Nors meilės miesto, Paryžiaus, vardas rodos visada spinduliuos romantika ir trauks įsimylėjėlius iš viso pasaulio, kino filmų variacijos šia tematika ima skambėti banaliai. Dar pridėkime „amžinai neišsemiamą“ poros santykių problematiką ir rezultatas tampa niekam neįdomus. Bet štai, toje pačioje Prancūzijoje ryškiausiai sušvyti aktorė Julie Delpy, įrodžiusi jog net iš pirmo žvilgsnio banaliai skambantys dalykai gali slėpti gilesnes prasmes ir kino gurmanams palikti daugiau, nei gražų pusantros valandos reginį. Žaviai prancūzaitei užteko parako ne tik sukurti pagrindinį vaidmenį juostoje „2 dienos Paryžiuje“ (2 days in Paris), bet ir tapti filmo režisiere bei scenariste, sukurti montažą ir surinkti garso takelį, negana to – įtraukti savo pačios tėvus.
Juostos siužetas paprastas: prancūzų fotografė Marion (akt. Julie Delpy) ir amerikietis interjero dizaineris Džekas (akt. Adamas Goldbergas) – pora, gyvenanti Niujorke. Du žmonės nuolat keliauja, stengdamiesi išvengti monotonijos ir įpūsti ugnelės tarpusavio bendravime. Šį kart, visą mėnesį trukusiame kelionių maratone telieka paskutinė turistų stotelė – Paryžius. Nors meilės mieste pora turi praleisti tik dvi dienas, šis laiko tarpas tampa netgi labai ilgu, kupinu naujų išgyvenimų ir netikėtų atradimų periodu.
Čia tarsi susiduria du, visiškai skirtingi poliai – prancūzė, Paryžiuje besijaučianti, kaip žuvis vandenyje, galinti būti tiesiog savimi, nesislepiant už jokių kaukių ar suvaržymų ir jos mylimasis – užsienietis, patekęs į dar nepažintą aplinką, nemokantis svetimos šalies kalbos bei neįstengiantis (o gal net nenorintis) suprasti paryžietiško gyvenimo ritmo, bei čia toleruojamų vertybių. Marion tiesiog džiaugiasi būdama namie: nešvankūs jos tėvų pasakojimai, bendravimas su buvusiais mylimaisiais, draugiški bučiniai, tiesmukiški pokalbiai apie seksą – viskas jai atrodo įprasta ir normalu. Tuo tarpu Džekas „kraustosi iš proto“: jam visur vaidenasi teroristai, tykančios ligos bei jo mylimosios meilužiai. Štai čia ir iškyla didysis klausimas: ar gali du metus kartu praleidę žmonės absoliučiai nepažinoti vienas kito? Nejaugi užtenka vos poros dienų (ironiška – praleistų meilės mieste), kad mylimieji pasuktų skirtingais keliais?
Nors filmas kupinas nešvankių pokalbių ir dviprasmiškų situacijų, tai pateikiama ne paviršutiniškai. Vieši seksualinių santykių aptarinėjimai, ironiški juokeliai ir sarkastiškos užuominos beveik kiekvienam dialoge slepia potekstę. Matyt čia kaltas unikalus prancūziškas humoro jausmas, kai „tarp eilučių“ sugebama išreikšti savo pozicijas politikos, meno, istorijos ar net rasizmo klausimais. Nors užčiuopiamos temos, kuriomis geriau jau nesiginčyti, čia viskas išsprendžiama neįtikėtinai subtiliai ir netgi iš pirmo žvilgsnio labai nekultūringi barniai ir pasisakymai užglaistomi tuo pačiu prancūzišku rafinuotumu.
Nors juostos siužetas pakankamai banalus ir daugelis scenų nufilmuotos tarsi buitine kamera, viską atperka intelektualus humoras ir, žinoma, neįtikėtini personažų charakteriai. Aktoriai rodos vaidina patys save: šmaikštūs, sarkastiški, gyvenimiškai paprasti, su savom nuodėmėm ir mažais džiaugsmais. Tikėtina, kad puikų tarpusavio ryšį lėmė, faktas, jog filme Marion tėvus vaidina tikri Julie Delpy tėvai (ekscentriškasis anarchistas Ženo (akt. Albertas Delpy) ir dramatiška, įtartinai rūpestinga Ana (akt. Marie Pillet)). Pagrindinio vaidmens atlikėją tai pat galima pagirti už tobulą partnerio pasirinkimą: Džekas (akt. Adamas Goldbergas) be priekaištų atlieka savo vaidmenį, priversdamas juoktis pro ašaras.
Ši juosta ypatinga tuo, jog itin paprastomis sąlygomis sukuriama šilta, dinamiška atmosfera, jungianti rodos absoliučiai nesuderinamus charakterius į bendrą, darnią visumą. Tai pasakojimas ne apie tarpusavio santykius, o apie gilius kultūrų skirtumus, mokėjimą prisitaikyti ir susidraugauti. Iš pirmo žvilgsnio, lengvo turinio romantinė komedija „kapsto giliau“ – ginčai, dialogai ir gyvenimiškos situacijos priverčia sumąstyti apie žmogaus tapatybę ir suvokti kokie skirtingi vis dėl to esame.
Ore vertina: 9 iš 10
Komentarai