Alina Orlova – “Laukinis šuo dingo”

2008-ųjų sausio 22-ąją Vilnius priklausė varinei garbanei iš Visagino Alina Orlovai – nuo pat labo ryto ji buvo TV ekrane, dieną skriejo radijo bangomis, vakare giedojo-raudojo Kotrynos bažnyčios altoriuje. Ir net vėliau viename Senamiesčio barų tebekaukė jos “laukinis šuo dingo”.

Lietuvoje retai būna, jog debiutinis albumas pristatomas sausakimšoje bažnyčioje, sekant LTV kameroms ir blyksint fotoblykstėms. Tiesą sakant, tokio masyvaus pristatymo ir neprisimenu. Tačiau niekas iš niekur neatsiranda: pirmosios dainos “Ore” grotuve paskelbtos dar prieš kelis metus, neįrašiusi albumo Alina jau tapo alternatyvių muzikos apdovanojimų “A.LT” “Metų proveržiu”, o daina “Nesvarbu” “Pravdos” naujokų apdovanojimuose išrinkta geriausia.

Kadangi apie albumo pristatymą “ore.lt” jau rašė, dedu CD į grotuvą ir spaudžiu “play”…

…tarsi iš senos traškančios plokštelės pasigirsta “Lovesong” – Alina dainuoja angliškai ir tai skamba neįprastai. Nespėji įsiklausyti į netikėtą Visagino-English ir ją keičia lietuviška rauda a la CocoRosie: “Kūdikiai verkia, kai miršta girtuokliai, jų sielos pavirsta liūdniausiais vaiduokliais”. Įprastą vokalo-pianino duetą papildo smuikas, akordeonas, bosinė gitara, perkusijos, per “Lijo” prisijungia ir visas styginių kvartetas, o “Slėpynėse” pasigirsta netgi šiek tiek šventvagiškas programuotas ritmas.

“Paskutinio mamuto daina” primena liūdnuosius trip-hopo riterius PORTISHEAD. Tekstas (kaip ir dauguma albumo eilių) žavi paprastumu ir taiklumu: “Aš paskutinis mamutas šioje įšalo žemėje, mano iltys per trumpos, o akys per senos, (…), aš pamiršau, kaip kalbėti mamutų malda ir nėra nieko, kas galėtų priminti man ją, (…), aš norėčiau numirti, bet mano šonai nepraleidžia kulkų”.

Koncerte stebėjausi, kad net tokie agrariniai žodžiai kaip “žemės ūkis” skamba pasakiškai, tačiau paklausius albumo teko “nusivilti” – pasirodo, iš tikrųjų Alina dainavo “Žeme, sukis greitai”. Laimei, albume Hokšilos perkusijos įrašytos žymiai subtiliau nei jis tai darė gyvai. Prisiminiau Tiger Lillies spektaklį “Mergaitė su degtukais”.

Po kelių lietuviškų etiudų, A.Orlova savo transatlantinę meilę vėl apdainuoja angliškai, o “Nuvarginta saulė” jau skamba rusiškai – “koveris”. J.Petersburskio melodija labiausiai asocijuojasi su daina “Paskutinį sekmadienį nebegersiu degtinės…”, tačiau J.Alveko tekstas išsklaido užstalės nuotaikas. Rusiškai dar yra “Spi” – truputį primenantį charizmatiškąją Ž.Aguzarovą iš BRAVO.

Tradicinė britiška vaikiška dainelė “Twinkle, twinkle little star”, virstanti lopšine a la COCTEAU TWINS, užbaigia albumą, tačiau yra dar 4 dainos iš ankstyvosios atlikėjos kūrybos. Leidėjai jas kažkodėl priskyrė “bonus” kategorijai. Taigi, viso turime 16 kūrinių, telpančių į kiek daugiau nei pusvalandį.

Beveik 9 mėnesius albumas buvo įrašinėjamas “Metro Music” studijoje, o galutinai suvestas “Audiomaster” studijoje Anglijoje. “Laukinį šuo dingo” kartu su autore įrašinėjo ir prodiusavo buvęs gotikinio roko grupės “Siela” lyderis A.Sirgedas. Nors jo pačio solinė karjera su projektu “Ne Romeo” nesusiklostė, “Laukinis šuo dingo” įraše išlaikytas asketiškas A.Orlovos gaivališkumas.

Gražiai išleistoje kartoninėje dėžutėje be pačio kompakto, yra keletas atvirukų, iliustruotų, be abejo, pačios A.Orlovos. Kaip ir dainos, jie liūdnai gražūs, melancholiškai grafiški (ar grafiškai melancholiški?), paprastai siurrealistiniai ir tarsi ne iki galo pabaigti (A.Orlova: “Kol pieši, piešinys yra tavo, dar gali ką nors pakeisti, pridurti, o kai užbaigi, jis susvetimėja”).

Nors mamontoviškas “Liūdėti nebijok, nes tiktai liūdesy sielos džiaugsmas” leitmotyvas lydi beveik visame albume, džiugina tai, kad pavyksta išvengti smetoniškai puošnaus, bet dažniausiai abstraktaus romantizmo. Rudeniškai urbanistinės Alinos nuojautos išreikštos trumpais ir aiškiais žodžiais. Jie artimesni ir suprantamesni negu, tarkim, post-mamontoviška Jurgos “filosofija”. Skandinaviškos ir slaviškos tradicijų susidūrimas. Ne veltui autorė dėkoja atominės elektrinės aplinkai, kurioje ji augo. Tarsi stalkeris, ji vedasi klausytoją į savo “mėnulį”, kur “daug valgyklų, kur nemokamos bandelės, (…) gyvena elniai, jų nenumuša mašinos, kai jie žiūri šitaip švelniai, net vaikams nėra anginos.”

Linkiu Alinai ir toliau, kaip Jėzus tikėti tuo, ką darai, nebijoti būti ekscentriška ir novatoriška kaip David Bowie bei paprasta ir nuoširdi kaip Baba Stasė.

Ore vertina 7 iš 10