Kur baigiasi Europa?

Diskutuojant tokiais opiais klausimais kaip Turkijos narystė ES ar vakarietiško demokratijos modelio įtvirtinimo neramioje Ukrainoje dažnai pasigirsta klausimas, kur yra Europos ribos. Tiek geografinės, tiek moralinės. Apžvelgdami įvykius pasaulyje matome, kad tokių valstybių kaip Rusijos federacja, JAV ar Kinija interesus apima visas pasaulis. Europos Sąjunga (o ne pavienės jos valstybės) yra pasaulio galingiausiųjų sąraše. Tad panagrinėkime klausimą, kur turėtų baigtis ES įtakos ribos, sustoti ar tęstis plėtra ir kokios galimos ateities perspektyvos.

2004-aisias, kai Lietuvai buvo likę vos keli mėnesiai iki tapimo ES nare, šalyje vyravo dvi nuomonės. Vieni, pasinaudodami žiniasklaida, stūmė idėją, kad narystė būtina ir be jos šalis bus pasmerkta izoliacijai. Kiti į tai žiūrėjo kur kas atsargiau. Vienas svarbiausių klausimų, į kurį atsakymo vis dar ieškome, yra lietuvių (ir apskritai visų ES tautų) tapatybės ateitis sąjungoje.

Dar aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje du garsūs JAV socialinių mokslų atstovai civilizacijų integracijos tema pateikė dvi skirtingas nuomones. Politologas Samuelis Huntingtonas paskelbė garsųjį veikalą „Civilizacijų karas“, kuriame nurodė, kad ateitis bus nuspalvinta kraujo spalva, nes laukia neišvengiamas nebe tautų ar valstybių, civilizacijų karas. Vakarai prieš Rytus, islamas prieš krikščionybę ir taip toliau. Iš to plaukia išvada, kad Vakarų (kaip ir Rytų) valstybės turėtų susijungti į vieną sąjunga, vienijančią visas tai civilizacijai priklausančias tautas bei valstybes. Turbūt vienas neįprasčiausių jo teiginių skambėjo beveik kaip paneigimas anksčiau išsakytų minčių: susijungusios tautos ne praras savo identitetą, priešingai – jis bus aršiai ginamas. Tai grindžiama tuo, kad patriotiški jausmai sustiprėja tuomet, kai kyla reali grėsmė tautai. Beje, tai matome ir Lietuvoje. Tarpukariu, kuomet buvo grėsmė Lietuvai išnykti iš pasaulio žemėlapio, patriotiškumas klestėjo. Dabar, kai nebėra realios grėsmės, jis gerokai nuslopo.

Bene didžiausias šios nuomonės kritikas buvo Frensis Fukyama, teigęs, kad Vakarai anksčiau ar vėliau susijungs į vieną valstybę, o tautinis/nacionalinis identitetas ilgainiui supanašės ir išnyks.

Stebint dabar vykstančius procesus reikia pastebėti, kad vienas – nulis pirmauja Huntingtonas. Argumentai? Didžioji Britanija, būdama viena iš ES įkūrėjų, vis dar nepritaria svaro sterlingų keitimui į eurus. Galime prisiminti ir liūdnai pasibaigusią bendros Europos konstitucijos istoriją… Tikriausiai nesuklysime sakydami, kad atskirų ES valstybių piliečiai nenori, kad atskiros šalys taptų per daug panašios.

Bet kur visgi yra rankenėlė, kurią patraukus eurointegracija sustotų? Deja, tokios apskritai nėra. ES šalys, nepabijokime šio žodžio, yra pasmerktos anksčiau ar vėliau tapti visiškai priklausomos viena nuo kitos. Tuomet patys opiausi bus solidarumo ir vienybės arba kitaip tariant – tautinio/rasinio pakantumo klausimai.

Kur yra tolerancijoms kitataučiams ribos? Ar spausdinti pranašo Mahometo karikatūras leidžiama, nes ES narės – pasaulietinės valstybės? Ar draudžiama – nes jos gali žeisti imigrantų iš musulmoniškų valstybių jausmus? Į šį subtilų klausimą vienareikšmiškai atsakyti negalima, nes bet kokiu atveju kažkam teks nukentėjusiojo vaidmuo. Kaip pastebi (www.balsas.lt/naujiena/184254) publicistas Leonidas Donskis, ekstremistai kaip svariausią argumentą gali panaudoti smurtą ir tokio jų veiksmo baimė gali būti rimtas argumentas uždrausti ar bent jau eliminuoti iš viešos erdvės dalykus, kurie vietiniams europiečiams įprasti. Tai gali išsigimti į pačios Europos tapatybės neigimą ar net atsižadėjimą. Jeigu būsime pernelyg korektiški ir atsisakysime holokausto studijų ar Rembrandto darbų vien dėl to, kad tai gali žeisti tam tikras žmonių grupes, kokia tuomet mūsų ateitis, straipsnyje retoriškai klausia L. Donskis.

Žvelgiant į statistinius duomenis atrodo, kad lietuviams šią pamoką reikės išmokti ateityje. Statistiko departamento duomenimis, 2006 metais (naujesnių kol kas nėra) į Lietuvą imigravo apie 8000 žmonių. Tai pernelyg mažas skaičius, kad turėtų didesnės įtakos neatidėliotinam gyventojų integracijos klausimų sprendimui. Kita vertus, JAV Klaipėdos miestą įtraukė į nerekomenduojamų vykti miestų sąrašą būtent dėl smurtinių nusikaltimų, įvykdytų rasiniu pagrindu, gausos.

Bet pakaks vien apie Lietuvą, pažvelkime plačiau. Kaip pamatysime, eurointegracijos procesai vyksta ne tik ES narėse ir ne vien ES teritorijoje. Nori nenori, akys krypsta į vėl pradėjusį spjaudytis liepsnomis Balkanų katilą. Po to, kai Kosovas vasario 17-ąją paskelbė apie savo nepriklausomybę, šį vieta tapo bene karščiausiu tašku ES prieigose. Tačiau prieš tai, kaimyninėje Serbijoje įvyko prezidento rinkimai. Ten, kaip pigiuose veiksmo filmuose, grūmėsi „gerasis“ ir „blogasis“ kandidatai. Nors laimėjo provakarietiškas Borisas Tadićius, jis vėliau pateikė nemalonią staigmeną patiems Vakarams: kaip ir buvo žadėjęs, nepripažino paskelbtosios Kosovo nepriklausomybės, tuo sujaukdamas ES planus regione palaikyti ramybę.

Būtent čia galime pastebėti ir dvejopą ES užsienio politiką: viena vertus, ES užsienio reikalų komisaras C. Almunia teigia, kad visomis priemonėmis reikia vengti konfliktų, kita vertus – ES pajėgos dar visai neseniai saugojo naująją Kosovo – Serbijos sieną. Ten, konflikto su protestuojančiais serbais išvengti nepavyko.

Tačiau, kaip pastebi apžvalgininkai, ilgiausius pagalius į ES užsienio politikos ratus kaišo ne konfliktai, o prievartinis pačių europiečių „savų“ vertybių kišimas svetimų valstybių piliečiams. Prieš pradedant mokyti kitus, pravartu išsišluoti ir savo kiemą. Pavyzdžiui viena galingiausių ES sąjungininkių JAV. Prieš kurį laiką buvo paskelbta, kad Kubos Gvantamo kalėjime (kalėjimas yra JAV valdžioje) yra nuolat pažeidinėjamos kalinių teisės, tačiau rimčiau į tai sureaguota nebuvo. Todėl nestebina, kuomet Afrikos ar kitų regionų, kuriuose pažeidinėjamos žmogaus teisės, atstovai mieliau bendrauja su pragmatiškais Rusijos ar Azijos atstovais, kurie nesijaudina dėl kalinių gerovės ar žodžio laisvės. Tam, kad galėtum mokyti demokratijos, nebūtina pačiam būti demokratu, pastebi Lietuvos apžvalgininkai, kalbėdami apie V. Putiną.

Kaip rodo patirtis, viena yra politikų ir žurnalistų šnekos ir visai kita – tikrovė, kurioje gyvename. Amerikiečių sociolgas Peteris Bergeris rašė, kad per didelis domėjimasis teorija skatina impotenciją, tad pabaigai – pokalbis su dviem jaunais žmonėmis iš Lietuvos. Pirmasis – žinomos grupės „Dr. Green“ vokalistas Domas, antroji – II kurso politikos mokslų studentė iš Vilniaus vardu Vita. Kaip dažniausiai ir būna, politikų ir visuomenės veikėjų deklaruojamos tiesos blankioje kasdienybėje veikia ne visada…

Kur, Jūsų nuomone, yra ES sąjungos ribos? Tiek geografinės, tiek moralinės…

Vita: Šiuo metu, manyčiau, pagrindines dvi ribos yra demokratija ir krikščioniškoji kultūra. Pavyzdžiui jei Baltarusijoje kada nors pasikeistų režimas, ji neabejotinai galėtų pretenduoti į ES. Su krikščioniškąja kultūra kiek sudėtingiau. Šiuo metu, nors tai oficialiai nedeklaruojama, krikščionybė yra reikšmingas filtras ES. Tiksliau ne tiek krikščionybė, kiek su ja susietas kultūrinis tipas. Būtent šiuo požiūriu į ES „neįsirašo“ Turkija, nors iš ekonominės pusės ją priimti būtų palanku. Taigi sakyčiau, kad ES ribos – valstybių požiūrio į ES ribose.

Domas: Kadangi ES, visų pirma, ekonominė sąjunga, tai esminis plėtros kriterijus yra rinkos potencialas. Dideli plotai ir gyventojų skaičius stipriai lėmė tokių šalių kaip Bulgarija ir Rumunija prisijungimą. ES tikrai dar varvina seilę dėl Ukrainos ir truputį mažiau dėl Moldovos, kad galėtų jas užversti savo perprodukcija. Turkija taip pat yra riebus kąsnis. Truputį kliudo tai, kad jie musulmonai, bet euro zona šiuo atveju turbūt svarbiau. Tą pačią Baltarusiją taip pat būtų galima „prigriebti“, kai A. Lukašenka išeis į pensiją. Tik laiko klausimas, kada bus prijungti likę Jugoslavijos regionai. Yra dar sprangesni kąsniai: Norvegija, Šveicarija, Islandija… Taigi, ribos dar matyt plėsis.

Kokie išbandymai ES laukia lietuvių tapatybės?

Vita: Nemanau, kad išbandymai, su kuriais susiduria lietuvių tapatybė yra sietini su ES. Žinoma, ES prisideda prie jos blukinimo, ypač tų žmonių, kurie palieka Lietuvą. Tapatybė nyksta nesant pilietinei moralinei saviugdai, nesvarbu, ar šalis kosmopolitiška.

Sakyciau, kad ES skatina mus prisiminti savo tapatybę, nors kartais gal ir dirbtinai, per visokias akcijas ir konferencijas. Tapatybė pirmiausia yra asmeninis ryšys su pačiu savimi, požiūris į save santykyje su valstybe. Todėl norėdami išsaugoti ir puoselėti tapatybę, turėtume užsiimti intensyviu kritiškos bei išsilavinusios asmenybės ugdymu. ES, mano požiūriu, tam didesnės įtakos nedaro, nors kartais gali atrodyti priešingai.

Domas: ES modelis labai primena JAV – nėra sienų, yra tik teorinės valstijų teritorijos su skirtingais įstatymais. Šiuo atveju ES bando netgi labiau suniveliuoti įstatymus visoje savo teritorijoje. Esminis skirtumas – ES yra daug skirtingų tautų, skirtingų kalbų ir papročių. Nors pasigirsta raginimai uždrausti tokius tradicinius dalykus kaip suomių derva ar lietuvių vėdarai.

Žinoma, judėjimo laisvė, galimybė mokytis bei dirbti suteikia paskutiniams pagoniams šansą praplėsti akiratį. Nei belgai, nei olandai neprarado savo tapatybės. Tiesa, ES istorija siekia dar tik kiek daugiau nei pusę amžiaus…

Kita vertus, kas yra lietuvių tapatybė? Pati valstybė buvo gana dirbtinai sukurta „ant“ LDK romantizmo, o istorikai iki šiol ginčijasi, kas tie lietuviai buvo ir yra. Mūsų valstybės istorija siekia ne daug daugiau nei ES. Ar mūsų tapatybę atspindi Afrikos spalvų vėliava?

Kaip manote, ar egzistuoja tolerancijos kitataučiams (imigrantams iš ne ES šalių) problema, kaip galima ją spresti?

Vita: Lietuva yra pakankamai ksenofobiškas kraštas, todėl sunku pasakyt, kas būtų, jeigu imigrantų paplūstų daugiau. Nepakantos kitataučiams problemą reikia spresti dar mokykloje, užtikrinant tinkamą pilietinį ugdymą. Sakyčiau, lietuviams nereikia nė imigrantų iš ne ES šalių, jie pakankamai nepakantūs vietiniams rusams, lenkams, baltarusiams.

Pačioje ES nepakantumas imigrantams egzistuoja, galbūt ne dideliais mąstais, bet kiek tai sietina su imigrantų socialiniu – ekonominiu (negražiai pasakysiu) parazitavimu, riaušių kėlimu, religiniu demonstratyvumu (musulmonai), tolerancijos problemų kyla. Tai didele ekonomine našta tiek valstybei, tiek visuomenei, bet, dar didesnė našta, šį kartą moralinė, yra nepakantumas, todėl jo reikia vengti visomis priemonėmis, tiek ugdomosiomis, tiek ekonominėmis.

Domas: Oficialiai tolerancija egzistuoja. Bet tarkime anglas, be abejo, labiau norėtų, jog kaimynystėje gyventų tautietis, o ne koks „babajus“. Nepaisant to, kad pats anglas vakarienei atsineša maisto iš už kampo esančio indo restoranėlio.

Po sprogimų Londone ir Ispanijoje, riaušių Prancūzijoje ir Danijoje, visuomenė buvo priversta atidžiau pažiūrėti į savo kaimynus. Nori nenori yra trintis dėl skirtingų tikėjimų bei tradicijų. Visi gyvūnai veržiasi gyventi kuo geresnėje aplinkoje – tai natūralu. Žmogus ne išimtis. Kita vertus, daug jų nepritampa arba nenori pritapti naujoje aplinkoje ir atsiduria gatvėje, kur galioja savi įstatymai. Nors Londone man daug įdomesnis juodaodžių gyvenamas Brikstonas nei švarūs „tikrų anglų“ rajonai. Multikultūrinė ir multirasinė aplinka yra daug gaivališkesnė ir spalvingesnė nei sterili.

Nelabai malonu, kai Estijoje tau neatsako rusiškai, kol nepasakai, kad esi iš Lietuvos. Faktas, kad lietuviai bus priversti mokytis tolerancijos pradžiamokslio. Iki šiol mes matėme daugiausia tik rusus, gudus, lenkus, latvius ir panašiai, tačiau jie beveik nesiskiria nuo mūsų. Dabar atsiranda vis daugiau kitų rasių žmonių ir daugeliui tai gali pasirodyti grėsminga. Visų pirma, dėl nežinomybės „Kas jie tokie? Ko čia atvažiavo? Jie ne tokie kaip mes“.

Ir paskutinis klausimas: kaip įsivaizduojate ES ateitį?

Vita: Kiek žinau, ES plėtra pristabdyta ilgesniam laikui, kol bus „susitvarkyta“ su pastarųjų 4 metų naujokėmis. Galbūt veliau bus galima tolimesnė plėtra. Kaip jau minėjau, šis klausimas labai nenuspėjamas. Gal ES daugiau apskritai nesiplės…

Nemanau, kad ES kada nors taps federacija, nors ir egzistuoja centrinio valdymo sistema, galvojama įkurti ES prezidento instituciją. Paprasčiausiai atskirų valstybių identitetas, vidinė bei išorinė politinė nepriklausomybė yra ir bus stipri.

Domas: Kaip minėjau, jau dabar ES atrodo panašiai kaip federacija. Didelis privalumas, jog tai yra taip vadinamas „civilizacijos lopšys“, todėl čia daugiau įvairovės ir truputį kitokios vertybės, kurios, deja, sparčiai keičiasi.
Kol kas dar jaučiasi buvusios valstybių ribos, tačiau jos po truputį nyksta. Baugina, kad mūsų ateitis priklausys nuo monstriško biurokratinio aparato Briuselyje. Buvo rūsti Maskva, dabar – šiek tiek linksmesnis Briuselis.