Sunku sugalvot, ką būtų galima veikti vasaros vakarais, kai nebėra jėgų nei plaukioti drungnoje kūdroje, nei žavėtis kultūringuose renginiuose sukaitusiais miesto mohikanais. Tada geriausia pasislėpti balkone ir visu greičiu nerti į knygą.
…Ir jokiu būdu ne vonegutiada ir ne batailleiada – tegu ta nuostabi mada nors akimirksniui nutyla. Nes jau vemti verčia jaunieji intelekto daigai, kurie moka tik tokius ir panašius vardus. Vardams – pagarba, tik skaitytojams daugiau įdirbio reiktų prieš pučiant žandukus iš pasididžiavimo savo skaitymo apimtimis.
Taikau į vieną epideminę ydą – istorijos nepaisymą, vyresniųjų negerbimą ir gyvenimą tik šiandienos maršrutu. Iš to ir dalis visuotinės vienatvės bei pasimetimo. Negerai pamiršti, kad mes nesibaigiama prieš devyniasdešimtuosius… Kažkas yra ten ir dar toliau ir toliau ir taip toliau. Ir, jei sutiksim, kad laikas – reliatyvi sąvoka, tuomet suprasim, kad gyvenam gerai prisigrūdusioje akimirkoje. Ir visus čia kamuoja tas pats aistringas niežulys trokštant dėmesio ir turto.
Dėl to džiaugsmingai atsidūstu įbedusi nosį į Herodoto „Istoriją”. Jis pats dar lakoniškai vadinamas „Istorijos tėvu” (kaip kitaip ir pavadint, jei jam priklauso istorijos termino autorystė).
Devyneriose „Istorijos” knygose išsiskleidžia barbarų kraštų supamas helėniškasis pasaulis. Prie per tiek amžių žavesio ir patrauklumo nepraradusio Herodoto pasakojimo stiliaus kabinėtis net neverta. Skaidrus, informatyvus tekstas – vienas malonumas. Asmenybės, kurios sąmonėje figūruodavo vien kaip tolimo, seniai nuo mūsiškio atskirto pasaulio vardai – įgauna pavidalus asmeniškuose apibūdinimuose. Kartais atrodo, kad dalyvaujama mažame apkalbų ratelyje, „Kambisas buvo visiškai išprotėjęs, nes kitaip nebūtų tyčiojęsis ir iš svetimų šventovių, ir iš papročių” (154 p.) arba „kaip atrodo kupranugaris nepasakosiu, nes helėnai žino” (174)…
Realūs mūšių, asmenybių, papročių aprašymai maišosi su tokiais, kuriais sunku patikėti. Orakulų ištarmės, kuriomis remiasi valdovai ruošdamiesi į karo žygius, priimamos kaip savaime aiškus ir neabejotinas dalykas. Helėniškojo pasaulio paribiuose įsikūrę ir menkai ištyrinėti kraštai atsiskleidžia kaip mistiški. Juose galima sutikti gigantų, vienaakių, šuniagalvių ar begalvių sutvėrimų. Tai vėliau kuo grąžiusiai ir dar išradingiau atsikartos didžiųjų geografinių atradimų laikotarpiu, kuomet keliautojai negailėdami rašalo aprašinės nuostabius stebuklingus kraštus, kuriuos regėjo ir uodė patys…
Aprašydamas įvairias tautas Herodotas būtinai atkreipia dėmesį į tai, kuo turtingas kraštas, kokia socialinė santvarka (nepasikuklinama pasidomėti net lytinių santykių ypatumais), apranga, karyba, mirusiųjų laidojimo papročiai, religija.
Skaitant labiausiai džiugina ramus paties istoriko asmens buvimas. Herodotas nesikuklina komentuoti faktus, priminti, jog pats buvo aprašomų įvykių sūkuryje. Vieniems dalykams jis pritaria, kitus smerkia kaip nehumaniškus ar kvailus, kai kuriais šaltiniais tiki, kai kuriais skaitytojui pataria aklai nesekti. Toks nuolatinis teksto komentavimas skaitytoją įtraukia į nesibaigiantį interpretacinį žaidimą. O tai, manau, labai sveika treniruotė šiandien, kai faktai praryjami nepasidomėjus nei jų ištakomis nei objektyvumu.
Per istoriko komentarus, aiškiai jaučiamą kurio nors krašto palaikymą ar smerkimą aiškėja ir tam tikros tuomet svarbios moralinės normos. Tarkim jam patrauklus persų paprotys, kuomet vyras nesimato su savo sūnumis iki tol, kol jam sukanka penkeri metai (kad tėvui neskaudėtų širdies jei vaikas mirs mažas), bet aiškiai jaučiamas nepritarimas daugelio barbarų genčių palaidam seksualiniam gyvenimui.
„Istorija”, kurią turbūt geriau būtų vadinti „Istorijomis” – skaitinys, kurį derėtų paskaityti kiekvienam, siekiančiam kuo gilesnio gyvenimo pažinimo. Skirtingi laikmečiai gaubia mūsiškį, persipina su juo, tad jų pažinojimas yra žingsnis iš mažo žiurkėniško šiandienos/vakardienos bėgimo ratelio į kur kas platesnę erdvę. Kiekvieną mūsų judesį atkartoją tūkstančiai judesių tų, kurie egzistuoja prieš mus ir po mūsų. Tad mėginimas juos pažinti – mėginimas pažinti save pačius.
Herodotas „Istorija” (iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius)
Vilnius, Vaga 2008 m., 517 psl.
Komentarai