Birželio 23-28 d. Vilniuje, Kirtimuose esančiame romų bendruomenės centre vyks kultūrų dialogo festivalis „Terno Vilna”, kuriame vietiniai gyventojai kurs kartu su žinomais Lietuvos ir užsienio menininkais. Finaliniame festivalio koncerte vienoje scenoje su atrastais romų talentais pasirodys ir šiuolaikinę muziką su etniniais elementais atliekantys užsienio atlikėjais. Vieni iš jų – grupė „N.O.H.A.” („Noise of human art”) iš Vokietijos.
Tiesa, jos nariai yra ne tik iš šios šalies, bet ir iš Ispanijos, Čekijos bei JAV. Savo muzikoje jie sumaišo šiuolaikinį klubinį skambesį su džiazu, Balkanų bei Pietų Europos tautų ir romų etninės muzikos elementais, tad jų pasirodymai nestokoja nei šioms senoms muzikinėms tradicijos būdingos energijos, nei klubinei publikai gerai suprantamų laužytų ritmų ir elektroninių garso efektų. Visą tai „N.O.H.A.” vadina „žmonių meno triukšmu”.
Jus neretai vadina „pop-avangardo grupe”. Kaip patys apibrėžtumėte pop ir avangardo elementų lydinį savo muzikoje? Apskritai, kaip šiandien turėtų skambėti popmuzika? Galbūt greitai ateis „keisti” laikai, kuomet beveik visa muzika – net ir avangardinė – iš esmės taps nuolat besiplečiančios pop kultūros dalimi?
Dabar – keisti laikai, mes vis dar nesame „pop” ir mums nerūpi, kaip turėtų skambėti popmuzika. Žodis „pop” blogai kvepia, tai būdas antspauduoti muzika ir atimti iš jos laisvę, numetant ją į didelę dėžę su užrašu „pop”. Todėl labai sunku pasakyti, kas yra „pop”. Mūsų kūryba yra kultūrų ir muzikų lydinys, ir mes stengiamės likti ištikimi sau. Bet ačiū už „avangardą”, smagu galvoti, kad kažkas mus taip įvardina.
Ar jus linkę galvoti apie save kaip apie klubinį kolektyvą, ar kaip apie koncertinę grupę? Atrodytų, jūsų įrašai puikiai atitinka šiuolaikinės klubinės muzikos „kanoną”, tačiau gyvi pasirodymai, kai grojate išplėsta sudėtimi, neabejotinai peržengia klubinės muzikos ribas. O galbūt šiandieniniame šokių muzikos pasaulyje apskritai nebeegzistuoja skirtumas tarp klubinės ir koncertinės aplinkos? Beje, jūsų muzika labiau skirta šokiams ar klausymui?
Mums šie dalykai nelabai skiriasi. Juk neinate į koncertą tam, kad pasiklausytumėte kompaktinės plokštelės, o jei ir einate, tai klausotės „koverius” grojančios grupės. Muzikoje yra elementų, kurie gerai skamba gyvai, bet ne įraše, ir atvirkščiai. Mes stengiamės rasti pusiausvyrą. Kai girdite įrašą, norime, kad klausytumėte, o kai ateinate į gyvą pasirodymą, norime, kad prarastumėte savikontrolę ir šoktumėte, kol grindys sušlaps nuo prakaito ir laimės ašarų. Tik tada visi – ir grupė, ir klausytojai – iš tikrųjų tampa kažkuo vienu. Tokie vakarėliai – nepamirštami.
Atrodo, kad visi „N.O.H.A.” nariai atėjo iš skirtingų sričių, ir jų vaidmenys grupėje yra taip pat labai skirtingi. Iš kur atsiranda vienijantis elementas? Kaip „jaučiate” vieni kitus? Ar kada nors teko patirti kokius nors su skirtumais susijusius sunkumus? Koks principas padeda jums netapti tarpusavyje nesuderinamų ingredientų „koše”?
Be organizacijos būtų tik „kiekvieno meno triukšmas” („noise of everybody’s art”). Mes esame žmonės, turime galvą, rankas ir kojas. Turime įvairias stiprybes ir silpnybes, todėl „pridengiame” vienas kitą. Paprastose situacijose to gal ir nematyti, bet scenoje muzika viską išryškina.
Kai kuriose jūsų kompozicijose galima išgirsti Balkanų tautų ir romų muzikos elementų. Kodėl etninė muzika (ypač Rytų, Centrinės ir Pietų Europos) pastaraisiais metais tapo tokia populiari klubinės muzikos scenoje? Ar susižavėjimą vietinėmis muzikinėmis tradicijomis ir muzikos energetika lydi didesnė tolerancija tų etninių grupių (ypač romų) atstovų atžvilgių? Kitas susijęs klausimas adresuotas Chevy, gyvenančiam kitame žemyne: ką tau sako ši muzika? Ar Balkanų melodijos populiarios JAV?
Tikriausiai, ši muzika taip išpopuliarėjo dėl joje slypinčios energijos. Ir žmonės iš naujo atranda ją, nes ji turi labai galingą vakarėlių užtaisą. Be to, daug kam ši muzika asocijuojasi su tikrųjų namų „skoniu” – senelių namo kvapu, šeimos narių šypsenomis vestuvių baliuje, pirmu kartu, kai dėdė įpylė stipraus gėrimo.
JAV yra tokios muzikos rinka, bet ji vis dar yra daugiau ar mažiau pogrindyje. Tačiau neabejoju, kad ji išaugs, tai muzika, kuri visada buvo ir visada bus. Aš asmeniškai dievinu romų muziką ne tik dėl jos „vakarėlių potencialo”, bet ir todėl, kad šiandien sunku rasti kitą muzikinę srovę, kuri turėtų tiek energijos ir tokią įspūdingą istoriją. Tai muzika, kuri, kaip ir bliuzas, buvo sukurta neturtingųjų ir turėjo išreikšti tiek jų kasdienio gyvenimo sunkumus, tiek ir užmaršties naktų džiaugsmą.
Kas padarė didžiausią įtaką jūsų muzikai? „N.O.H.A.” skambesys yra pakankamai margas, tad kokiais raktažodžiais būtų galima bent apytiksliai apibūdinti tai, ką grojate?
Apytikslis apibrėžimas… Džiazas, klasika, repas, ispaniškas ir slaviškas folkloras, romų muzika, laužyti ritmai, drum’n’bass… Pridėkite šiek tiek emocijų ir talento, ir gausite „žmonių meno triukšmą” („noise of human art”). Tačiau su tuo pačiu apibrėžimu ir kita sudėtimi muzika skambėtų visai kitaip – tame ir yra menas.
Ko tikitės iš artėjančio pasirodymo „Terno Vilna” festivalyje Lietuvoje? Įtariu, kad jis turėtų gerokai skirtis nuo daugumos kitų muzikos festivalių dėl pasirinktos renginio vietos (viskas vyks romų bendruomenės gyvenvietėje). Ar kada nors teko koncertuoti panašioje aplinkoje? Ir ar tikite, kad muzika ir muzikos renginiai gali padėti išspręsti tautinių mažumų integracijos problemas?
Mes pasiruošę gerai praleisti laiką Lietuvoje! Mums tai bus kažkas naujo, nes ten dar neteko groti. Ir, tiesą sakant, dar nežinome, ko tikėtis.
Muzikos renginiai, kaip šitas, gali parodyti pirštu į problemas ir pasakyti: „Štai, ši problema egzistuoja! Išspręskime ją kaip nors.” Ir dažniausiai tai yra pirmas žingsnis sprendimo link.
Labai laukiame savo pasirodymo festivalyje ir tikimės gerai pasilinksminti su visais, nes tai yra svarbiausia.
Komentarai