Išsiblaškęs, nuolat skubantis, miego pertekliumi nepasižymintis, stilingas, linksmas, šiek tiek pakvaišęs, mielas ir niekad fotoaparato namie nepaliekantis vaikinas – toks man pasirodė Yvan Rodic, plačiajam pasauliui geriau žinomas kaip Facehunter. Gimęs ir augęs Šveicarijoje, vėliau persikėlęs į Paryžių, o dabar gyvenantis Londone trisdešimtmetis Yvanas nuolat keliauja po pasaulį ieškodamas išskirtinai atrodančių personažų. Tada juos įamžina fotokamera, o vėliau tuos vaizdus patalpina savo internetinėje svetainėje. Skamba gal ir ne taip įspūdingai, bet kai pamatai jo nuotraukas… Tada nieko kito nelieka, kaip tik nueiti į jo viešbutį ir išsiaiškinti, kas jis per paukštis. Į nustebusį veidą (susitarimas dėl interviu pamirštas) ar rankoje esančius ledus geriau nekreipti dėmesio, juk Facehunter atvažiuoja Lietuvon ne per kiekvieną „Mados infekciją”.
Kaip tapai „veidų medžiotoju”?
Ogi gavau dovanų fotoaparatą ir ėmiau daryti išsigandusių veidų nuotraukas: pasijuokt norėjos. Po to jas įkėliau į internetą – galvojau, gal ir kitiem bus įdomu. Taip ir tapau.
Koks buvo tavo darbas prieš tai?
Kūriau skelbimus reklamos agentūroje ir rašiau žurnalui.
Esi sakęs, kad fotografuoji kiekvieną mielą dieną ir naktį – vadinas, neturi laisvų dienų?
Kad man jų ir nereikia, nes mano darbas yra ne darbas.
Kaip sumąstei atvykti Vilniun?
Idėja gimė prieš metus, kai „Naked Vilnius” kūrėja Indrė sugalvojo mane pakviesti – padaryti įdomią reklamą miestui, tik reikėjo tinkamos progos. „Mados infekcija” ir buvo ta proga.
Kokį įspūdį paliko vilniečių mada?
Gana patraukli, tikėjausi blogesnės situacijos – paprastai Rytų Europoje žmonės taip gerai nesirengia – o čia daugelis rūpinasi savo išvaizda, yra pakankamai elegantiški, net ir vyrai. Maniau, bus daug treningais pasidabinusių vyriškių, kaip Lenkijoj, bet ne – čia jų daug klasikiniais kostiumais, švarių ir tvarkingų. Sutikau ir labai daug kūrybingų žmonių, o ypač fantazija pasižymi paaugliai.
Ar jau pagavai daug aukų Vilniuje savo blogui?
Taip taip, radau keletą įspūdingų personažų.
Kur jų ieškojai?
Gatvėse, o jei tiksliau, Gedimino prospekte, nes ten daugiausia žmonių, ir „Mados Infekcijoje”.
Ar dažnai pasitaiko „ne tų dienų”, kai nerandi jokio įspūdingo personažo?
Kiekviena diena man iššūkis: vieną dieną padarau nuostabią nuotrauką, tad kitą dieną turiu nufotografuoti lygiai tokią pat gerą. Nuolat yra kažkoks spaudimas, bet jis niekad nesibaigia nesėkme. Surasti tinkamą žmogų – tik laiko klausimas. Aš visad jį randu, nors kartais tai užtrunka valandų valandas. Jeigu lyja (o Londone karts nuo karto palyja), žmonės sušalę, blogos nuotaikos, skuba ir išvis tuomet gatvėse jų ne per daugiausiai. Reikia kantrybės, kad tokiomis sąlygomis rastum perliukų, bet man patinka nuolatinio ieškojimo idėja. Mano gyvenimas – tai ir atostogos, ir darbas. Kai esu čia, Vilniuje, aš pakylėtas ir susijaudintas naujų vietų, žmonių, pokalbių, bet lyg tarp kitko tai taip pat ir mano darbas – tarp jų nėra ribos. Visą laiką su savimi nešiojuosi fotoaparatą: kažką nepaprasto pamatyti gali bet kada ir bet kur.
Savo bloge rašei, kad nuolat daugėja netikrų veidų medžiotojų. Kaip pavyzdį pateikei savo draugės istoriją, kuri, būdama per daug drovi, kad užkalbintų jai patinkantį vaikiną vakarėlyje, paprašė jo nuotraukos Facehunteriui, o po kelių minučių jie jau meistravo lėliukus baseine. Ar čia tikra istorija? Ir ar tikrai dažnai išgirsti apie tokio plauko apsišaukėlius?
Istorija pati tikriausia, tačiau nemanau, kad tai būtų koks didelis fenomenas. Kartais taip atsitinka – norint pajuokauti arba dėl drovumo, ir tiek.
Prieš metus viename interviu sakei, kad tavo stilius yra XIX a. Viktorijos laikų džentelmeno. Kaip pavadintum savo stilių dabar?
Viktorijos laikų džentelmenas buvau tik tą interviu dieną. Dabar aš esu suktas dendis: šauni elegancija su netikėta detale.
Ar visada stengeisi būti madingas, o gal tavo gyvenime buvo periodų, kai išvaizda visai nerūpėjo?
Išvaizda visada daugiau ar mažiau man rūpėjo, bet, kol augau Šveicarijoje, man patiko tik pirkti šaunius drabužius, nes Šveicarijoje nėra mados kultūros. Vėliau, kai persikėliau į Paryžių, sutikau draugų, kuriems labai rūpėjo mada. Jie ir mane pastūmėjo daugiau domėtis ja, nors vis tiek likau mados outsideriu. Domiuosi, bet nesu jos centre – aš kažkur tarp mados ir meno.
Kaip dažnai perki drabužius ir kur juos perki?
Neperku taip dažnai: kokį sykį-du per mėnesį, bet nesu apsėstas pirkimo manijos. Smagu kažką įsigyti įvairiuose miestuose- Paryžiuj, Niujorke – dėvėtų rūbų ir jaunų dizainerių parduotuvėse: ten gali aptikti nuostabių drabužių ir neišleisti daug pinigų.
Kokiu rūbu apsivilkęs negalėtum išeiti į gatvę?
Keffiyeh – palestiniečių turbanu ir kelnėm su daug didelių kišenių. Bet kuriuo atveju neturiu tiek daug išankstinio nusistatymo: viskas keičiasi, ir kas dabar atrodo nesąmonė, gal vėliau išvis žavės. Arba kokioje kombinacijoje gali būti detalė, kuri šiaip nelabai prie širdies, bet visumoje atrodo šauniai.
Kas tave įkvėpia sudarant fotografijų kompoziciją – skaitai mados žurnalus, žiūri laidas?
Beveik neskaitau, ir nežiūriu – neturiu tam laiko. Turbūt esu įkvėptas olandų fotografijos, nes jie daro vienas geriausių šiuolaikinių portretinių fotografijų. Jie įgudę fotokamera užfiksuoti žmonių charakterių esmę. Tos nuotraukos kažkur tarp sustingimo ir realybės, gana paprastos, bet vizualiai paveikios. Man pačiam patinka taip žaisti. Dauguma pasaulio fotografų yra apsėsti spontaniškumo, momentinės fotografijos, stebuklingojo tikro momento užfiksavimo, o man tai nerūpi. Aišku, nesu prieš momentines nuotraukas, bet man įdomiau ramiai pasiruošti ir sudėlioti nuotraukos kompoziciją.
Kokią nuomonę susidarei apie „Mados infekciją”?
Tai įvaizdžio, socialinis renginys, skirtas Lietuvos VIP`ams pasibendrauti, pažiūrėti kolekcijas, nuotraukas. Šio renginio esmė nėra reklamuoti dizainerių drabužius, jų prekinius ženklus ar privilioti pirkėjų. Neatrodo, kad „Mados infekcija” tiesiogiai susijusi su pardavimais ir verslu, nors kai kurios kolekcijų eilutės man tikrai patiko. Na, nebuvau ypač susijaudinęs ar susižavėjęs, bet įdomių kompozicijų pamačiau.
Ar palaikai ryšius su įvairių šalių dizaineriais?
Nelabai. Pažįstu vieną kitą, ir tiek. Juos įkvėpia mano nuotraukos, dėl to su manim nekalba (chi chi).
Kokie tavo ateities planai? Galbūt jau galvoji apie kokį naują projektą?
Kitą mėnesį prasidės mano tiesioginė TV laida – „Facehunter šou” per myspace TV. Tai bus gyvenimo būdo projektas, kuris pavaizduos visas muzikos, meno ir mados išraiškas.
Style Scout Six Questions ™ interview with The Facehunter
Komentarai