. Nekeista, kad „Michael Nyman Band” laikoma veikiau roko grupe, o ne klasikiniu ansambliuku.

Per GAIDOS atidarymą Goebbelso muzika ir Mosso balsas mus panardino į pačią gyvenimo sietuvą, o postskriptumo koncerte Nymanas ir vėl išgriebė į paviršių. Ak, pasirodo, tai ne surogatinė miesto upė, o šampano pripildyta sūkurinė vonia! Nudžiugę puolėme gausiai vartoti burbuliukus – kėlėme ovacijas po kiekvieno kūrinio ir nesidrovėjome finale pašokti iš krėslų. Per daug nesirūpindami, nuo ko taip svaigstame – nuo muzikos ar savo pačių grožio.