Pirmieji nepriklausomi lietuviško kino kūrėjai atsirado XXa. viduryje, po Antrojo pasaulinio karo. Viena vertus, daryti meną tuomet buvo lengviau, nes finansavimą skirdavo (arba ne) valdžia ir autoriui nereikėjo rūpintis savo produkcijos komercine sėkme. Kita vertus, kūrybinę laisvę varžė skrupulingi cenzoriai, savaip pakreipdami filmo siužetą. Tiesa, metraščiuose rašoma, kad lietuviško kino kūrėjai sugebėdavo apeiti cenzūrą ir gaudavo vieną kitą užsienio festivalių apdovanojimą.
Atgavus nepriklausomybę, kai kurie kino kūrėjai nesugebėjo prisitaikyti prie naujų, rinkos diktuojamų sąlygų. Atpirkimo ožiais dėl nenusisekusių projektų tampa valdžios atstovai, nors gali būti, kad tikrieji kaltininkai yra patys kūrėjai, vis dar gyvenantys praeitimi.
Galbūt tokios pačios problemos kankina ir kino teatrus? ORE domėjosi, kodėl Vilniuje liko trys veikiantys kino teatrai, kokie filmai juose rodomi ir kokia padėtis kino platinimo rinkoje. Kalbėjomės su “Acme filmai” direktoriumi Žilvinu Naujoku bei portalo “kinas.info” projekto vadovu Simonu Bartkumi.
Kaip manote, kodėl Vilniuje liko tik trys kino teatrai (“Coca Cola Plaza”, “Akropolis” ir “Skalvija”)? Juk, kaip rodo Skalvijos pavyzdys, galima neblogai išgyventi ir iš nekomercinio kino rodymo.
Simonas Bartkus: Mano žiniomis, “Skalvija” “neišgyvena” iš kino rodymo. Be abejo, tokio kino teatro vadovo apsukrumas daug lemia: sugebama pritraukti ES fondų, užsienio šalių ambasadų, specialiųjų valstybės programų ir kt. paramą. Reikia nepamiršti, jog “Skalvijos” kino centras priklauso miesto savivaldybei.
Kiti kino teatrai žlugo dėl to, jog jų administratoriams nepavyko jų priversti dirbti efektyviai. Ta pati “Lietuva” su beveik 1000 vietų sale sėkmingai dirbo tik “auksiniais” laikais 1998-aisiais, kuomet rodė “Titaniką”. Visu kitu laiku jų veikla buvo nuostolinga. Kai kurie kino teatrai buvo privatizuoti, bet jų savininkai taip pat nesugebėjo kino teatrų veikti efektyviai (“Vilnius”, “Helios”, “Kino tvanas”).
Žilvinas Naujokas: Sunku pasakyti, ar galima išgyventi iš nekomercinio kino rodymo. Kiek man žinoma, ją remia savivaldybė, taip pat suteikiama parama iš Europos Sąjungos ir kultūros ministerijos. Žiaurus komercinis pasaulis…
Mūsų manymu, bent po vieną salę didžiuosiuose miestuose valstybė turėtų išlaikyti. Tam, kad galėtų būti rodomas “arthousinis” kinas ir vykdomos visuomenės programos. Neblizganti, neformali erdvė žmogui, besidominčiam visokiu kinu. Ne vien tuo, kuris privalo užpildyti tam tikrą vietų skaičių salėje.
Ar pasigendate senųjų kino teatrų?
S. B.: Be abejo, nostalgija jaučiama “viskam, kas buvo gero”. Bet suprantu, jog dabartinė pasaulinė kino teatrų rinkos tendencija yra kino centrų stambėjimas, įsikūrimas žmonėms patogiose vietose (pirmiausia prekybos centruose).
Išlaikyti 1000 vietų vienaekranį kino teatrą senamiestyje šiai dienai būtų nerealu net rodant ten tik komercinį kiną – tą reikia pripažinti.
Ž. N.: Aš ne, aš ne vilnietis. Bet atsimenu, kad tada kinui auksiniai laikai buvo, į kiną eidavo visi.
Koks pagrindinis kriterijus sudarinėjant komercinių kino teatrų repertuarą? Tik filmo pelningumas, ar kažkas daugiau?
Ž. N.: Bene svarbiausias dalykas yra kino pelningumas, nes kino teatras yra ne labdaringa veikla užsiimanti organizacija, o pelno siekianti įmonė. Kuo filmas “didesnis”, kuo daugiau popcorno ir pepsicolos parduodama, tuo geriau. Toks yra verslas.
Aišku, matyti kažką daugiau nei skaičiukus yra pageidautina. Nes taip į kino teatrus atkeliauja ir festivalinis, “kitoks” kinas, pritraukiama įvairesnė auditorija.
Ar susiklosčiusi padėtis, kai Vilniuje yra tik keli kino teatrai, neįstato kino platintojų į tam tikrus rėmus?
Ž. N.: Teisingai pastebėta. Tikriausiai turite galvoje “Asterikso” atvejį, kuriame Cezario vaidmenį atliko Alanas Delonas. Tai keistas, nepaaiškinamas atvejis, kai vilniečiai nepamatė laukiamo didžiausio europietiško filmo, be kita ko, įgarsinto ir lietuviškai, nes paskutinę akimirką “Forum Cinemas” kino teatrai atsisakė jį rodyti.
Kino platintojai įstatomi į gana siaurus rėmus. Tikriausiai niekas neprieštaraus, kad monopolija nėra gerai. Kai sveiką protą nugali nepaaiškinamas noras viską valdyti, kenčia visi, taip pat ir žiūrovai. Bet lazda turi du galus, tad tikimės geresnių laikų.
Pagal kokius kriterijus atrenkate filmus, kuriuos siūlysite kino teatrams ir Lietuvos žmonėms?
Ž. N.: Iki šiol kreipdavome dėmesį į daug kriterijų: režisierių, aktorius, filmo biudžetą, žanrą, potencialą, auditoriją, konkurencinę aplinką… Dabar dėl neprognozuojamų “Forum Cinemas” veiksmų pirmiausia laukiame jų (“Forum Cinemas”, – red. past.) patvirtinimo. Kadangi jiems atsisakius rodyti filmą, jis tampa nuostolingas, nes šis tinklas užima apie 60-70% Lietuvos rinkos. Tai mus, kaip platinimo kompaniją, įstato į nelygią konkurencinę padėtį.
Nepamirškime, kad “Forum Cinemas” yra ir didžiausia kino platinimo įmonė Lietuvoje, turinti savo kino teatrų tinklą.
Jūsų nuomone, kaip pasikeitė eilinio lietuvio kino skonis nuo Atgimimo laikų iki dabar?
S. B.: Požiūris tapo labiau kosmopolitiškas. Šiandien žmonės yra labiau išprusę, daug reiklesni negu buvo praėjusiame dešimtmetyje. Dabar daug sunkiau įtikti žiūrovui.
Ž. N.: Sunku pasakyti. Atgimimo laikais ir po jo ilgą laiką kino išvis nebuvo. Kino teatrai neretai būdavo paverčiami bazėmis ar sandėliais. Galima sakyti, žmonės kinu pradėjo domėtis tik po “Titaniko” pasirodymo. Nuo tada tendencija panaši kaip ir visame pasaulyje: holivudinė produkcija, žinomiausi europietiški filmai, keli lietuviški…
Kaip manote, kokį žmogų ugdo (jeigu taip galima pasakyti) dabartinių kino teatrų repertuaras?
S. B.: Aš manau, jog repertuaras žmonių neugdo. Jeigu prievarta žiūrovui kišime Kusturicą su Kim Ki Dukų, tai padarysime jam daugiau žalos negu jis patirs savo noru valgydamas popcorną ir žiūrėdamas Spielbergą.
Šlamšto ir pataikavimo žiūrovui yra visur – tam yra Minedas, “Pjūklas 4”, “Puikusis šou” ir Paris Hilton. Tai visuomenės problema, o ne kino teatrų.
Komentarai