Vakarinėje Beijing dalyje esančio „Workers Stadium” stadionio prieigose įsikūrę madingi klubai skambiai vadinami „klubinėtojų pakilimo aikštele”. Tvarkinga eile išsirikiavę, provokuojančiomis iškabomis blizgantys, „Babyface”, „Coco Banana” bei „Cargo and Angel” pritraukia ištisas minias pramogų ištroškusių kiniečių.
Vakarinėje Beijing dalyje esančio „Workers Stadium” stadionio prieigose įsikūrę madingi klubai skambiai vadinami „klubinėtojų pakilimo aikštele”. Tvarkinga eile išsirikiavę, provokuojančiomis iškabomis blizgantys, „Babyface”, „Coco Banana” bei „Cargo and Angel” pritraukia ištisas minias pramogų ištroškusių kiniečių. Tačiau daug įdomesnė publika plūsta į kitoje gatvės pusėje esančią neišvaizdžią laiptinę, virš kurios neonu tviska vienintelis žodis – „Destination”. Prabangiausias gėjų klubas Beijing populiarus ir be reklamos.
Nepaisant nepatrauklios išvaizdos, kiekvieną vakarą prie klubo durų nutįsta milžiniška eilė išsipusčiusių vaikinų. Vos įėjus į prieangį, į akis krenta galybė žmonių, gurkšnojančių kokteilius bei žaismingai flirtuojančių. Kas nori pajudėti, traukia į šokių aikštelę, dydžiu, anot „TIME”, prilygstančią teniso kortui. Tuo metu, kai klube lankėsi „TIME” žurnalistas, šokių aikštelė buvo sausakimša, aplink gražūs, treniruoti kūnai, šiek tiek vyriško prakaito ir puiki muzika. Klubo vadybininkas pasakoja, kad savaitgaliais klubas veikia tol, kol neišeina paskutinis lankytojas, dažniausiai tai atsitinka apie penktą valandą ryto.
Xiao Wangas, taip prisistatė vaikinas, kurio „TIME” žurnalistas paklausė, ką reiškia būti gėjumi Kinijoje. Persibraukęs blizgančiu laku supurkštus plaukus 29-nerių metų architektas pradžioje kiek pasimetė. „Ne, valdžia tikrai nieko bloga mums nedaro, kam reikėtų kenkti mums?”, – perklausė vaikinas.
Dar niekada nebuvo taip lengva būti gėjumi Kinijoje kaip dabar, teigiama „TIME” straipsnyje. Tačiau lengva kalbėti esant gėjų klube. Beijing politika homoseksualių žmonių atžvilgiu tiksliausiai apibūdina „trys NE”: ne pritarimui, ne nepritarimui, ne skatinimui. Toks, dar kartais vadinamas „neklausk-nesakyk” požiūris pabrėžia tą delikatumą, su kuriuo komunistinis režimas tvarko su homoseksualistais susijusius reikalus. Seksualinės orientacijos pasirinkimas yra dar viena žmogaus laisvė, o su žmogaus laisvėmis, kaip žinia, komunistiniame pasaulyje menkai skaitomasi. Didesnės laisvės šioje srityje indikatoriumi galėtų tapti žodžio „tongzi” išpopuliarėjimas. Anksčiau jis buvo vartojamas tik „draugo” prasme. Dabar šnekamojoje kalboje pavartotas „tongzi” reiškia homoseksualių pažiūrų vaikiną. Tiesa, tai tarp jaunosios kartos atstovų, nes senoji karta vis dar skeptiškai žiūri į bet kokius svarstymus šia tema, pastebi „TIME”.
Ne taip seniai Kinijoje galiojo drakoniški įstatymai, nukreipti prieš homoseksualią mažumą. Buvo paplitę grasinimai, įkalinimai, o kartais ir žmogžudystės. Tačiau šaliai vis labiau atsiveriant pasauliui, šie įstatymai liberalėja. Tai teigiama ekonomikos liberalizavimo pasekmė. Tokiuose miestuose kaip Beijing, Šanchajuje ar Guanghou tai ypač matyti. Valdžia leido žmonėms privatų gyvenimą tvarkyti taip, kaip jie nori. Svarbiausia, kad tai nebūtų skelbiama viešai. Nors ir ši nuostata pamažu traukiasi į antrą planą, mat Kinijos tigrų gatvėse galima pamatyti, tiesa, retokai, vaikinų porelių, besilaikančių už rankų ar nerūpestingai besibučiuojančių…
Nors viską suversti liberalėjančiai ekonomikai būtų pernelyg paprasta, teigiam žurnale „TIME”. Istoriškai, Kinijos visuomenė atlaidžiai žiūrėjo į homoseksualius vyrų ryšius. Tiesa, tik tol, kol tai nesikirto su konfucionizme deklaruojama pareiga auginti vaikus ir turėti įprastą šeimą. Visgi 1740 metais imperatoriaus įsakymu homeseksualūs ryšiai uždrausti. Valdžią paėmus komunistams situacija nesikeitė, o homoseksualumas iš protinių ligų sąrašo buvo oficialiai išbrauktas tik 2001-taisiais. Beveik tris šimtus metų priversti slėpti savo homoseksualią orientaciją žmonės įgauna vis daugiau drąsos. Atmosfera vis laisvesnė ir laisvesnė, rašoma „TIME”.
Aišku Beijing ne San Franciskas. Filmų kūrėjas, save homoseksualistu vadinantis Cui Zienas, sako, jog labai lengva peržengti režimo nubrėžtą nematomą liniją, skiriančią tai, kas viešajame gyvenime leidžiama, ir kas draudžiama pristatant homoseksualumą. Kalba eina apie vyriškio pernai liepą organizuotą gėjų filmų festivalį. „Valdžia mums patarė niekur neskelbti tikslios festivalio datos ir vietos. Net internete”, – pasakoja Cui Zienas.
Nepaisant apribojimų, festivalis įvyko (užpernai jis dar buvo draudžiamas) ir susilaukė didžiulio publikos susidomėjimo. Kai 2004-ais metais buvo SARS epidemija, valstybė visiškai pakeitė politiką ŽIV atžvilgiu. „Kalbant apie gėjų bendruomenę, lytinio švietimo sistema puikiai išvystyta, turime renginių, per kuriuos informuojame žmones apie AIDS, jie taip pat vyksta ir internete. Be to, egzistuoja fondai, kurie suteikia finansinės paramos lytinio švietimo kampanijoms.”, – tęsia filmų kūrėjas Cui Zienas.
Pabaigai grįžkime į gėjų klubą „Destination”. Ten sutiktas vaikinas Xiao Wangas vis dar bando man („TIME” žurnalistui) paaiškinti, ką reiškia būti homoseksualiu Kinijoje. Galiausiai prieina dar vienas vaikinas, įsispraudęs į odinę striukę, ir tempia Xiao į šokių aikštelę. Šis atsisveikindamas sušunka, “kad pagaliau esame laisvi gyventi savo gyvenimus”.
Komentarai