Vienas iš tų klausimų yra toks: „Godard’as ar Truffaut?”. Wes Andersonas (dažniausiai) atsako: Truffaut.
Vienas iš tų klausimų yra toks: „Godard’as ar Truffaut?”. Wes Andersonas (dažniausiai) atsako: Truffaut. Ir turbūt nebūtų gražu rašyti, kad būtent dėl to, tačiau taip jau yra – Wes Anderson nėra genijus. Nebent toks, kuriam trūksta drąsos, originalumo ir radikalumo. Todėl jei rengsite kokį nors geros nuotaikos vakarėlį, arba vakarėlis turės būti padorus, arba Andersono filmas – antras. Gal vakarėlis – apskritai ne kokia idėja: Andersonas yra pasakęs, jog jo gerbėjai dažniausiai yra atsumtieji (outsiders), kokiu visada jautėsi ir pats.
Kaip bebūtų, Wes Andersono kultas egzistuoja – nors sukūrė net mažiau filmų, nei Tarantino. Pirmasis buvo „Petarda” (Bottle Rocket). 1992-aisiais (išleido 1994) Wesas nufilmavo trumpą versiją šios istorijos apie bepročius, bandančius būti gangsteriais. Filme pirmą kartą ekrane pasirodė Weso bendraamžiai draugai, kurie dabar ne ką mažiau kultiniai aktoriai, nei Wesas režisierius – Luke ir Owen Wilsonai. Owen Wilson ne tik suvaidino pagrindinį vaidmenį, bet ir kartu su režisieriumi parašė „Petardos” scenarijų. Per kelis metus susieškojęs 7-ių milijonų dolerių biudžetą, epizodui gavęs patį „Corleonę” – James Kaan, Wes Andersonas visgi paliko pagrindinius vaidmenis savo draugams Wilsonams. Ir tai nebuvo klaida – įtikinamai sukurti keisti bepročių personažai – viena stipriausių filmo pusių. Yra ir kitų – erzinanti, stebinanti veikėjų logika, švelni režisieriaus ironija, beveik įdomi istorija. Privalau suminėti ir kitus filmo autorius, kurie dažniausiai nepaliks Weso ir toliau – operatorių Robert D. Yeoman, kompozitorių Mark Mothersbaugh, montažo režisierių David Moritz. Filmo forma – tiek vaizdas, tiek garsas – Wesui labai svarbi, dėl to kartais jis neišvengs ir būtent formalių dalykų (blogąją prasme – kai forma nepravers nei stiliui, nei ironijai, nei tuo labiau kokiai nors filosofinei koncepcijai). Martin Scorcesei „Petarda” – vienas iš geriausių dešimto dešimtmečio filmų. Na, bent jau originaliausias (nors nebūtinai patraukliausias/žiūroviškiausias) Weso filmas.
1998-ais pasirodo „Rušmoro koledžas” (Rushmore), kuriuo Wesas jau atvirai, daug, o neretai ir juokingai ironizuoja. Stilinga ir juokinga lolitiška istorija, kurioje vunderkindiškasis, o gal labiau entuziastiškasis amžinai mokinys Max Fischer ( Jason Schwartzman) įsimyli savo mokytoją – deja, juos skiria amžius, skirtingos patirtys ir Bill Muray. Kartais sunku atskirti sinefiliją nuo paprasčiausio neoriginalumo (…kaip neprisiminsi jau minėto Tarantino ar bent jau François Ozono…); galbūt filmo laisvumas sukonstruotas labai dirbtinai – bet dar gali jį pajusti, tad žiūrėti verta.
„Tenenbaumai” (The Royal Tenenbaums, 2001) – pats žiūroviškiausias Weso filmas – stilingas, juokingas, gerai suvaidintas. Kaip Amelijos smulkmenos, taip Tenenbaumų herojų gyvenimas ir pasiekimai vardijami gausiai ir greitai. Filmas – apie šios keistos niujorkiečių šeimos bandymą susivienyti – po daug metų ir po visų pasiekimų. Sunku sugalvoti geresnius aktorius šiems personažams, nei Gene Hackman, Bill Muray, Owen Wilson, Luke Wilson, Anjelica Huston. Ben Stilleris, aišku persistengia, įpratęs prie visai nesnobiškų situacijų komedijų – bet tiek jau to. Visgi labiausiai įsimena Gwyneth Paltrow – melancholiška ir depresinga rašytoja, keliolika metų sugebėjusi nuslėpti nuo viso pasaulio faktą, jog rūko, ir rūko daug (beje, Weso filmuose dažnai yra personažų, apsėstų rūkymo). „Tenenbaumai” – keisti, sodrūs, neretai juokingi, bet kažkodėl primygtinai nenorintys nustebinti netikėtais siužeto posūkiais.
Pirmas Weso filmas, parašytas ne kartu su Owenu Wilsonu (šįsyk su režisieriumi ir scenaristu Noah Baumbach) – „Gyvenimas po vandeniu” (The Life Aquatic with Steve Zissou, 2004). Jis žlunga – net ir su Bill Muray laivo kapitonu, Cate Blanchett užsispyrusia žurnaliste ar Seu Jorge, portugališkai dainuojančiu David Bowie dainas. Filmas per daug dirbtinas, kad būtų paprastas, žiūroviškas, ironiškas kūrinėlis ir per mažai dirbtinas, kad būtų keistas, iškrypėliškas, campy malonumas.
2007-aisiais Andersonas nufilmuoja Jason Schwartzmaną ir Natalie Portman trumpametražyje „Chevalier viešbutis” (Hotel Chevalier). Vyras – viešbutis – buvusioji; ir t.t. Naujosios Bangos nuotaika, įtikinami ir įdomūs santykiai, sąmojingi dialogai – gražu. Šis trumpametražis – prologas filmui „Kelyje su Daržylingu” (The Darjeeling Limited, 2007), tad jo nepamirš parodyti ir Lietuvos kino teatrai.
Parašyti, kad „Kelyje su Daržylingu” – dar prastesnis Weso filmas už visus ankstesnius būtų jau įtartinai romantiška – bet taip ir yra. Tiek to, Wesas ir seniau mėgdavo kartoti tą patį „netikėtą sąmojį” kelis kartus (pvz., čigonų taksi „Tenenbaumuose”), bet šįsyk jau tikrai nebegali prisiversti mėgautis filmu, kurio pradžioje padiktavęs kelias sąlygas, Wesas taip ir tąso jas iki pabaigos. Blogiausia, kad net negali atsipalaiduoti stebėdamas Owen Wilsono vaidybą, nes jo išraiškingas veidas beveik visą filmą paslėptas po tvarsčiais ir pleistrais (kita vertus, ši Weso provokacija visiems Wilsono gerbėjams – vienas juokingiausių filmo dalykų). Belieka stebėti Jason Schwartzmaną ir Adrien Brody, kurie kartu su Owenu vaidina tris amerikiečius brolius, traukiniu keliaujančius per Indiją – kelyje turinčius susitaikyti ir paaiškinti žiūrovams, ko gi tokie nelaimingi. Satyajit Ray filme „Pather Pancali” traukinys buvo tikras stebuklas indams – „Kelyje su Daržylingu” indai yra tikras stebuklas traukiniu dardantiems amerikiečiams. Na, ir kas? Toks hommage, tiesą sakant, verčia tik prisiminti ir galvoti apie paviršutinišką ne baltųjų vaizdavimą Wes’o filmuose.
Ak, tiesa. Kiekvieną filmą Anderson’as baigia sulėtintu kadru. Garso takeliuose vartoja Bob Dylan, David Bowie, Yoko Ono, John Lennon, The Rolling Stones; gali išgirsti net Debussy ar jau minėtą Satyajit Ray ir kt. Kitas jo filmas – animacinis „Fantastiškas misteris Foxas”, kurį jau pažadėjo įgarsinti Cate Blanchett, George Clooney, Jason Schwartzman, Bill Muray ir Angelica Huston.
Komentarai