Pernai metai baigėsi ir mums neįdomūs, kaip neįdomus ir jokiai kultūrai nereikalingas skirstymas nuo naujako iki naujako. Tačiau negalime atsispirti visuotinei inercijai „paminėk šventę geruoju, panaudok ją laiku kur tik gali“: nesvarbu ar esi reklamos agentūros direktorius, ar naktinio autobuso vairuotojas, kuris mušant dvylikai vadeliojasi kažkur per žirmūnus. Todėl vėluodami kaip galime labiau, atsisukam į sieninio laikrodžio ar plėšomo kalendoriaus ritmą ir klausiame: ką davė mūsų raštingoms ragenoms ir lęšiams jubiliejiniai 2007 metai?
Apie visa tai ir panašiai kalbamės su karščiausiais Ore knygų apžvalgininkais Tomu Marcinkevičiumi, Auste Zdančiūte, nepakartojama Simona Doič ir pačia naujausia, bet nebūtinai jauniausia – Kristina Kučinskaite, valio.
Koks skaitalas (ar skaitalai) pernai Tave labiausiai pamalonino?
Kristina: B. Vian „Dienų puta“ bei I.Calvino „Jeigu keleivis žiemos naktį“ – siurrealistinis pasaulis ir knyga labirintas.
Tomas: Be abejo, abu Henrio Millerio romanai (Vėžio ir Ožiaragio atogrąžos). Nors skaičiau tik Vėžio, tenka prisipažinti. Jei jau apie naujaką šnekam, tai pasižadu šiais metais perskaityt ir Vėžį. Bei, be jokios abejonės, Šliogerio interviu laikraščiui „Dialogas“.
Doič: J. Meko „Laiškai iš niekur“. Šitas seniokas gali perspjauti Donskio elektrostatinius parabolinius liumpenproletariato lingvistinius sektorius, if you get what I mean. Nors toje knygoje nieko per daug gero nėra, elementari filosofija (jeigu ją taip galima vadinti) ir autentiški faktai apie Jurgį Mačiūną. Bet jis nesimaivo, nesislapsto už beprasmių citatų, mąsto pats ir padeda žvelgti į pasaulį blaiviai.
Pamalonino ir Kierkegaardo „Filosofijos trupiniai“ ir trupinių iliustracijos remiantis skeptikų filosofija.
Austė: .naked vilnius, nes kalba apie keliones ir kitokį vilnių. sin city‘s, nes pagaliau Lietuvoj yra juodai-baltas dailus, ne bukas komiksas, Nick Cave, nes patiko labiau už Coheno iškrypėlišką rašliavą. ir dar baltų lankų periodika, kur visas leidinys Marceliui Proustui.
Koks (kokie) – labiausiai sunervino?
Doič: Don Kichotas. Iki galo neperskaičiau, nes susinervinau.
Šiaip nervina ir pseudo-intelektualų produktas.
Tomas: Visiems šūdams manau išsiugdęs imunitetą. Mane nervina ne blogos knygos, o žmonės, kurie jas perka. Tad labiausiai mane sunervinęs skaitalas, be jokios abejonės, yra 10 perkamiausių knygų sąrašas.
Kristina: Tokių neskaitau. Bet bjauriausia, ką dabar pamenu – Valeri Solano „Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas“. Bjauriuosi ne autore. O knygos siejimu su feminizmu ir pan. infantiliomis sapalionėmis.
Austė: .lietuvos ryto kolekcija, ir visas lr savo raudonais susegtais puslapiais, kurie nervina nuolat.
Išvardinkite bent 20-tį Lietuvos prozininkų, dar nesulaukusių 30-ties, su kuriais (ar bent jų raštais) sutiktumėt praleisti intelektualinį (diskusinį, kūrybinį, whatever) medaus mėnesį „kelio į žvaigždes“ akvariume, negyvenamoje saloje, Irkutske, „Sputnike“ ar pan.
Tomas: Nesu tikras dėl jų amžiaus… Andrius Jakučiūnas, Vaida Blažytė ir… Eikit šikt. Užeikit į rasyk.lt ir paklauskit šito ten. Nes ten tikrai chebra pažįsta daug 30 nesulaukusių prozininkų – tai yra, pažįsta patys save.
Kristina: Jie mane liūdina, tad nesipažindinu. Jei ką imčiau į tokią salą tai turbūt būtų koks nors jau užsilenkęs pašėlęs dėdulė iš vakarų, o ne lietuvaitis. Turbūt – deja.
Doič: Jeigu reikėtų išvardyti 20 Lietuvos prozininkų dar nesulaukusių kad ir 60-ties, aš vargiai pasirinkčiau penkis. Aš vargiai rasčiau knygą, kurią norėčiau skaityti everywhere.
Dėl įdomumo galėčiau praleisti medaus mėnesį su bet kurių 20-ties prozininkų raštais. Tai turėtų būti knygos, kurių dar neskaičiau.
Austė: .uo nežinau. ihm, razauskas gal.
Ar išvis knyga – tai savaime vertybė, ar tik formatas, laikmena, o tai, ko reikia (net jei nežinai, kad reikia), gali rasti ir visai kitur? Aš, pvz., kartais net, atsiprašau, skaipe randu geresnių citatų nei Oskaro Vaildo tomelyje?
Kristina: Aišku, kad taip. Nesvarbu nauja ar nudėvėta, bet ji yra Kažkas Tokio. Visuma – prasidedanti viršeliu ir juo pasibaigianti. Internetinėje erdvėje sunku pasigaut tą išbaigtumo jausmą. Kažkokia mišrainė:, reklamų intarpai, „skaipas“, paštas… Jei internete ieškau rašliavų, kurių nėra bibliotekoje ar knygyne – atsispausdinu (žinau, neekologiška), bet tekstas man gyvas tik tada kai popierinis.
Tomas: Užtat tos citatos neturi tokio „flaire‘o“, kvapo, kaip rastos Vaildo tomelyje. Knyga nėra savaime vertybė. Kaip tik vakar tualete skaitydamas Kafką apie tai susimąsčiau. Knyga tėra laikmena. Vertybė yra informacija, užkoduota toje knygoje. Knygos, kaip daikto, gerbimas – sovietmečio atlieka. Aišku, smagu žiūrėti į lentynas, pilnas knygų, ir interjerą puošia, ir Violetą Baublienę gali į svečius pasikviesti, bet šiaip… Nemanau, kad knygos sudeginimas, suplėšymas, apšlapinimas – nusikaltimas. Nebent, aišku, tai būtų Mažvydo „Katekizmo“ originalas. Arba Korano kopija :)
Doič: Išvis. Aš nesuprantu. Tai, be abejo, yra laikmena. Bet ar aš galiu kalbėti apie knygą, kaip apie kažkokią vertybę? Gera knyga vertinga, bloga – ne. O kuri gera? Iš kur man žinoti. Ir baikit jūs kolekcionuoti tas citatas. Kaip sakė Schopenhaueris, jeigu mintį sugalvoji pats, perskaitęs ją kur nors kitur, tik pasitikrini, o jeigu pirma perskaitai mintį, vėliau ji niekad nebebus tavo. ;))))))))
Kinas turi tiek pat informacijos, dailės kūrinys, muzika. O skaipas – tarpininkas. Per jį aptari, kokią info gavai iš to, to ir ano. Knyga tiek vertybė, kiek ji dar geba keisti žmogaus mąstymą; vertinga tol, kol ji – vienas gyvenimo malonumų.
Austė: .taip, knyga yra savaime vertybė. Niekas neprilygs šviežio popieriaus kvapui, trakštelėjimui, kai pirmą kart atverti, pridžiūvusios uogienės dėmėms senose knygose, viršeliams, aplankams, nugarėlėms ir jų tarpusavio poligrafinei kovai, tt. kartais net jei turinys – mėšlas, kaip gražu skaityti, vartyti gražią knygą. labai dailiai kambary atrodo augančios krūvos knygų ant kilimo
Kas nutiks literatūroje šiemet, kitąmet, 3008-aisiais, arba ateinantį šeštadienio vakarą?
Tomas: Šiemet – nieko įspūdingo. Kitąmet – taip pat nieko įspūdingo. Nes įspūdingus dalykus literatūroje galima vertinti tik iš laiko perspektyvos (nosimi pastumiu akinius viršun). Nebent, aišku, vėl koks poetas sudegtų, padurtų giminaitį ar susirgtų vėžiu. Bet čia jau lietryčio jurisdikcija. 3008-aisiais Lietuvoje bus antrą kartą išleistas J. Joyce‘o „Ulisas“. Nes 1000 metų užtruks, kol jo pirmąjį leidimą išpirks. O ateinantį šeštadienio vakarą vienas šiek tiek talentingas literatas – nevykėlis skandins savo kampuotas ambicijas alkoholyje, nes jam baigsis sesija :)
Kristina: Grafomanai supras, kad tai, ką jie daro yra blogis. Net ne šiaip blogis, o metablogis. Tad liks tik gera literatūra. Lietuvių autoriai nebegadins popieriaus autorefleksijoms.
Milijonai poetų ir poetesių užsiims visuomenei naudinga veikla, o ne rašinės savo dvasios dienoraščius, kurie, jų manymų, visiems nepaprastai įdomūs ir net naudingi.
O jei rimtai – daugės knygų su iliustracijomis. Knygų, kaip meno kūrinių vien savo forma. Arba sarkastiškų, ironiškų knygų.
Tai reiškia – vis mažės tokių, kurios leistų patirti skaitymo malonumą.
Doič: Šiemet ir kitąmet bus išleista knygų, taip? Naiviai spėju, kad 3008-aisiais knygų nebebus, nes į žemę nukris koks nors mega asteroidas, mus užgrobs ateiviai, prasidės 15-as pasaulinis, arba atogrąžų miškuose iškirs visus medžius. Pastabesni žmonės jau supranta, kad dalis tekstų persikėlę į virtualią erdvę, tai kodėl jie negalėtų ten persikelti iki 3008-ųjų? Visuotinė tekstų migracija prieš atogrąžų miškų naikinimą.
Austė: .3008 vietoj knygų atsiras 3d hologramos, su romano siužeto vaizdais arba su befilosofuojančiu autorium. šįmet kas nors tikrai pagaliau užsiims rimtais, vertais, kokybiškais, ne pažodiniais, kūrybiškais vertimais. kitąmet būsime laimingesni dėl to. ryt dar niekas nesikeis.
Ir kontrolinis klausimas: ar vertingą ir pelningą „neaiškaus“ meno kolekciją lietuvių savivaldybei reikia dovanoti, ar galima ir parduoti, jei perka?
Doič: Dovanoti negalima parduoti.
Austė: .aišku dovanoti. jei tik ką nors turi, reikia būtinai dovanoti
Kristina: Dovanos – gėris. Išskyrus kapitalistams. Ar savivaldybė kapitalistai?..
Tomas: Baikit išsidirbinėti. Be abejo, parduoti, jei perka. Kodėl ne? Tik reikia parduoti oriai, taip, lyg Tate Modern galerijai perduotum už simbolinę sumą. Išdidžiai, oriai ir nesišypsant. Toks gyvenimas, ar ne?
Komentarai