Kita fotografija

Vasarį Vilniaus knygų mugėje pristatė ir savo interneto svetainę atvėrė naujas projektas „Kita Fotografija“. Visam projektui vadovauja Gediminas Baranauskas (gerai žinomas iš leidyklos „kitos knygos“), tinklapį kuruoja ir knygų seriją sudaro Margarita Matulytė, dailininke pakviesta Sigutė Chlebinskaitė. Tinklapį www.kitafotografija.lt sukūrė grafikos dizaineris Ramūnas Gilys ir programuotojas Albertas Mickėnas. Prasidedant Europos Kultūrų dialogo metams Lietuvoje – apie pirmą realizuotą ir be galo įdomų (sakyčiau tiesiog traukiantį visus fotografuojančius „į stalčių“ – tiesiog paimt, išlįstm, prisijungt) projektą!

ORE: Papasakokit, kaip kilo pirmoji mintis kurti projektą „kita fotografija“? Ar tikrai tai buvo atsitiktinis susitikimas?

Margarita Matulytė: Susitikimas buvo toks pats „atsitiktinis“, kaip ir Aristotelio „eureka“. Jau senokai dirbu fotografijos srityje, tyrinėju, rašau, kuruoju parodas, sudarau leidinius, tačiau tik neseniai susimąsčiau, kad neturime alternatyvios fotografijos leidybos. Nė vieno albumo neišleido Gintautas Trimakas, Alvydas Lukys, Gintaras Zinkevičius, Remigijus Pačėsa ir kiti, kurių kūryba jau seniai yra analizuojama bei vertinama kaip ženklus reiškinys mūsų kultūroje.

Negalėčiau teigti, kad į mūsų akiratį patekę fotografai yra ignoruojami kitų fotografijos knygų leidėjų, tiesiog šiuo metu jiems rūpi kiti (galbūt nemažiau svarbūs) prioritetai. Leidykla „Kitos knygos“ buvo pirmoji, kuriai pasiūliau leisti tokio pobūdžio seriją, nes nekelia abejonių jų kompetencija, profesionalumas, bet svarbiausia, žinoma, ideologija. Beje, puikiai sutarėm jau per pirmąjį susitikimą.

Gediminas Baranauskas: Projektą pasiūlė Margarita Matulytė ir jis leidyklą iškart sudomino, nes esame fotografijos fanai, nes jaučiame, kad jis yra mums. Mes taip pat esame vizualiųjų menų fanai, nors aš manau, kad dėl masinės kompiuterizacijos ir interneto, pernelyg įsigaliojo vizualioji meno, kultūros ir apskritai vizualioji žmogiško suvokimo dimensija.

ORE: Ar oponavimas „vyraujančiam sociokultūros ir meno kontekstui“ yra „kitos fotografijos“ aksioma?

MM: Kaip vieną pagrindinių projekto funkcijų pabrėžėm oponavimą: „kita fotografija vakar ir šiandien, slaptai ir viešai, sąmoningai ir nesąmoningai, nepastebėtai ir įtakingai oponuoja vyraujančiam sociokultūros bei meno kontekstui“. Tai nėra aksioma, gal labiau populistų dirginimas ir kuriančiųjų raginimas ieškoti naujų sprendimų ir keisti pasyviai besiprojektuojančią istoriją.

Dalyvaujantys autoriai ir jų kūrybinės idėjos neturi aiškiai apibrėžto opozicinio charakterio, veikiau tai hipotetiškos nuorodos į apčiuopiamus trūkius ir išderinimus „aiškiame“ vieno ar kito laikotarpio meniniame/socialiniame diskurse arba paties menininko kūrybinėje raidoje.

Kadangi pastogę šiai serijai suteikė viena demokratiškiausių Lietuvoje leidyklų „Kitos knygos“, tai ir pavadinimo etimologija visiškai paprasta ir tiesiogiai nurodanti į leidyklą bei jos dar vieną kryptį – fotografiją. Be to, įvardis kita nebūtinai reiškia kitoniška, bet ne ta ir ne šita.

GB: Oponavimas vyraujančiam, sociokultūriniam kontekstui yra viena pagrindinių mūsų leidyklos (kitos knygos) idėjų nuo pat jos veiklos pradžios. Mes visada orientavomės į tai kas yra avangardas, kontrkultūra, kas yra radikalu, novatoriška, progresyvu. Mums nepakeliui su masiniu skoniu ir vyraujančiomis ideologinėmis nuostatomis, naudingomis ir pelningomis stambiam verslui, žiniasklaidai ir valdžios struktūroms.

ORE: Kaip šiandien atrodo tas „oponavimas“, kai net Urbonai už oponavimą (t.y. „Protesto laboratoriją“) apdovanojami nacionaline premija?

GB Tai, kad Urbonai buvo apdovanoti premija, rodo du dalykus: Pirmą, kad visuomenės nuostatos keičiasi. Antra, kad meno, kultūros žmonių, kurie manau ir sudarė premijos ekspertų komisiją, tarpe yra progresyviai mąstančių.

MM: Turėčiau patikslinti – menininkai apdovanoti ne už oponavimą, o už reikšmingą indėlį į medijų meną ir geriausio paviljono „Villa Lituania“ laimėjimą šių metų tarptautinėje Venecijos meno bienalėje. Tai reiškia, kad jų projektas sėkmingai įsirašė į bendrą ideologinę meno konjunktūrą, nukreiptą į geopolitinio lauko ir jį formuojančių struktūrų rezonansą. O nacionalinis apdovanojimas reiškia, kad pagaliau keičiasi ir mūsų kultūros politika – sugebama suprasti ir įvertinti šiuolaikines tendencijas. Tad šiandien „oponavimas“ tam tikra prasme yra toleruojamas ir skatinamas reiškinys.

Alvydas Lukys

ORE: Papasakokit daugiau apie autorius, kurių darbai bus leidžiami šiemet?

Šiemet planuojama išleisti pirmąsias tris serijos knygas: Gintauto Trimako „Miestas kitaip (dviračio stovėjimo vietos)“, Alvydo Lukio „Būtasis tęstinis“ ir Monikos Bielskytės „Neatmenami laikai“. Tokį pasirinkimą lėmė du faktoriai – tai pirmųjų autorinių albumų leidyba ir gana įspūdingos idėjos, vertos atskirų knygų. Du pirmieji autoriai yra gerai žinomi Lietuvoje (abu aktyviai kuria, rengia parodas, dirba Vilniaus dailės akademijoje), tačiau publikacijai pasirinkti ne klasikiniai ir jau atpažįstami jų darbai, o naujausi projektai, kurie fotografijų serijos vienalytiškumu priartėja prie literatūros. Tai vizualizuota eseistika.

Būtent tokio žanro kūryba yra būdinga ir jaunai fotografei Bielskytei, gimusiai Šiauliuose, nuo 2005 m. gyvenančiai Paryžiuje ir kuriančiai įvairiose pasaulio šalyse: Japonijoje, Kinijoje, Indijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Rusijoje, Lietuvoje, etc. Tik priešingai nuo pirmųjų – beveik nežinomai. Tačiau jos gebėjimas ypatingai jautriai užčiuopti ir taikliai fotografija išreikšti visiems rūpimo buvimo čia ir dabar ženklus nekelia abejonių ir, tikiuosi, ne mažiau „užkabins“ skaitytoją.

Gintauto Trimako „Miestas kitaip (dviračio stovėjimo vietos)“ idėjos savitumas pasireiškia tuo, kad menininkas yra tik koncepcijos autorius, o fotografas-operatorius yra jo dviratis – fotografuoja prie dviračio sėdynės pritvirtina pinhole kamera, fiksuojanti tai, ką „mato“. Fotografijų objektas yra dviračio stovėjimo vietų „dangus“, iš anksto nesuplanuotas ir neprognozuojamas autoriaus, nes pinhole kamera „paleidžiama“ atsitiktinėse vietose. Tačiau neatsitiktinė yra menininko estetika, kurią išryškina archaiškas fotografavimo būdas ir santykis su savo kasdiena.

Alvydo Lukio rengiamos knygos „Būtasis tęstinis“ fotografijos yra padarytos mobiliu telefonu ir jų vaizdinė estetika primena pasąmonės „užfiksuotą“ vaizdą. Žinoma, nufotografuotos situacijos neturi tiesioginio referento, tai daugiau analogijos – niekuo neišsiskiriantis kasdieniškas vaizdas, turintis labai stiprų ir keistą subjektyvumo ir tuo pačiu universalumo sąryšį. Tai – būtasis tęstinis laikas, kurio kodinė sistema artima déjà vu. Dar vienas svarbus aspektas – tam tikro poetinio „kalbėjimo“ būdo iškėlimas prieš technologinį savitikslingumą. Ne milijonuose pikselių slypi vaizdo įtaiga, o susilietime su paprastais kasdieniškais stebuklais, kuriuos tereikia pastebėti.

Trečios knygos autorė Monika Bielskytė – jauna fotomenininkė, gimusi Šiauliuose, nuo 2005 m. gyvenanti Paryžiuje ir kurianti įvairiose pasaulio šalyse: Japonijoje, Kinijoje, Indijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Rusijoje, Lietuvoje, etc. Surengė dvi personalines parodas: „Valandos po vidurnakčio“ (Galerie Victor Sfez, Paryžius, 2005), „Refleksyvi šizofrenija“ (Parodų rūmai, Šiauliai, 2001), dalyvavo grupiniuose projektuose: „Meno kritiko atranka“ (Saatchi galerija, Karališkoji menų akademija, Londonas, 2007), „Palyginimai“ (Grand Palais, Paryžius, 2007), „Lietuvių fotografija“ (Europos fotografijos namai, Bratislava, Slovakija, 2006), etc. O projektas „Neatmenami laikai“ sukurtas 2006-jų pavasarį ir vasarą Himalajuose bei Indijos lygumose.

Knygą sudarys keturios dalys: „Mieguisti šokiai“ (mirusiųjų kremavimo ceremonija nuo aušros iki vidurdienio Pashupatinathe, Katmandu, Nepale), „Slaptosios vietos“ (laiko pasiglemžiamos vietos ir pačios slapčiausios autorės širdies kertelės), „Gedintys troškimai“ (dvi vietos, du herojai: musulmonas Fatherpur Sikri ir budistas Sikkim – viena ir ta pati istorija, kurioje kūno žymės nusako didžiausią troškimą – gyvenimo kelionę) ir „Neatmenamas laikas“ (sąsajų pajauta). Menininkė šitaip svarsto apie būsimoje knygoje gvildenamas problemas: „Kai kūriau šiuos vaizdus, maniau, kad viskas visada esti, kad viskas nuolat kinta, kad gyvenimas niekada nepaliauja. Tai yra nuolatinis vyksmas ir mums nereikia baimintis jame kažko netekti, nes iš tiesų, nors kartais ir atrodo kitaip, niekas šioje Žemėje mums iki galo nepriklauso“.

Gintautas Trimakas

Trimakas, beje… Mugėje rodė ir labai įdomią „pinhole“ labaratoriją!

MM: Kur ir kada besutikčiau Trimaką, išgirstu iš jo apie vis naujus sumanymus ir projektus. Tuos prarastus brangaus laiko pusvalandžius galėčiau jam atleisti ir pamiršti, tačiau bėda ta, kad jis ne tik sugalvoja, bet ir padaro. Tuomet tenka sukti galvą, ką jis čia eilinį kartą iškrėtė ir kiek tas yra svarbu jau ne tik jam ar man, bet ir kaip tai įsirašo į mūsų fotografijos meną. Tačiau tokie svarstymai nieko verti, nes su Trimako kūryba galima susipažinti nors ir dažnose, bet vis dėlto trumpalaikėse parodose. Nėra išleista nė vieno jo albumo, išskyrus pora apžvalginių leidinių. Beje, nepasitenkinimas tokia situacija ypač įtakojo naujos knygų serijos leidybos sumanymą.

Kokio Lietuvos fotografo archyvinę dežutę nuo sausainių jūs naudojote „pinhole“ labaratorijoje? Kaip pavyko?

MM: Apie tą dėžutę prisiminiau Gintauto Trimako pinhole laboratorijos, vykusios knygų mugėje, išvakarėse. Pagalvojau, kad pats laikas ją ištraukti. Ir ne tik dėlto, kad rūpėjo nors kartą pabandyti fotografuoti (gal kelis kartus rankose ir turėjau fotoaparatą, dažniausiai paprašydavo paspausti mygtuką – į fotografijas dažniausiai tik žiūriu, svarstau ir rašau), bet ji man padėjo išsiaiškinti ne mažiau svarbų klausimą: ar buvo prasminga daryti tokį projektą?

Prieškario prancūzų konditerijos fabriko pagamintų biskvitų dėžutė yra geriausias pavyzdys, įrodantis, kad mūsų ateities projekcijos nieko vertos. Dėžutės gamintojai, manau, labai aiškiai numatė jos paskirtį – tai sausainių pakuotė. Galėjo spėti, kad racionalios namų šeimininkės joje laikys siūlus ar kitus namų ūkio reikmenis, bet kažin ar pagalvojo, kad žymus lietuvis fotografas Vytautas Augustinas joje saugos savo vertingiausius negatyvus. Kad ji kurį laiką viešės Vokietijoje, į kurią po karo pasitraukė fotografas, o po to ilgus metus Amerikoje, kol galiausiai pateks į Lietuvą. Negatyvus Augustinas padovanojo muziejui, o štai tuščia dėžutė atiteko man – kaip draugystės ženklas. Tiesiog išsaugojau kaip atminimą. Kol nesugalvojau iš jos pasigaminti fotoaparatą.

Ar galėjo prancūzai numatyti, kad jų dėžutė įgaus tokią paskirtį ir prasmę. Tad prasmės ir paskirtys labai subjektyvus ir nepriklausomai nuo mūsų besikeičiantis dalykas. Tiesa, pasirodė iš mano dėžutės kamerą ne taip jau paprasta pasigaminti – maniau, pradursiu skylutę, pritvirtinsiu juostelę ir fotografuosiu. Tačiau Trimakas neleido gadinti – pažadėjo skirti gerą pusdienį, kad išeitų tinkama camera obscura. Tuo tarpu kiti laboratorijos dalyviai, kurie pasitenkino degtukų dėžutėm, padarė gana įdomių fotografijų.

ORE: Ir gal kiek plačiau apie autorius, kurių darbai jau paskelbti internete?

MM: Tinklapio premjerai buvo įtrauktas 21 autorius, ir tai tik pradžia. Projektus jungia trys rubrikos: fotografija, kuri kitaip išreiškia pasaulį, fotografija, kuri padeda suprasti kitą pasaulį ir fotografija, identifikuojanti/deklaruojanti/neigianti tapatybę. Atrankos kriterijai – originalumas ir įtaigumas, o taip pat temos, aktualizuojančios kultūros dialogus. Dalyvauja ir klasikai, ir tik pradedantys menininkai, o jų raiškos spektras – nuo tradicinės iki eksperimentinės. Jokių suvaržymų, jeigu autorius nori ir turi ką pasakyti, išnaudodamas būtent „kitos fotografijos“ siūlomą platformą.

ORE: Koks yra visgi šiuolaikinės lietuvių fotografijos kontekstas – dykuma ar derlinga žemė? Trūksta ar netrūksta įsimenančių autorių?

MM: Šiandien, kaip niekad Lietuvos fotografijoje, reiškiasi daugiabalsiškumas. Sluoksniuojasi ir persipina ne tik kelios kartos, bet ir margaspalvė stilistinė bei technologinė raiška, kurią skatina tiek išlaisvintos eksperimentavimo sąlygos, tiek idėjomis persotinta meno rinka. Svarbiausia – apibrėžti savo autorinio vardo identifikaciją. Tam kartais pakanka vieno ryškesnio startinio projekto, o toliau pasirūpina meno kuratoriai, kuriems nemažiau rūpi naujų referencijų aptikimas ir jų kultivavimas.

Lietuvoje įsimenančių autorių ne tik netrūksta, bet stebėtinai daug, tačiau bėda kita – jie beveik nepastebimi pasaulyje. Tarsi ir vyksta tie mainai (didžiausi personalinių ir grupinių parodų užsienyje sąrašai), tačiau pakaktų paklausti – kuris lietuvis fotografas surengė parodą Niujorko MoMA (The Museum of Modern Art), Paryžiaus Pompidou centre ar Londono Tate Modern, kurio albumą išleido leidyklos „Phaidon“ arba „Taschen“? Deja, mes jiems nerūpim arba tik tiek, kiek sudarytume foną didžiajai meno politikai.

ORE: Ką išskirtumėt iš pačių jauniausių?

MM: Išskirčiau tris jaunus menininkus, kuriuose nepastebiu narciziško pasitikėjimo savo tinkama pozicija po saule: Vidą Biveinį, Ugnių Gelgudą, Moniką Bielskytę. Jų kūryboje akivaizdus individualumas, neorientuotas į jokias bangas-bangeles, o tik į tai, kas rūpi stebint Ignalinos vandenis, VIP diskotekos „gravitaciją“ ar kremavimą Nepale. Beje, aktualiai kuriančių jaunųjų yra ne trys ar keturi, jų vardai vis dažniau atsiranda tiek Šiuolaikinio meno centro, tiek Lietuvos fotomenininkų sąjungos projektuose.

Monika Bielskytė

ORE: Koks šio projekto ryšys su Europos Kultūrų dialogo metais, jūsų požiūriu?

MM: Kad vyktų visavertis dialogas, reikia mokėti bendrą kalbą. Vizualūs menai tarsi ir būtų ta universali priemonė, tačiau net jos teisingam „perskaitymui“ reikalingas bent elementarus pasirengimas. Tad įvardydama projekto tikslus ir jo ryšį su Europos Kultūrų dialogo metais visų pirma turiu pabrėžti siekį publikuoti originaliausias lietuvių fotomenininkų idėjas, o per jas keisti požiūrį į šiuolaikinę kultūrą ir meną bei ugdyti visuomenės lojalumą galbūt ne visada suprantamiems reiškiniams. Dar vienas svarbus dėmuo – naudojant fotografijos meną paranku ir prasminga supažindinti su įvairių visuomenės grupių ir sluoksnių gyvensena, jų tradicijomis ir problemomis, inicijuoti polilogą apie migracijos ir globalizacijos procesus, tapatybės identifikaciją ir tuo pačiu skatinti kultūrų dialogą.

Paklausit, kuo skiriasi nuo daugybės kitų fotografijos sklaida besirūpinančių tinklapių www.kitafotografija.lt. Pirma – idėjų atranka ir jų pristatymu. Autoriaus seriją lydi komentaras, kuris paaiškina fotografijų sukūrimo tikslus, aplinkybes ir kodus, padedančius suvokti daugiaprasmio vaizdo esmę. Ne mažiau svarbūs yra autorių atsakymai į dešimt klausimų, jų gana nuoširdūs svarstymai apie kūrybą ir tapatybę.

ORE: Kurie autoriai, Jūsų nuomone, įdomiausiai dirba „paribyje“ tarp skirtingų kultūrų? Tarp Vilniaus ir Londono, ir nebūtinai.

MM: Jeigu skirti pagal imigrantinę topografiją – tai Arūnas Kulikauskas tarp JAV ir Lietuvos, Ramunė Pigagaitė tarp Vokietijos ir Lietuvos, Monika Bielskytė tarp Prancūzijos (ir ne tik) ir Lietuvos, Paulina Eglė Pukytė tarp Anglijos ir Lietuvos. Tačiau ne mažiau tapatybės problemos rūpi Arturui Valiaugai, kuris gyvendamas savo šalyje tyrinėja ne tik lietuvius, bet ir karaimus, rusus, olandus bei kitus, vienaip ar kitaip susiejusius save su Lietuva.

ORE: Ar susilauksime ir užsieniečių, kurie norės būti „kitafotografija.lt“

MM: Tikimės, nes „kita fotografija“ yra atvira viso pasaulio menininkams. Tereikia, kad šiuo projektu patikėtų finansus valdančios institucijos ir skirtų lėšų tinklapio versijos anglų kalba parengimui.

Dar kažkas, ką būtinai turėtų visi žinoti, tik pamiršome paklausti?

MM: „Kita fotografija“ visada laukia naujų idėjų.