Vargšė mergaitė, pagalvojau. Visiškai nesubalansuota augti tarp ekonomistų, vadybininkų, maklerių vaikučių. Įdomu, kaip ji pristato savo tėtį. Direktorius? Gerai. O kaip dėl cirko? O galbūt ji džiaugiasi, nes jos klasės draugeliai pavydi kalno cukraus vatos, asmeniškai pažįstamų klounų Traškių, ir turbūt kelionių po arealą, nes ne kiekvienas cirkas gali sau leisti stovėti vienoje vietoje.
Tačiau kur logika? Knyga juk ne apie mergaitę, ir net ne apie cirką tiesiogine prasme. Anotacija aišku niekuo nepadeda. Tai istorija apie grafomaniją, grafomanus, verslą ir fantazijos mafiją. Tai vieno norvego gyvenimo istorija, kurią jis užrašo savo laptope, pabėgęs nuo žmonių, norinčių jį nužudyti. Skamba kaip kriminalas, tačiau istorija verta dėmesio.
Peteris nuo mažens turi turbodyzelinę fantaziją. Jo galvoje nuolat sukasi keliasdešimt istorijų, tuo jis truputį gąsdina savo mamą. Bet neatsispiria įvairiausius socialinius ir gyvenimiškus reiškinius leisti per savo vaidentuvę ir ten kurti nuosavus siužetus, programas, dainas, spektaklius ir t.t. Jis padarė ilgą sąrašą pasiūlymų radijo laidelei, kaip ją būtų galima paįvairinti, bet aišku to sąrašo neišsiuntė. O kam siųsti jeigu jis jau turi savo laidą susikūręs vaizduotėje? Pradėjęs lankyti mokyklą, Peteris išvysto verslininko gabumus – namų darbai mainais už tą ir aną. Taip begyvenant nesikeičia tik viena aplinkybė – Peteris gali kurti ir vaizduoti šimtus siužetų. Kad išlaisvintų galvą, juos turi nuolat užrašyti, prisikaupia nemažas pluoštas popierių, fabrikas sustoti nežada, ir Peteris užmezga netikėčiausią verslo idėją – pardavinėti istorijas tiems, kurie nori tapti rašytojais (atseit tai labai madinga) arba rašytojams, jaučiantiems fantazijos badą. Kaip gudru.
Peteris kultūrine prasme išprusęs, apsiskaitęs, matęs šimtus filmų, mėgstantis vienatvę. Jis taip ir nesuprato tradicinio berniukų ėjimo į kiemą ir indėnų žaidimo. Ne, jis neturi kalbos sutrikimų, ne kartą pabrėžia, kad kalbėti su žmonėmis ir reikšti mintis jam nepaprastai lengva ir įdomu. Tai man labai patiko, nes sunku surasti personažą, kurio nekankintų egzistencinio nebylumo sindromas, o Ivanauskaitės personažų hiperpsichozėms lygiuotis į Peterio sveiką protą nė neverta. Apskritai šis veikėjas paperka savo blaiviu protu ir normaliu pasitikėjimu savimi bei stipria logika. Tobula įžvalga išlavinta dar nuo vaikystės, kai jam patikdavo stebėti vaikus darželyje ir spektaklio aktorius. Dar – jis turi šimtus siužetų, taptų šimtmečio rašytoju gyvu klasiku, bet tapti rašytoju jis visai nenori. „Yra ir kita priežastis, dėl kurios niekada nesiimčiau rašyti romano ar iš viso „rašyti”, kaip sakoma. Man tai atrodė pernelyg tuščiagarbiška”, sako jis.
Pramogų pasaulyje lyg ir įprasta – kompozitorius sukuria melodiją, poetas sukuria eiles, o atlikėjas einantis į euroviziją padainuoja. Įvyksta normalus, visiems suprantamas sandėris. Spektaklis irgi neretai skolinasi siužeto vingį iš klasikos kūrinių ir iš jų uždirba pinigus tik prikišdamas nagus ir perdekoruodamas išorę. Knygų pasaulyje tai vyksta rečiau, o Josteino Gaarderio istorijoje tai pristatoma kaip neįtikėtina verslo idėja, kraunanti nežemiškus turtus. Štai čia ir atsiveria visa graži grafomaniška problematika – šlovės, pinigų troškimas, vaizduojant, kad viską sukūrei pats. Peteriui būdavo keista, jam atrodė komiška, kad kultūra gimdo žmones, kurie moka ir nori rašyti, bet neturi ničnieko, ką galėtų pasiūlyti, todėl juos reikia užvesti ant kelio. Fantazijos trūkumas arba Fantazija vs. Ego. Kad popierius gadinamas be tikslo, nebesakysiu.
O Peteris yra vertybė. Mielai su juo susipažinčiau, jeigu toksai gyventų kur nors. Blaivaus skandinaviško proto, ne egocentrikas fantazuotojas. Jis garbingai atsisako Andy Warholo išpranašautų 15 šlovės minučių. Taip jau yra, kad turi tai, ko nebūtinai reikia ir neturi to, ko nori. Tuomet ir prasideda verslas. Nors kalbama ir apie prigimtinį malonumą, išgyvenamą pasakojant istorijas, iš ko gaunamas ir dvasinis pelnas (jeigu toks yra). Teksto kompozicija taip pat tvirtai suręsta, kaip koks rąstų namelis. Sunku rasti skylių, viskas užlopyta raidėmis ir intriguojančio siužeto medžiaga. Meninės priemonės neverčia iš koto, bet jų ir nereikia, nes ko verta vien vaizduotėje iškilusi cirko arena su klounais, akrobatų triukais ir visais kitais žėručiais.
Tai visgi kur ta cirkininko duktė? Ji vienoje Peterio istorijų. Romanas ne vien tik rašytojų verslo sprendimų aprašymas – yra ten ir meilės, ir detektyvo, ir beveik kriminalo ir aliuzijų į Karaliaus Edipo siužetą, tik čia cirko direktorius romano pabaigoje persisuka karuselėje ir apsivemia. Prieš tai buvo įdomi šachmatų partija su gyvomis figūrėlėmis, apie ką byloja ir viršelis, kurio metafora aiški ir asilui, cha, atsiprašau.
Jostein Gaarder – norvegų rašytojas, vis dar liaupsinamas už Sofijos pasaulį. Knyga iš esmės gali vadintis gera, bet nepasirodė itin stipri, gal dėl to, kad skaityti lengva lengva (vertėjos Eglės Išganaitytės nuopelnas) ir viskas taip praslysta, lyg nebūtų buvę. O buvo smagu.
Komentarai