Kai sužinojau, kad “Kankinkite artistą” – antroji jaunojo amerikiečio Joey Goebel knyga, iškart supratau, kad privalau perskaityti pirmąją – “Anomalijos”. J. Goebel turbūt vienas talentingiausių man žinomų rašytojų, nes knyga tiesiog pribloškianti. Jaudinanti. Teisinga iki paskutinio siūlo, todėl skaitydama net pamiršau, jog skaitau.
Harlanas Eifleris – buvęs muzikantas, muzikos apžvalgininkas (beje, kaip ir pats J. Goebel) gauna kiek neįprastą darbą: niekada neleisti itin perspektyviam kūrėjui būti laimingam, nes gera kūryba, anot darbdavių, gali gimti tik kančioje, o darbdaviai – Naujojo Renesanso organizacijos įkūrėjai – siekia kilnaus tikslo – pakeisti pasaulį. Aha, skamba holivudiškai, bet pasaulį keisti jie nori populiarindami meną, kūrybą, gilią ir verčiančią susimąstyti. Tokią, kuri nustelbtų popkultūrą susižavėjusią Timberleiku, šokančią tik pagal orgazminio dejavimo garsus (juk kiekvienas save gerbiantis atlikėjas dainoje turi išleisti bent ah ah ouh yeah), pripažįstančią tik papus ir pimpius bei jų bendradarbiavimą. Idėja rimta, bent jau seniukas, Naujojo Renesanso šefas, turintis nemažai dolerių, galėjo tuo įtikinti pakankamai rimtų vyrų rimtam tikslui įgyvendinti. Taip Harlanas Eifleris tampa asmeniniu jaunojo talento Vincento vadybininku, o kartu ir asmeniniu kankintoju. Kaip sakoma, menas reikalauja aukų – šiuo atveju auka yra Vincento gyvenimas.
Įdomu, kad knyga suskirstyta į 12 dalių, kurių pavadinimai yra skirtingų moterų vardai. Moterys visą laiką suvaidindavo reikšmingiausią vaidmenį viename ar kitame Vincento gyvenimo etape, aišku, ne be dėdulės Harlano pagalbos. Šis vyras visgi taip pat išgyveno savąją dramą, nors stebint jo kruopštų darbą emocijos liejasi per kraštus ir neįmanoma išlikti abejingam nė vienam Harlano žingsniui, nes intrigą kuria jis. Tai jo darbas susprogdinti Vincento laimės burbulą, kad tik jis galėtų kurti ir palikti neįkainojamą atminimą ateinančioms kartoms.
Vincento istorija papasakojama Harlano – kankintojo – lūpomis. Jis viską pateikia paprastai, tarytum be emocijų, tačiau tai tik dar labiau sustiprina poveikį skaitytojui. Ką jaučia knygos veikėjai galima suprasti iš jų veiksmų ir dialogų. Dialogai apskritai romane vaidina svarbiausią vaidmenį, nes jų daug (todėl romaną taip lengva skaityti), jie atviri, nuoširdūs ir netikėti. Netikėti ir kone visi siužeto vingiai – ne kartą teko vypsoti į tą patį sakinį kelias minutes bembio akimis ir pražiota burna.Vienintelis nuspėjamas dalykas buvo tas, kad jei tik Vincento gyvenime pasirodys mergina, ji ten ilgai neužsibus.
Demonstruodamas savo kritišką požiūrį į šiuolaikinę skurdžios moralės ir originalumo kultūrą, rodydamas nė kiek neperspaustus ir tikroviškus personažus, Joey užsitikrino pagarbą. Mano tikrai.
Komentarai