Bergmanas
„Šiais metais išėjo didysis Bergmanas…” – pasitinka Gražina Arlickaitė Scanoramos katalogo ir interneto svetainės skaitytojus. Iškart prisimenu prieš kelis metus Lars von Triero perskaitytą mintį – „vienintelė klaida, kurią Bergmanas padarė, buvo nemirti” (the only mistake Ingmar Bergman made was not dying). Žodžiu, be jokių abejonių, Bergmanas tiek kinui, tiek teatrui yra legenda, kultas, ženklas. Tokia ir jo Scanoramoje parodyta „Rudens sonata”. Nors šis kamerinis filmas ir nusileidžia daugeliui kitų Bergmano šedevrų, bet žavėtis yra kuo: bergmaniški, literatūriški, intelektualūs, bet organiškai suvaidinti dialogai; motinos ir dukros santykiai, įtikinamai atlikti Bergmano fetish aktorės Liv Ullmann ir legendinės Ingrid Bergman; neįkyriai tapybiška Sven Nykvisto kamera ir t.t.
Programoje „Bergmano balsas” Scanorama taip pat parodė du dokumentinius filmus apie šį legendinį režisierių – „Bergmano balsą” ir „Bergmano salą”. „Bergmano balsas” – tiesiog ilgas interviu, kurio metu režisierius pasakoja apie savo kūrybą ir gyvenimą. Tuo tarpu „Saloje” Bergmano pasakojimai iliustruojami kadrais iš režisieriaus filmų, asmeninių archyvų; režisierius pats palydi į Fårö salos vietas, kuriose gyvena, dirba, kuriose filmavo „Personą” ir t.t. „Bergmano sala” – įdomus, informatyvus filmas, kurį verta pažiūrėti ne tik Bergmano gerbėjams; kita vertus, prieš kamerą Bergmanas kažkodėl nepasiduoda intymiam kontaktui – tokiam, kokį su režisieriumi užmezgi skaitydamas jo autobiografiją „Laterna magica”.
Munchas
Dar vienas genialus menininkas, šių metų Scanoramoje atsakingas už filmų programą – norvegų dailininkas Edvardas Munchas. Specialiai šiam menininkui skirtam seansui buvo parodyti keli dokumentiniai trumpametražiai: 8 min. „Veidai”, maišantys Muncho paveikslus su poezija (danų poeto Paulo Borumo), 9 min. „Po mirties” labai keista technika projektuojantis paties Muncho darytas nuotraukas (atrodo, lyg jos virpėtų, būtų gyvos, erdvinės), ir 52 min. „Gyvenimo šokis” , atkuriantis svarbius dailininko gyvenimo įvykius vaidybinės dokumentikos stiliumi. Seanso metu taip pat buvo parodyti unikalūs paties Edvardo Muncho bandymai filmuoti – niekuo neypatingi eksperimentavimai su miesto vaizdais ir pan., bet visa tai stebėti, žinant, jog filmuota Edvardo Muncho – daugiau, nei keista.
Visi šie dokumentiniai trumpametražiai, žinoma, neprilygsta 1973-aisiais sukurtam Peter Watkinso šedevrui „Edvardas Munchas” . Šis trijų su puse valandos filmas dokumentine maniera atkuria Muncho gyvenimą, montuodamas jo šeimos narių ir draugų pasakojimus apie jį, scenas iš paties Muncho buities, taip pat jo paveikslus, kūrinius ir t.t. Tačiau visas filmas nuo pradžios iki galo yra suvaidintas – pasakojamas Muncho gyvenimo laikas, kuriuo kino kamerų apskritai dar nebuvo (iki 1894-ųjų). Keli šimtai šiame milžiniško užmojo filme vaidinančių neprofesionalių aktorių puikiai įkūnija Muncho artimuosius, draugus, meilužes, taip pat ir „gyvenimo mokytojus” – rašytojus Hans Jæger ir August Strindberg (filme šie rašytojai atstovauja dviems radikaliai skirtingiems požiūriams: Jæger – už anarchizmą, Strindberg’as – už patriarchalinę visuomenę; Munchą gyvenimas nuo Jæger įtakos nubloškia prie Strindbergo, tačiau filme šios skirtingos pasaulėžiūros ir išlieka diskusija, nei viena pusė nėra nuteisiama). Peter Watkins filmo spalvos ir originalus montažas primena paties Muncho paveikslus, pilnus baimės, nerimo, kančios. Įdomus faktas: Oskaro laureatas Peter Watkins kartu su žmona Vida Urbanavičius – Watkins tik šį mėnėsį persikraustė gyventi į Prancūziją… iš Lietuvos, kurioje praleido daugiausiai savo gyvenimo nuo 1994-ųjų.
Europos kirtimas
2007 metų Scanorama ėmė ir netikėtai kirto Europą, parodydama dvi ne skandinaviško kino programas – „Kertant Europą” ir „Naujasis Baltijos šalių kinas”. Gal kada sulauksim ir atskiro festivalio, pavadinimu, tarkim, „Kino ruduo”?.. Ką gali žinoti; bet tiesą sakant, europietiško kino programose buvo nemažai filmų, smarkiai pralenkusių Scanoramos naujienas. Be to, Scanoramoje viešėjo nemažai būtent šiose programuose rodytų filmų režisierių.
„Kertant Europą” / geri įspūdžiai
Stipriausi įspūdžiai iš programos „Kertant Europą” – „California Dreamin’ (Nebaigta)” ir „Trylika”. „California Dreamin'” labai įtaigiai, tikroviškai pasakoja apie NATO karius, kurie gabendami į Kosovą karinę įrangą, užstringa mažame Rumunijos miestelyje. Susitinka dvi skirtingos kultūros, nagrinėjami paauglių ir tėvų, taip pat karinininkų tarpusavio santykiai, meilės, „pirmo karto” tema ir kt. Filmas nuotaikingas, linksmas, tačiau jį žiūrėdamas jauti vis augantį nerimą – dėl siužeto, kuris grasinasi geruoju nesibaigti; dėl to, kad tokie įvykiai iš tikrųjų šiandien vyksta pasaulyje; ir, galų gale, todėl, kad filmo režisierius Cristian Nemescu kartu su filmo montuotoju vos pabaigę filmą užsimušė autoavarijoje, praradę galimybę filmą dar keisti (todėl ir „nebaigta”). Tai gyvas, aktualus, aštrus ir įdomus filmas, kurio režisierių tikrai būtų reikėję vadinti perspektyviu.
„Trylika” – režisieriaus Géla Babluani debiutas ilgame metraže. Atrodo, visiškai paprasta, linijinė, atvirai manipuliacinė istorija – filmo herojus įsipainioja į žaidimą, giminingą rusiškai ruletei, tik pavojingesnį – tačiau filmas prikausto nuo pirmų iki paskutinių kadrų (panašiai jaučiausi nebent žiūrėdamas Clouzot „Baimės algą”). Be to, „13″ lengvai perskaitomas ne vien paviršutiniškai – kaip teigia pats režisierius, iš Gruzijos atvykęs į Prancūziją, palikdamas nuo pilietinio karo kenčiančią, smurto pilną tėvynę, jis atrado kitokį, psichologinį, smurtą Prancūzijoje – apie tai netiesmukai kalba ir „13″.
Puikus filmas, įprasminantis programos „Kertant Europą” pavadinimą – Ismaël Ferroukhi „Didžioji kelionė” . Marokiečiui musulmonui, prieš mirtį užsispyrusiam mašina nuvažiuoti į Meką, visai nesvarbu, kad tokia kelionė jo sūnui sužlugdys studijas ir asmeninį gyvenimą. Ginčas tarp kartų, skirtingų kultūrų, pasaulio suvokimų; laikas pamąstyti apie religiją, emigraciją, gyvenimą ir mirtį. Filmui trukdo dažnai ne visai tiksliai parašyti ir suvaidinti dialogai, taip pat – padrikumas, „situaciškumas”, bet šiaip jau tokiu būdu kirsti Europą visai įdomu.
Įdomūs ir tragiškomiški Balkanų filmai. Jan Cvitkovic „Nuo kapo prie kapo” iš pradžių juokauja, pašiepdamas Slovėnų miestelio laidotuvių oratoriaus Pero kalbas, jo tėvo nuolatinius bandymus nusižudyti ir kt.; o paskui įtraukia ir prikausto tokiais aštriais dalykais, kaip sadomazochistiniai santykiai, beprotės išprievartavimas, žiaurus, kruvinas kerštas prievartautojams ir t.t. Filmas keičiasi nejučia ir neerzinamai, išsivystydamas į originalų, labai gyvą ir poetišką filmą.
Paprastenis – režisieriaus Ognjen Svilicic filmas „Atsiprašau už kung fu” , nuotaikingai pasakojantis į gimtąją Jugoslaviją kartu su kūdikiu pilve sugrįžusios moters ir jos ksenofobiškų tėvų santykius. Filmo režisierius dalyvavo Scanoramos „Jaunosios kino kartos” koprodukcijos forume, kuriame pasakojo, jog pastaruoju metu mato dvi tendencijas, du istorijos pasakojimo būdus – holyvudinį (pramoginį) ir europietišką (saviraiškos). Režisierius ironiškai nupasakojo abu standartus – tiek europietišką – „Rytų europiečiai tiesiog stengiasi, kad jų filmai netaptų pramoga. /…/ Namai rytų Europoje nuobodūs ir visi vienodi – tokie yra ir filmai.”, tiek holyvudinį – „/…/tikrai nekenčiu tų amerikietiškų knygų, kuriose puslapis po puslapio aiškinama, kaip parašyti scenarijų. Bet skaičiau vieną jų, ir joje buvo parašyta – tik du dalykai gali „išvežti” scenarijų – arba pinigai, arba seksas. Pagalvojau – ne, taip negali būti; tada prisiminiau savo mėgstamus filmus ir supratau, kad taip ir yra. Šie dalykai atpažįstami visiems; būtent todėl amerikiečių filmai sujungia žmones.”; Blogiausia, pasak režisieriaus, kad „festivaliuose šiuo metu rodomi itin nuobodūs rytų europiečių filmai, o kino teatruose – labai pramoginiai, bet visiškai kvaili Hollywood’o. /…/ Nebeliko tarpinio kelio; tokių filmų kaip, pavyzdžiui, Billy Wilder „Džiaze tik merginos” (Some like it hot)”. Režisierius ilgisi tokio kino, kaip režisierių John Ford, Alfred Hitchcock, Vittorio de Sica ir kitų režisierių, kurių filmai – intelektualūs, bet nenuobodūs. Jo paties filmas – beveik nenuobodus ir beveik intelektualus – žodžiu, vis dėlto kol kas tik vidutiniškas, o ne einantis „tarpiniu keliu”.
Programoje „Kertant Europą” buvo parodytos ir 28-ių skirtingų režisierių minutės – trumpametražis, skirtas 250-ųjų Mozarto gimimo metinėms, „Minutė su Mozartu”. Festivalio kontekste filmas buvo gaivi ir maloni postmodernaus ir dažnai radikalaus meno dozė. Nuo Busho kritikos iki dviejų besimasturbuojančių nuogų vyrų; džiaugiausi: pagaliau prisiminiau, kad gyvenu 2007-aisiais.
„Kertant Europą” / kiti įspūdžiai
„Padugnės” – chaotiškas filmas apie chaotiškus žmones. Neturtingai hipiškai (ar post-hipiškai) gyvenanti mama, tėtis, paauglė, keisti jų draugai; visų jų tarpusavio santykiai, keletas įvykių, keletas atomazgų… Situacijos sunkiai susirenka į vieną aiškų filmą, bet ir nėra tokios padrikos, kad tiktų meditacijai. Vis dėl to, šį debiutuojančios pilname metraže vokiečių režisierės Pia Marais filmą žiūrėti įmanoma, nes kai kurios tų situacijų – labai gyvos ir netikėtos.
Sunkiau žiūrėti taip pat vokiečių režisieriaus, Thomas Arslan, filmą „Atostogos” . Tai tvarkingai sudėliota drama apie atostogaujančių – vyro, neištikimos žmonos, sūnaus, jo draugės ir draugų, močiutės, atvažiavusios sesers ir kt. – santykius ir likimus. Įvykių ne taip jau mažai, bet parodyti ir suvaidinti jie nei buitiškai, nei simboliškai, o tiesiog nuobodžiai.
„Londonas – Braitonas” pradeda iš karto įtraukdamas žiūrovą į veiksmą – dvi sumuštos, apsiverkusios merginos įsiveržia į viešąjį tualetą. Bet įdomi pradžia britų režisieriaus Paul Andrew Williams neišgelbėja – vėliau filmas nuslysta į banalią, silpną ir net moralistinę socialinę dramą. Vieni personažai – labai buitiški ir paprasti (prostitutės), kiti – beveik šaržuojami (mafijozai); situacijos nuspėjamos, stereotipiškos; gąsdinimas skausmu, mirtimi ir pan. – per daug akivaizdus. Blogiausia, jog filmo pabaigoje nuteisiami „blogiukai” – o „nekaltieji”, visuomenės aukos, paliekami gyvi; tokiu būdu išvengiama tragedijos (kuri tiesiog būtina tokiam siužetui) ir bet kokio sukrėtimo (tiek jau to, kad ir akivaizdžia manipuliacija pasiekto!). Kai režisierius tokiu būdu išsprendžia visus konfliktus (t.y., bando kurti dramą, ne tragediją), tada žiūrovui labai lengva atsikvėpti ir nesijausti niekaip atsakingu už rodomas socialines problemas (už kurias jis, žinoma, ir yra atsakingas): juk mat kaip ekrane viskas gražiai susitvarko – iškrypėliai ir išnaudotojai miršta, o vargšės prostitutės lieka gyvos. Nelabai smagu buvo klausytis ir prieš seansą kalbėjusių filmo prodiuserių, atvykusių į Scanoramą, kurie neva ironiškai/arogantiškai tarė, jog filmas yra labai geras ir kas su tuo nesutinka, tegul paklausia jų, kad jie paaiškintų kodėl. Panašu, kad filmas sukurtas tik todėl, kad žodžiai „kekšės, mafija ir pedofilas” tarptautinių festivalių kontekste gerai rimuojasi.
Žinoma, šio filmo net negalima lyginti su lenkų režisieriaus Marek Stacharski „Atleisk man”. Dar „Jaunosios kino kartos” forume režisierius nustebino pareiškimu, kad jam svarbiausia vien papasakoti istoriją (tai tikriausiai buvo išankstinis pasiteisinimas dėl nevykusio filmo). Įdomu, kad beveik visą „Atleisk man” istoriją mes jau žinome, nes ji paslaptingai sutampa su AXX’uose matytu Romualdo Lavrynovičiaus trumpametražiu „Bausmė”. Ir čia, ir ten gerasis forsas išprievartauja medicinos seselę, o paskui atsitiktinai susitinka su ja ligoninėje. Deja, „Atleisk man” aktoriai vaidina dar blogiau už lietuvius „Bausmėje”, o siužeto vingiai dar neįtikinamesni. Taip, tai debiutas ir biudžetas įvardijamas kaip „mažas”, bet filmo šie faktai pakeisti negali.
2 filmai iš programos „Naujasis Baltijos šalių kinas”
„Keturios vienos žodžio reikšmės” – keturių latvių režisierių filmas, sudarytas iš keturių vieno žmogaus gyvenimo epizodų – vaikystės, paauglystės, brandos ir senatvės. Scenarijus daug geresnis negu jo įgyvendinimas, deja – dauguma aktorių vaidina neįtikinamai, dialogai dirbtini ir t.t. (žodžiu, primena „broliukus” lietuvius). Išimtis – Liubomiras Laucevičius, įkūnijantis pagrindinį herojų „senatvėje” – ne tik todėl, mano manymu, kad jo herojus filme neištaria nei žodžio.
Pabaigai – apie vieną geriausių visos 2007-ųjų metų Scanoramos filmų – estų debiutantės Kadri Kõusaar „Magnusą” . Režisierė Scanoramos „Jaunosios kino kartos” forume dalinosi pasakiška filmo kūrimo istorija – sykį ji sutikusi vyrą, kuris pasakojo jai apie tai, kaip nesulaikė savo sūnaus nuo savižudybės; tuomet Kadri parašė „Magnuso” scenarijų, o tėvo vaidmeniui pakvietė… tikrąjį tėvą. Jis sutiko – vien dėl to filmas vertas dėmesio. Kiti dalykai – vaidyba, scenarijus, įdomūs personažai, dialogai, operatoriaus darbas – dėmesį išlaiko iki filmo pabaigos. Kadri Kõusaar, paklausta apie svarbiausius režisierius, padariusius jai didžiausią įtaką, atsakė: „Tarkovskis ir Kieslowskis.”; panašiai (tarkovskiškai-kieslowskiškai) estetika ir psichologija liejasi ir „Magnuse”. Filmo pasakiška istorija, beje, dar nesibaigė – Kadri Kõusaar kaltinama neteisėtai išviešinusi pagrindinio herojaus žmonos gyvenimą ir dėl to gimtojoje Estijoje filmą rodyti laikinai uždrausta („žmona” filme – tik epizodinė veikėja; be to, filmas tikrų įvykių tik įkvėptas, kaltinimas – mažai kuo pagrįstas…); nepaisant to, po pasirodymo Kanų programoje „Kitoks žvilgsnis”, juosta sėkmingai keliauja po tarptautinius festivalius. Dėl visų šių priežasčių „Magnusas” rizikuoja tapti kultiniu filmu; likusiems baltų kino režisieriams yra iš ko pasimokyti.
Pastaba: Programoje „Kertant Europą” Scanorama taip pat rodė: „Molės kelią”, apie airės kelionę į Lenkiją (filmo režisierė Emily Atef taip pat viešėjo „Jaunosios kino kartos” forume); „Nuostabią naktį Splite”, apie skirtingus Splito geto gyventojus; „Tikrąją vertę”, apie penkiolikmečio keistus santykius su tėvais. Dviejuose straipsniuose apie Scanoramą neaptariu „Scanoramos klasikos”, animacinių ir dokumentinių filmų programų, naktinio seanso, seanso vaikams ir daugelio „Naujojo Baltijos šalių kino” filmų.
Komentarai