Ankstus penktadienio vakaras, o aš, pasivadinus vieną kolegą, skubu vykdyti misiją – apžiūrėti kaip, kas, kur, su kuo ir kodėl dėsis klubo MUSĖ, kurį į pasaulį paleisti sumanė alternatyvios scenos atstovė SPIČKI su draugais, atidaryme. Jau 8 valandą MUSĖS, įsikūrusios šalia Vaidilos teatro, kiemelyje spalvota ir gero ūpo nestokojanti minia taško alų, kad nepritrūktų parako koncerte. Parako stygiaus išsigąstame ir mes.
Po valandėlės, praėję pro stebėtina atmintimi turintį pasižymėti apsauginį (nes tik iš akių jis atskiria tuos, kas jau atidavė 15 litų duoklę klubui nuo naujųjų lankytojų) ir loundžo salę, patenkame į pačią karščiausią vietą. NoShitPankrok veteranė ERKĖ MAIŠE, kuri su vis atsinaujinančiu kolektyvu gyvuoja nuo 1988-tųjų, iš širdies traukia „Tai mano draugai”, kolonėlės karts nuo karto paspengia, minia šėlsta. Erkė, Maišas, Kriaučius, Daliakas ir Artūrka atsigaivindami alumi iš patronų, atlieka darbą iš širdies, o ištikimiausi fanai, nors žodžių suprasti beveik neįmanoma, traukia kartu. Kur čia netrauks, kai skamba tokios dedikacijos kaip „būsimiems alkoholikams”.
Mes, šiek tiek atsitraukiam nuo veiksmo sūkurio, kuriame liaudis taip džiūgauja, stumdosi (manau, jau kad geruoju čia nesibaigs, bet visa laimė jie tik taip savo džiaugsmą reiškia), alus liejasi ant galvų (nors bare alkoholio neparduoda, o įsinešti, be abejo, taip pat negalima), o kažkokia mergaitė per rankas leidžiama įaudrintai miniai virš galvų. Užtat mes atsiduriam solidžių damų pašonėje, kurios santūriai tūpčioja ir kažką gurkšnoja. Publikos įvairovei įvertinti skiriu 10 balų – čia randa sau vietą ir man bambos nesiekiantys pypliai, ir dienas iki pensijos skaičiuojantys senjorai, ir mano senos geros mokyklos suolus betrinantys aštuntokai-dešimtokai.
Nusprendžiam, kad reikia aplankyti tualetą, bet tai, pasirodo, tikras iššūkis – futbolo stalų, taip pat vyrų, moterų ir vaikų prigrūstoje salėje kelias minutes pasijaučiu kaip paauglystėje „eilėje” prie pigesnių Music Slam bilietų. Užtat prie baro eilių beveik nėra – net ir 2,5 Lt teatsieinanti kava negali atstoti to kažko, be kurio įprasti vakarėliai neapsieina.
Nebūdama didelė pankroko žinovė, savo pasirodymą MUSĖJE nutariau užbaigti išsiaiškinus tikrųjų alternatyvčikų nuomonę. „Seni krienai” daugelio nuomone varė gerai, MUSĖ žavėjo dekoracijomis – musėmis, tik neįprasta alkoholio nepardavinėjimo politika ir nepilnamečių gausa mano pašnekovų nenudžiugino.
Šiaip ar taip, liūdinčių ar krapštančių nosį nepastebėjau – juk pankai moka linksmintis.
Komentarai