Algis Griškevičius – tapytojas, skulptorius, iliustratorius, fotografas, jau 20 metų savo darbus pristatantis grupinėse ir individualiose parodose Lietuvoje ir Pasaulyje. Naujausią iš jų – „Mikališkių stebuklus“, vizualinio meno gurmanai galėjo išvysti, apčiuopti, o suspėjusieji į premjerą – net išgirsti, užpraeitą mėnesį Vilniaus Prospekto galerijoje. Iki Kovo mėnesio, Griškevičiaus darbus taip pat buvo galima išvysti „Baltic Pop“ grupinėje parodoje, Giedrės Bartlet Galerijoje, Berlyne. Menininkas, nuo savo kūrybinės karjeros pradžios vargiai įtelpantis į vieno žanro rėmus, studijavo Dailės Institute gimtajame Vilniuje, kuriame būna ir dabar, nuo landšafto darbų laisvu laiku. Su Algio Griškevičiaus kūryba plačiau galima susipažinti menininko tinklalapyje www.algisg.com
Agnė Narušaitytė straipsnyje „Life is Theatre“ rašė, kad fotografiją mėgstate naudoti kaip eskizavimo priemonę ir kaip būdą „įsiminti įspūdžius“ – kaip gimė idėja iškelti fotografiją į pirmą planą?
Pirmą kartą fotografijas kaip atskirus kūrinius aš eksponavau gal prieš kokius aštuonis metus „Vartų“ galerijoje, kai organizatoriai sumanė surengti erotinių fotografijų parodą, kurioje pasiūlė dalyvauti visų žanrų menininkams – išskyrus fotografus. Ši paroda turėjo nemenką pasisekimą, o aš pats „pagavau kablelį“.
„Mikališkių stebuklų“ serijos parodoje Vilniaus Prospekto galerijoje jūsų fotografijos apėmė kelias dimensijas – jos dainavo, švietė, įtraukė gyvus modelius, ir tokiu būdu tapo labiau apčiuopiamos žiūrovams. Interviu „Nemuno“ savaitraščiui sakėte, kad iš pradžių viską sugalvojate, ir po to darote dekoracijas – kiek pakopų sudaro jūsų kūrybos procesą?
Visas fotografijas aš iš pradžių sugalvoju ir matydamas jas savo makaulėje, pradedu galvoti kaip visa tai įgyvendinti techniškai. Tas procesas vienu atveju gali būti labai ilgas, kitu – daug trumpesnis. Pvz. fotografijai „Spiečius“ prireikė poros valandų, kad dvipuse lipnia juosta priklijuočiau ženkliukus prie žmogaus kūno. O fotografijai „Restauracija“ pastolius gaminau pora savaičių. Sunkiausia buvo iškasti ant kalno tvenkinuką – labai kieta žemė pasitaikė. Su kitokiais sunkumais susidūriau fotografuodamas personažus ant vandens, nes teko gaminti pusiau nugrimzdusius plaustus, o skraiduoliams samdžiau kraną.
Vienoje „Mikališkių stebuklų“ serijos nuotraukoje jūsų modelis virvėmis tempia kaimelį prie ežero – tarsi savo gimtinę – kartu su savimi. Skeptiškai vertinate stebuklus – kokia jūsų pozicija kalbant apie svetur stebuklų ieškoti išvykstančius tautiečius?
Nuotraukos „Tempiantis tėviškę“ siužetas man kilo ne vieną kartą per žinias girdint apie žmones, persikėlusius žemę – t.y. apie absurdišką įstatymą, leidžiantį anksčiau turėtą žemės sklypą atgauti kitoje vietoje. Kai įsiklausau, tai visiška nesąmonė arba stebuklas. Taigi aš tik pailiustravau šį stebuklą, nors prasmių šioje nuotraukoje yra ir daugiau nei pirminė inspiracija. Na o dėl svetur išvykstančių žmonių, tai jų motyvai gali būti labai įvairūs. Vieni gal tikisi kitoje šalyje atrasti stebuklą, kiti bėga nuo čia vykstančių stebuklų. Nei vienų, nei kitų nesiimčiau teisti.
Viename jūsų paveikslų, autoportrete, matyt, įkūnijate Don Kichotą. Paveiksle tarsi tampate savo paties atskleidžiamos realybės subjektu – juk Don Kichotas naivumo, tikėjimo apgaule (mitais, stebuklais) įsikūnijimas…. Kiek pats tapatinatės su savo kiek pašiepiama visuomene?
Kaip turbūt pastebėjote, paveiksle „Don Kichoto pasirodymas“ tas pats personažas atlieka ir Don Kichoto ir sužmoginto malūno vaidmenį. Be to, šie abu personažai naudojasi mano veidu, taigi ir kovoti man tenka su pačiu savimi. Nors galima dar viena siužeto interpretacija – jeigu į malūno sparnus pažiūrėtume kaip į kryžių, nes pavadinimą man inspiravo rusų tapybos klasiko V. Ivanovo paveikslas „Kristaus pasirodymas liaudžiai“. Šiaip jau Don Kichotas su Kristumi turi labai daug bendro. Kaip bežiūrėsi, šiuo darbu aš norėjau pasišaipyti iš savęs ir iš savo inspiracijų, nes neetiška šaipytis iš kitų, nesuvokus savo paties naivių paskatų komiškumo. Ko gero mes visi kartais pasijuntame don Kichotais, o kartais – nepajudinamais malūnais. Na o Jis žiūri į mus ir kikena į saują.
Ar prisimenat savo vaikystės herojus? Kas jie? Ir ar turite modernių herojų?
Mano vaikystės iškiliausi herojai buvo indėnai (tiesa, gal labiau ankstyvos paauglystės). Kiek buvau prisidaręs lankų, tomahaukų ir kostiumų su plunksnomis ir kiek mintyse nudyręs baltaodžių skalpų… jeigu visa tai būtų įvykę realybėje, tai bent jau matematikos mokytojai, kaip rūšis, būtų išnaikinti.
Dabar taip pat turiu herojų, tik jie ne tokie karingi, nors gal ir be reikalo – visai nepakenktų kokiems Rimiškiams ir Radžiams išpjaustyti liežuvius…
Dabartinis mano herojus – žmogus, besilaikantis savo žodžio, neniekinantis savo artimo, nuleidžiantis tualete vandenį (nors ten ir neparašyta, kad tai reikia padaryti) ir dirbantis tą darbą, kurį išmano. Tai yra, gydytojas gydo, šokėjas šoka, o dainininkas turi klausą. Deja, tokių herojų ne taip jau daug beliko.
Prie ko dirbate šiuo metu ir kada ir kur vėl galėsime pamatyti jūsų darbus?
Šiuo metu tapau ir ruošiuosi keletui parodų. Gegužės mėnesį planuojama didelė mano darbų paroda Dubline, kur eksponuosiu objektus ir fotografijas. Liepos mėnesį esu pakviestas dalyvauti Pekino tapybos bienalėje, o rugsėjį turėtų atsidaryti mano fotografijų paroda Berlyne. Na, o be viso šito noriu nutapyti naują paveikslų ciklą ir lapkričio mėnesį jį parodyti „Dalios“ galerijoje, Vilniuje.
Atrodo, kad yra ką veikti…
Komentarai