Kultūros fabrikas

Visai neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo, kad Klaipėdos menininkams nušvis saulėtos dienos, nes miesto savivaldybė galų gale iš peties ėmėsi jau kurį laiką dūlančio Tabako fabriko tvarkymo reikalų. Prieš septynerius metus jis visai pigiai (už litą) buvo perleistas miesto valdžiai su sąlyga, kad erdvė bus pritaikyta visuomeninėms reikmėms.

Tiesa, Tabako fabriko teritorija jau ne kartą buvo apgyvendinta kūrėjų fantazijos. „Rudens sezonas Tabako fabrike”, „Tinklai” – ne vienas lankęsis juose sutiks, kad nemažą dalį renginio žavesio jau tada sudarė pati aplinka. Pastatai, peraugę savo paskirtį, išdidžiai ištuštėję, dar neuzurpuoti griežtos tvarkos, simetrijos, visada traukia tokias pat laisvas ir ne visada į primetamą rėmą telpančias kūrybingas asmenybes. Savivaldybė džiaugiasi, kad Tabako fabrikas bus pradedamas renovuoti, išdygs naujas priestatas, ten įsikurs teatro, kino salės, įrašų, šokių studijos, spaustuvės, menininkų dirbtuvės, žodžiu – kažkoks nerealus kultūrinis akropolis. Meno Kūrėjų Sąjungos pirmininkas bei Klaipėdos dailės parodų rūmų projektų kuratorius Darius Vaičekauskas atvirai sako, „aš baisus skeptikas Tabako fabriko atžvilgiu“… Bet kodėl menininkams gali nepatikti būsimas kultūros rojus?

Oficialus vs neoficialus menas

Taip, taip yra ir tokia opozicija… Oficialus menas pasižymi viena savybe – jis turi valdžios struktūrų palaikymą. Oficialų meną dėl to galima suvokti kaip patogų, pernelyg nešokiruojantį, negąsdinantį publikos, madingą, gražų. Oficialiu menu pasaulis neperkūrinėjamas, juo jis kuo švelniausiai dekoruojamas. Čia išsivysto šiokia tokia konfrontacija, nes šiuolaikinis menas negali būti vien dekoracija. Pasaulyje, kuriame daugelis ramiai plūduriuoja abejingumo migloje, menas negali būti dar vienas su rutiniška diena susiliejantis reiškinys. Šiuolaikinis menas turi būti kalbantis, drąsus, maištingas. Sunku įsivaizduoti, kad oficialusis sektorius pritartų menui, kuris gali trikdyti, sukelti pasipiktinimą, pasibjaurėjimą… Bet menas juk yra laisvė.

Tai, kad Tabako fabriką žadama pritaikyti kultūrinei veiklai – sveikintinas užmojis. Nes erdvės kūrėjams trūksta. Vis dėlto uostamiestyje būgštaujama, kad nauja erdvė nebus prieinama visiems kūrėjams. Kaip paprastą pavyzdį Darius pateikia dabartinę situaciją:

Iki šiol nėra leidžiama eksploatuoti tabako fabriko erdvių kultūrai ir menams (dengiantis tokiais dalykais kaip vandentiekio, priešgaisrinėmis, kitomis techninėmis problemomis). Tai kuria tam tikrą įtampą tarp kūrėjų ir valdininkų. Įdomus faktas – kai fabrike vykdavo renginiai, prie kurių įgyvendinimo vienokiu ar kitokiu būdu būdavo prisidėjusi savivaldybė (kultūros skyrius), kažkodėl tuos renginius būdavo galima įvykdyti, susitvarkant visas ūkines/technines problemas. Kai ateina valdžios struktūroms nepriklausančios organizacinės iniciatyvos, nieko padaryti fabrike nebegalima… O būsima iščiustyta erdvė bus reikalinga vienokiems menininkams, bet puikiai suprantu, jog „oficiozine” kultūra nelabai kvepiantys meno procesai kaip ir visada nebus labai pageidaujami Tabako fabrike.

Ilgai laukus dar palaukti

Praktika, kai postindustrinės erdvės adaptuojamos kaip kultūrinės, nei pasaulyje, nei Lietuvoje nėra naujiena. Toli ieškoti nereikia, Vilniuje veikia „Menų spaustuvė”. Vis dėlto „kultūrinių industrijų centras” (taip projekto pristatyme įvardijamas ateities Tabako fabrikas) ambicingesnis projektas, nei „Menų spaustuvė”. Jame, įsivaizduojama, gyvenimas virte virs.

Projekto vykdytojo, VŠĮ „Klaipėdos ekonominės plėtros agentūros”, parengtoje medžiagoje, apžvelgiamos tokios Tabako fabriko galimybės po renovacijos: „Planuojama, jog Kultūros fabrike kursis menininkai, įmonės, dirbančios amatų, dizaino, architektūros, kino, muzikos kūrimo, reklamos, vizualinių menų, leidybos ir kt. sferose. Komplekse bus įrengta 300 vietų salė spektakliams ir kitiems renginiams, 194 kv. m. konferencijų salė, 100 vietų kino salė, įrašų studija, spaustuvė, šokių studijos, dailininkų dirbtuvės, nedidelė kino studija, baras-klubas, kuriame galės vykti įvairūs džiazo bei kiti koncertai. Iš kavinės-klubo bus galima išeiti prie Jono kalnelio, čia galės būti lauko ekspozicijos”.

Meno kūrėjų sąjungos pirmininkas sutinka, kad aktyvaus kultūrinio centro buvimas miestui yra naudingas, bet svarbu nepersistengti.

Žinoma, žmones reikia „kultūrinti”! Ir visko ten bus daug (be abejo, keli vietiniai ir labai daug atvežtinių menininkų). Fabriko projektuotojai bei kūrėjai kalba apie menininkų inkubatorių – kas jau savaime kvepia tam tikra koncentracijos stovyklų dvasia. Kultūrinių/kūrybinių industrijų teorijų sąvokos ne visada tinkamai, laiku ir vietoje naudojamos mūsuose. Tačiau iš tiesų menininkų tarpe sklando kalbos ir baimės, jog tai ir bus modernus, atvirukinis kultūros „prekybcentris”.

Kol kas skaičiuojama, kad fabriko projekto vertė apie 40 mln. litų. Dalį pinigų renovacijai tikimasi gauti iš ES fondų. Planuojama, kad kultūros fabrikas pradės funkcionuoti 2011 metais. Laukimas uostamiesčio kūrėjams jau gerokai įkyrėjęs, dėl to nesutarimas tarp valdžios ir menininkų tik aštrėja:

Menininkai, kultūros, menų procesų organizatoriai tų erdvių nori jau dabar. Savivaldybė jų gali laukti dar 3 ar 5 metus – svarbu, kad viskas būtų gražu, patogu, kultūringa, verslu, valdoma, nesibijant neparankių ar nepageidaujamų menų, kartais sunkiai prognozuojamos
meninės veiklos.

Trūksta bendravimo

Išryškėjus konfrontacijai tarp menininkų ir miesto valdžios – nei vieni nei kiti negaili kritikos priešingai stovyklai. Valdininkai teigia, kad mieste trūksta profesionalių kultūros vadybininkų, o kūrėjams atrodo, kad kultūros skyrius nesugeba suformuluoti politikos palaikančios alternatyvias meno formas, kad neįsiklausoma į menininkų nuomonę.

Faktas, kad Tabako fabriko laukia didelės permainos. O tai, ar renovuotos patalpos taps kultūriniu miesto centru, ir kūrėjai turės autonomiją savo vykdomoms veikloms be didelių valdžios cenzūrinių žygių – parodys laikas. Darius reziumuoja, kas svarbiausia suinteresuotoms pusėms.

Valdininkams Tabako fabrikas – nuostabi meno meka su išvystyta kultūros ir verslumo infrastruktūra. Be abejonės, ji – daug kainuojanti, bet bus kuo didžiuotis ir nereikės sostinei nusileisti (ten juk spaustuvė yra!). O kūrėjams, kaip visada norisi būti kuo mažiau priklausomiems nuo visokių oficialių struktūrų, jų primetamos gero meno sampratos, valdymo, kontrolės. Jie nori kurti, dirbti, ir, kas blogiausia, kad dažnai realizuojant kūrybinius užmanymus, reikalinga erdvė, ne tik kūrybai, bet ir jos rodymui publikai, miesto žmonėms, svečiams, ateiviams ir panašiai.