Dabar: įkurti „Mono stereo įrašai”. Sausio 11: „Nereikalingų žmonių” premjera – su Mamontovo muzika ir suvaidintu nereikalingu kunigu. Pavasarį: naujas albumas.
Andrius Mamontovas. Kas jis, tiesą sakant? Buvęs legendinės „Foje” narys ir „Laužo šviesos” autorius, vėliau nieko tokio gero ir nesukūręs – ar visų laikų geriausias Lietuvos atlikėjas ir visų įmanomų Lietuvos apdovanojimų laureatas? Sel, Naktinių Personų, Žas, Pompos, Violetos Riaubiškytės, Jurgos Šeduikytės, Tomo Augulio ir kitų populiarių grupių/atlikėjų dainų bei pirmųjų albumų prodiuseris, televizijos realybės šou „Dangus” rektorius, ryškiausias LT pop muzikos atstovas – ar skiauterėta alternatyva su juodais marškiniais, teigiančiais, jog “popsas užkniso juodai”? Teatro režisieriaus, prestižinio intelektualo Nekrošiaus Hamletas – ar šlovės ištroškęs nutrūktgalvis, prestižinei neintelektualei Eurovizijai suburiantis Lietuvos populiariausius, sudainuojantis „We Are The Winners!” ir užimantis netikėtąją šeštą vietą? Sunku susigaudyti. Kad būtų dar sunkiau, Andrius Mamontovas įkūria „Mono stereo įrašus”, suvaidina kunigą naujame lietuviškame Mariaus Martinsono filme „Nereikalingi žmonės” ir pavasariui pažada pankiškos nuotaikos albumą. Aiškinamės.
Įkūrėte viešąją įmonę „Mono stero įrašai”. Kaip tai keičia jūsų kūrybą/gyvenimą?
„Mono stereo įrašai” yra labiau simboliškas dalykas – tiesiog privalau turėti juridinio asmens statusą, norėdamas patogiau tvarkyti dokumentus, užsakinėti kompaktų pagaminimą ir pan. Lietuvoje „muzikinis verslas” yra pakankamai mažos apimties, dėl to, laikui bėgant, įgijęs patirties ir pažinčių, daug ką galiu padaryti pats – ir gerokai paprasčiau, nei padedant tarpininkams. Visus savo bendradarbiavimus su leidybinėm kompanijom vertinu teigiamai, bet būdavo momentų, kai suprasdavau – laikas pasielgti kitaip, ir viskas. Ne todėl, kad kažkas blogai dirbtų, tiesiog noriu judėt į priekį – dėl to ir pakeičiau kelias savo veiklos aplinkybes.
Kaip keičia?… Dabar galiu laisviau priimti sprendimus, susijusius su leidyba, rizikuoti, nebijodamas, kad kažkas, su kuo dirbu, dėl to nukentės. Visa atsakomybė griūna ant mano pečių – bet tuo pačiu ir laisvė.
„Mono stereo įrašai” jokiu būdu nereiškia, kad plėsiu savo, kaip prodiuserio, veiklą. Atvirkščiai – pakankamai skeptiškai vertinu savo prodiusavimus ir kol kas apskritai nebeketinu to daryti. Jau beveik dvidešimt metų, kai vis kažką prodiusuoju, ir laikui bėgant supratau, kad žmogus turi pats užlipti ant tam tikro laiptelio. Jeigu jį kas nors užkelia, įrašo albumą ar pan. – tai neteisinga ir jo paties atžvilgiu, nes jis nepajunta to savo žingsnio. Tada jau geriau norėčiau būti mokytoju ir dalintis patirtimi – kad žmogus, perėmęs tą patirtį ir žinias, žengtų savo žingsnius pats.
2008-ųjų pavasariui pažadėjote naują albumą. Koks jis? Kodėl įrašinėsite jį Lenkijoje?
Pagaliau po dešimt mano solinės karjeros metų groju nusistovėjusiame kolektyve (kartu – jau apie du metus); mes puikiai jaučiam vienas
kitą, bendraujam, sutariam. Aišku, tai persiduoda ir žiūrovams, būtent todėl norėčiau visa tai įamžinti įraše.
Iš pradžių maniau įrašyti koncertinį albumą, bet paskui nusprendžiau, kad būtų smagu išvažiuoti iš Vilniaus, pabėgti nuo kasdienybės – tam, kad visą laiką skirtume tik įrašo kūrimui. Vilniuje, sėdėdamas prie kompiuterio, neišvengiamai skiriu dėmesį aplinkiniams, šeimai ir kt. – o tai blaško; tai, ką galėtum padaryti greitai, darai labai ilgai. Geriausius solinius albumus – „Pabėgimas”, „Šiaurės naktis. Pusė penkių” įrašiau Kaune, Foje „Žodžiai į tylą” ir „Gali skambėti keistai” – įrašyti taip pat Varšuvoje… Be to, susitariau su aukšto lygio įrašų studija, turinčia visko, ko reikia gyvai muzikai įrašyti – taigi beliks sėsti į mašiną, nuvažiuoti, išsijungti mobiliuosius ir įrašinėti…
Koks jis bus? Išgirsite. Elektrinis albumas; noriu sugrįžti prie pankiško požiūrio į muzikavimą. Man nepatinka nemažai dalykų, vykstančių Lietuvoje, todėl… šis albumas bus tai, ką noriu daugeliui žmonių pasakyti!
O ką jūs norite pasakyti daugeliui žmonių?
Išgirsite. Aš negaliu dabar visko atskleisti… (juokiasi)
Ar dainos – lietuvių kalba?
Tik lietuvių kalba. Nematau prasmės Lietuvoje dainuoti anglų kalba – tai laiko gaišimas. Man labai graži lietuvių kalba – kuo tuoliau, tuo labiau tai suprantu… Beje, nemažai užsieniečių, susipažinusių su mano kūryba, taip pat labiau vertina lietuviškas mano dainas. Nes muzika yra universali kalba, ją gali suprasti kas tik nori. Turiu prikaupęs nemažai dainų ir anglų kalba – bet kol kas nejaučiu, jog joms atėjo laikas. Naujas albumas visų pirma skirtas Lietuvai, arba žmonėms, kurie kalba lietuviškai, todėl ir dainos – tik lietuvių kalba.
Kita naujiena – vaidmuo ir muzika Mariaus Martinsono filme „Nereikalingi žmonės”. Kurio pasiūlymo sulaukėte pirmo?
Pirmiausia man pasiūlė rolę. Perskaičiau scenarijų; nors ir nesu melodramų žanro mėgėjas, bet pajutau, kad ši istorija man kažkuo artima, todėl sutikau. Pokalbio su režisieriumi metu paklausiau, kas filmui kuria muziką. Jis atsakė, kad dar nežino, tad pasakiau, kad mielai tai padaryčiau ir jis sutiko.
Taip atsitiko, kad vienas dalykas padėjo kitam – išvažiavimų į Airiją (kur vyko mano filmavimai) metu daug bendravau su režisieriumi, filmavimo grupe, taigi turėjau galimybę įsigilinti, perprasti, pajusti filmo atmosferą. Visa tai labai padėjo sukonkretinant filmo muzikos viziją.
Kaip ruošėtės kunigo vaidmeniui?
Ruošimasis apsiribojo susikaupimu, kai kurių detalių aptarimu su režisieriumi. Nerepetavom – Martinsonui labiau patinka dirbti intuityviai, bandymai vykdavo jau filmavimo aikštelėje.
Gal ir keista, bet kine geras aktorius nors ir praturtina filmą, yra daugybė kitų veiksnių kurie nulemia jo vaidmens įtikinamumą – muzika, garsas, spalvos, plano stambumas, kontekstas ir t.t. Svarbiausia, kad aktorius maksimaliai atitiktų savo vaidinamą herojų. „Nereikalinguose žmonėse” mane sužavėjo Kostas Smoriginas. Kiekvieną kartą jam pasirodžius ekrane šypsaisi, puikiai atliktas vaidmuo.
Viename interviu sakėte, jog kartais žiūrėdamas filmus nesulaikote ašarų. Ar „Nereikalingi žmonės” – toks filmas, kurį žiūrėdamas verksite?
Na, galutinio filmo varianto dar nemačiau, pasilikau šį malonumą filmo premjerai, o įvairius montažo variantus žiūrėjau ne vieną kartą, kreipdamas dėmesį į galbūt labiau techninius dalykus, todėl sunku įvertinti. Bet iš tikrųjų, kai pirmą kartą peržiūrėjau filmuotą medžiagą, apsidžiaugiau, nes filmo pabaiga mane sujaudino… Tačiau objektyviausias teisėjas bus pats žiūrovas!
Jau dešimt metų vaidinate Hamletą Nekrošiaus spektaklyje. Kas geriau – kinas ar teatras?
Man labiau patinka kinas, nors… sunku net lyginti, nes tai labai skirtingi žanrai. Teatre kiekvieną kartą eidamas į sceną turi rasti naują atspirties tašką, naujas detales. Kine iš daugelio dublių vienas pagauna tokią akimirką, kuri kažką transliuoja – kinas ir yra tokių akimirkų junginys. Būtent todėl man labiau patinka kinas – nes jei užfiksavai tą akimirką, tu ją turi.
Teatras… Teatro scena ideali muzikiniams ieškojimams. Įmanoma daug daugiau, nei pop ar roko muzikos scenoje – nuo paprastos dainos iki instaliacijų ar performansų. Teatro scena apskritai žavi tuo, jog yra atvira eksperimentams. Bet vis dėlto būtent kinas visada man atrodė magiškas – kitaip neįvardinsi akimirkos, kai režisieriui sušukus „kamera!”, pasigirsta besisukančios kino juostos garsas…
„Nereikalingi žmonės” nagrinėja tokias aktualias problemas, kaip emigracija ir įvaikinimas. Ką jūs apie jas manote?
Manau, kad filmas nenagrinėja šių problemų – tai tik siužeto dalis, filmas šneka apie visai kitus dalykus. Dėl įvaikinimo – aišku, baisu, kai pamatai, kiek vaikų yra vaikų namuose. Kai kur nors, tarkim, Gruzijoje – apskritai nėra vaikų namų, nes jų kultūra tokia – negalima palikti savų gatvėje. Šito mes turim išmokti.
Dėl emigracijos – manau, jog žmogus turi gyventi ten, kur jis gali save realizuoti ir kur jaučiasi laimingas. Nesuprantu žmonių, kurie meta mylimą darbą ir išvažiuoja svetur dirbti nemylimo – jie savo laiką gaišta veltui. Kiekvienas turim talentą, sugebėjimą – ir jeigu mes jo nerealizuojame, labai skaudžiai pajaučiam, kaip jis miršta. Turi daryt viską, kad tavo talentas rastų sau vietą – tad žinoma, jeigu užsienyje žmogus atranda save, randa darbą, kurio negalėjo dirbti čia – tai ačiū Dievui.
Be jokios abejonės, kaip žmonės nenorės dirbti Airijoje, Anglijoje ar kitur, jeigu ten net paprasčiausią darbą dirbantis žmogus yra gerbiamas – ne taip kaip Lietuvoje… Manau, kad visos problemos Lietuvoje prasideda nuo kultūros stokos. Viskas priklauso nuo požiūrio ir pasirinkimo – o požiūris ir pasirinkimas yra ugdomas švietimo ir kultūros. Jokios ekonominės reformos to neišspręs – arba tai bus tik laikinas vaistas. Reikia susigrąžinti savo kultūrą, kuri buvo išbalansuota ir sugniuždyta per tarybinį laikotarpį. Reikia prisiminti, kas mes esam – tada pradės spręstis problemos.
Jūsų manymu – menas turėtų būti socialinis, kalbėti apie aktualias problemas, ar atvirkščiai, nuo aktualijų turėtų atsiriboti?
Manau, kad menas, apskritai bet kokia kūryba, turėtų žadinti žmones, o ne juos užmigdyti. Dabar, vienok, labai daug tokio, kuris užmigdo. Tiek Lietuvos, tiek viso pasaulio mene – lengvas dekadansas – o taip dažniausiai būna prieš karą. Iš tikrųjų, pasaulis dabar revoliucinėje situacijoje, tuoj viskas turėtų sprogti – ir pradėti statytis iš naujo.
Gal šiek tiek dramatizuoju, bet mano veikla tiesiogiai liečia žmones, kurie dirba televizijoje, žiniasklaidoje ir pan., todėl kai ką matau visai kitaip, nei tai atrodo iš paradinės pusės. Nuoširdžiai pavargau nuo masinės produkcijos. Televizija kuria programas, orientuodamasi į reitingus; niekas nebetransliuoja žmogui – transliuoja skaičiukui. Aš pavargau būti skaičiuku, aš esu žmogus.
Kita vertus, tarkim, yra daugybė įvairių jaunų grupių, kurios taip ir nepakliūna į TV ar spaudą, nes tiesiog nemanipuliuoja visuomenine nuomone. Youtube.com atradau daugybę smagių, lietuviškų dainų. Maloniai nustebau išgirdęs grupę INVAZIJA; daug elektroninės muzikos, punk roko ir t.t. Ačiū Dievui, kad yra internetas – tai alternatyva visiems informaciniams šaltiniams, čia niekas neperša tau jokio veido ar minties, tu pats renkiesi, ką nori pamatyti ir išgirsti.
Kokios užsienio muzikos šiemet klausėtės?
Šiemet atradau grupę THE CLASH. Visada ją žinojau, ji buvo populiari, kai aš dar buvau paauglys, bet tik dabar rimtai sukontaktavau su jų kūryba, paklausiau daugiau – ir man žiauriai patiko. Dar klausiau EDITORS, HARD-FI, britiško roko… Aišku, šiais laikais muzikos daugybė, ir vieną dieną klausaisi RAMMSTEIN, kitą – Joe Dassin (man būna ir taip!). Pasaulis – didelė makalynė…
Aišku. Tai… kas yra muzika?
Muzika yra… vibracija. Ryšys tarp dvasinio ir materialaus pasaulio. Kuriamoji jėga. Nežinau, neturiu apibrėžimo… Tai yra bangos, bangos, kurios sklinda oru, vandeniu, sienomis, žmonių sielomis – kuo tik nori, visose terpėse. Aš viską gyvenime padariau, viską sužinojau muzikos dėka. Pagal induizmą, Krišna taip šio pasaulio kūrėjui Brachmai suteikė žinias, kaip sukurti pasaulį – jis jam pagrojo į ausį. Biblijoje rašo, kad pradžioje buvo žodis; bet yra kiti šaltiniai, kurie teigia, jog teisingas vertimas būtų: pradžioje buvo garsas… Garsas yra pradžia, garsu mes papasakojam vienas kitam savo mintis. Muzika atspindi, kad viskas šiame pasaulyje banguoja – tiek mūsų nuotaikos, tiek visokie gyvenimo ciklai, diena/naktis – viskas yra banga… Muzika ir yra ta banga.
Galbūt išduosite daugiau ateities planų?
Kol kas didžiausias planas yra išleisti albumą. O šiaip – gyvenu šia diena, todėl manau, kad svarbiausia akimirka yra šita, kurioje mes esame. Visas grožis yra čia ir dabar. Liūdesio čia nėra. Tai, kas yra – yra nuostabu. Kaip ir šitos žuvys akvariume (žiūrėdamas į akvariumą šalia kavinės staliuko, prie kurio sėdėdami kalbamės – R.Z.).
Komentarai