“Po “Julijos ir Mariaus” visi džiaugėsi, kad man 16 ir aš pastačiau filmą. O kaip bus dabar, nežinau”, – sako man Romas darganotą Vilniaus vakarą Vilniaus gatvėje.
Mūsų muzikos apžvalgininkai retai susiburia į grupes, o kino žurnalistai kuria filmus. Bet kartais pasitaiko, kaip kad dabar. Naują Romo Zabarausko filmą “Man septyniolika” rodys k. t. Skalvija, vasario 29 d.
Kaip susidomėjai kinu?
Tėvai su tuo nesusiję. Viskas atsitiko savaime, nebuvo jokių vaikystės traumų. Rimtai susidomėjau prieš 2 ar 3 metus. Prieš tai, gal nuo vienuolikos metų, norėjau būt aktoriumi; lankiau Monikos Bičiūnaitės teatro studiją, Mažąją Teatro Akademiją. Netgi kažkaip netyčia buvau atsidūręs filmavimo aikštelėje kartu su Marie Trintignant, „Koletėje” (Colette, une femme libre) – mane atrinko netikro Koletės sūnaus vaidmeniui. Pabuvau trijose scenose, pasakiau vieną sakinį. Jį iškirpo. Prisiminus – keista. Dabar viskas būtų žymiai baisiau – tada man niekas nepasakė, kad Marie, Nadine Trintignant, Bertrando Cantat, ar Lamberto Wilsono (jis vaidino mano tėvą) reikia bijoti. Marie ir Bertrandas, beje, iš tikrųjų glaudėsi po kiekvieno dublio.
Tai va. Paskui staiga ir radikaliai apsigalvojau – nusprendžiau, kad noriu būti režisieriumi. Kino. Jeigu reikėtų rašyti biografiją, tai vėliau sekė įvairios Skalvijos kino stovyklos, paskui kažką padariau pats, parodžiau. Šiaip, filmus dariau dar pradinėse klasėse – su savo geriausia drauge. Be apšvietimo, be pavardžių, be montažo – žodžiu, tikra dogma. Tyčiodavomės iš visko: nuo klasiokų iki politikos, nuo televizijos iki Šekspyro. Linksmiausia būdavo filmuoti dviejų skirtingų personažų, kuriuos vaidindavo tas pats aktorius (aš arba draugė) dialogus – paspaudi mygtuką, nufilmuoji, persirengi, vėl paspaudi, vėl persirengi…
Kiek filmų jau esi pastatęs?
Žiūrint ką vadinsime filmais. Neskaitydamas tų vaikystės parodijų, bei įvairių trumpametražių, sukurtų Skalvijos stovyklose, turėčiau atsakyti, jog tris. 2006-ųjų žiemą/pavasarį su draugėm ir draugais pastačiau „Rozetes” – apie tris drauges, laisvalaikiu vagiančias rozetes. Iki 2007-ųjų metų sausio baigiau antrą trumpametražį, pavadinimu „Julija ir Marius” – apie sudėtingą paauglę Juliją ir jos santykius su vaikinu, mama, mokytoja. Bet tikriausiai pirmu savo filmu galėčiau pavadinti tik „Man septyniolika”. Nors neprieštaraučiau, jei ir jį laikytume nuliniu.
Kaip tavo rašymas susijęs su kinu, kurį pats darai, juolab kad straipsniai jau skaičiuoja dešimtis, o filmas vis dar vienas iš pirmų?
Rašymas priverčia pasidomėti tuo, ką rašai. Be to, patenki į spaudos konferencijas, festivalius ir kitus renginius. Įdomu.
Nemanau, kad vienas kitam trukdo. Nors ir keista žiūrėt į savo filmą ir galvoti, ką pats apie jį parašytum.
Kai imi interviu iš kino žmonių, stengiesi sužinoti tai, kas butų naudinga kuriant savo filmą?
Ne, nelabai. Tik kai ėmiau interviu iš Sauliaus Drungos, susipažinau su juo, paprašiau, kad perskaitytų mano scenarijų.
Ar keičiasi pasaulio suvokimas nuo didelio kiekio kino?
Nežinau; nuo to laiko, kai susidomėjau kinu, iki dabar, šiaip ar taip, vyko paauglystė – tai ir šiaip daug keičiuosi.
Kartais pastebiu dalykus, kuriuos būtų gerai nufilmuoti, neretai ir užsirašau. O kartais pagalvoju: jo, dabar taip gražu, nepakartojama – bet filme tai būtų taip banalu…
Tikrai yra režisierių, kurie keitė gyvenimą. Godardas išprievartavo suvokimą apie meną, Almodóvaras išmokė juoktis ir (ypač) verkti, Viscontis pamokė manierų, Watersas sugadino moralę.
Kodėl tavo filme visi paaugliai kalba telefonu?
Apie šitą filmą pradėjau galvoti prieš metus, kai baigiau „Juliją ir Marių”. Monologai kažkaip atėjo savaime – iš nugirstų pokalbių ar draugų gyvenimo. Tarkim, visada atsimenu draugės pamokymą, jog venas reikia pjautis išilgai, o ne skersai. Arba vieną kartą Vilniuje, troleibuse, nugirdau, kaip mergaitė mobiliuoju telefonu pasakojo savo draugei: “Žinai, ką jis man parašė? Jis man parašė, ar aš noriu dulkintis… Aš jam parašiau – įsikišk tarp durų!”. Ji taip ir pasakė, visa virpėdama, isteriškai juokdamasi/verkdama. Dar skaudžiai pridūrė: “O Dieve!.. Bet mes taip senai jį pažinojom!”. Tokios smulkmenos sugulė į scenarijų, bet ne viską nusirašiau nuo „tikro” gyvenimo. Apie ką mes ten?..
Kodėl telefonas…
Na… visų pirma, po “Julijos ir Mariaus” aš norėjau pabandyti dirbti su kiekvienu aktoriumi atskirai. Po vieną paprasčiau susikaupti, įdomesnis, intymus bendravimas, ieškojimai. Gal todėl ir užsikroviau sau, ko gero, patį sunkiausią darbą su aktoriais – monologus. Kad nesikalbėtų su savimi, daviau po telefoną. Jei rimtai, juk gražu, kai atsiranda šiek tiek formalizmo (dėl jo galiu daug ką atleisti Alainui Resnais), o kad pasakyčiau, jog tai kažkoks ryšio-vienišumo-naujų technologijų/amžinųjų vertybių kovos simbolis, nesitikėk.
Kaip manai, kodėl jauni žmonės stato filmus apie savižudybes?
O taip yra?.. Nežinau. Gal todėl, kad pasaulyje pirmaujame pagal savižudybių skaičių, tai matyt ir reikia apie tai kalbėti ir kurti. Mano filme pati savižudybė nėra svarbiausia tema – svarbesnės priežastys. Nesistengiau atsakyti į klausimą, ar savižudybė yra morali.
Apskritai, iš pradžių mano filmo herojai nesižudė, o tik kankinosi dėl savo problemų. Žudėsi tik vienas iš penkių. Jau repetavome su pažįstamais ir pažįstamų pažįstamais, kai Saulius Drunga perskaitė mano scenarijų, pradėjo klausinėt manęs, kodėl pasirinkau vieną ar kitą sprendimą. Tapo akivaizdu, kad mano herojus per mažai kas sieja. Tada supratau, kad jie nori nusižudyti.
Ir… jie nusižudė.
Manai, tavo parodytos problemos yra dažnos mūsų kultūroje?
Žinoma – pavyzdžiui, homofobija, arba kai kurių žmonių begalinis noras uždrausti teisę į abortą. Taip pat liaudies neintelektualumas, seksizmas ir kt. Idiotų iš „Radioshow” (mėgstama vaikystės laida, žiūrėdavome su visa šeima… ak!) aplinkui dar pilna – ir, deja, tokiose pareigose, kad tenka dažnai apie juos prisiminti. Bet neketinau moralizuoti, tai pasistengsiu to nedaryti ir dabar.
Koks buvo darbas su aktoriais?
Man labai pasisekė, nes atsitiktinai sutikau „aktorinio” studentus, sutikusius nusifilmuoti. Olandų režisieriaus Frans Weisz workshope susipažinau su Elze Gudavičiūtė ir Tadu Montrimu, paskui Elzė supažindino su Indre Lencevičiūte ir Mariumi Repšiu. Tadas studijuoja pirmą kursą pas režisierių Joną Vaitkų, kiti – trečią kursą pas režisierių Gintarą Varną. Tik Vilmą Kutavičiūtę žinojau (ir filmavau) jau anksčiau – šiais metais ji taip pat įstojo į LMTA, bet greit pabėgo į Peterburgą. Prieš filmuojant nemažai repetavom, bet, rezultatas, mano manymu, tikrai galėjo būti geresnis – atsižvelgiant į jų galimybes…
Beveik visi aktoriai išbandė kokias nors ekstremalias aplinkybes. Čia turiu perspėti, kad išduosiu siužeto detales, kitaip tariant: SPOILER!
Su Vilma filmavome vasarai baigiantis, kai jau buvo šalta – ji turėjo nerti į ežerą. Kadangi kiekvienas monologas nufilmuotas vienu kadru, man teko vairuoti vandens dviratį, persisvėrusiam – kad viskas būtų lygu – ir tuo pat metu minti. Vilma į ežerą lipo su batais ir sėkmingai ten juos pametė. Su Tadu filmavomės ant devynaukščio stogo. Iš pradžių galvojau, kad kaip nors nusuksiu kamerą ir scenos pabaiga bus aiški… Bet po to atradome, jog įmanoma nušokti ant devinto aukšto balkono stogelio. Baisiai ten viskas atrodė – truputėlį krypteltum ir tektų nusileist ant žemės. Elzė vonioje išgėrė du butelius vandens ir surūkė 15 cigarečių. Filmavau pas draugę (puikaus „Man septyniolika” plakato autorę Laurą Varžgalytę), tai teko su sieteliu semti išbrinkusias nuorūkas, nes buvo baiminamasi, kad vonia užsikimš.
Kodėl „Man septyniolika” pabaigai pasirinkai Johno Lennono „Imagine” tekstą?
Geras klausimas. Perspėju, jog tai, ką pasakysiu, tėra mano, kaip žiūrovo, interpretacija, nenorėčiau jos primesti kitiems, ji gali būti ir neteisinga. Paskutinės scenos herojei Johno Lennono „Imagine” susiklosčiusioje situacijoje (gal nesakysiu kokioje, jau ir taip neįdomu bus žiūrėti) sukelia nusivylimą, tam tikra prasme – visuomenės (arba žmonių, kuriuos ji sutiko) neintelektualumu. Todėl reikėjo populiarios ir nuvalkiotos dainos – tokia ir yra „Imagine”. Bet nuvalkiota – nebūtinai bloga. Lennono tekstas puikiai tiko filmui apibendrinti, susieti visus herojus. Visi jie, aišku, svajoja apie vienybę ir tokį gyvenimą, kokio savo aplinkoje dėl skirtingų priežasčių negali susikurti. Filmo žinutė nebuvo paskatinti visus nusižudyti, kaip gali pasirodyti, stebint besiskandinančią merginą, sakančią: „I hope someday you’ll join us / And the world will be as one”. Spėju, žinutės nebuvo. Gal nebuvo ir filmo. Dar pamatysim.
Komentarai