Nepriklausomos žiniasklaidos klausimas visada kėlė galvos skausmą totalitariniams rėžimams. Nors Kinija tokia veikiausiai nėra, rašyti tai, ką iš tiesų galvoji, toje šalyje gali būti pavojinga. Apie pačios laisviausios žiniasklaidos priemonės pasaulyje – tinklaraščio – raidą Kinijos Liaudies Demokratinėje Respublikoje pasakoja pirmasis jos blogeris – Isac Mao. Ore.lt pateikia jo straipsnio, publikuoto britų The Guardian vertimą.
Kai parašiau pirmąjį įrašą savo tinklaraštyje, net neįsivaizdavau, kaip vėliau didžiuosiuos galėdamas vadinti save „blogeriu“. Iš pradžių net artimiesiems nesakiau savo tinklarašačio adreso (isacmao.com). Priežastis paprasta: nenorėjau išsikirti iš minios. Tradicinėje Kinijos kultūroje įprasta vengti naujovių, nes joms nepasiteisinus žmonės paprasčiausiai užbado pirštais.
Pirmasis įrašas (2002 rugpjčio 5-ąją) buvo keli sakiniai. Maždaug tokie: “Sveiki, nuo šiandien aš irgi blogeris”. Kas įvyko po to, pralenkė mano įžūliausias fantazijas. Jaučiausi kaip pasakoje: pasėjau mažą sėklytę ir per trumpą laiką iš jos išaugo miškas.
Apie bloginimą galvoju kaip apie laužą, kuris naktyje patraukia žmones, ieškančius šilumos. Zheng, vidurinės mokyklos mokytojas iš miestuko Fujian provincijoje, mano tinklaraštį rado „Google“ pagalba. Tuomet parašė komentarą, kad jam taip pat būtų įdomu širdį slegiančius dalykus publikuoti internete – savo tinklaraštyje.
Tinklaraščio instrukcija
Bendraudami internetu, tapome draugais. Kartą bekalbant gimė idėja parašyti kelis straipsnius arba instrukciją, pristatančią tinklaraščius platesnei Kinijos visuomenei. Ši paprasta idėja mus privertė dirbti kartu ir mes sukūrėme tinklapį cnblog.com.
Pavadinome jį „Tinklaraštis apie tinklaraštį“. Bloginome kaip pašėlę. Kasdien. Apie naujos darbo vietos paieškas, apie nėštumą, vaikų auginimą ir visa kita, kas tuo metu mums buvo svarbu.
Tai augo greičiau nei mes tikėjomės. Greitai mūsų tinklapyje pradėjo lankytis apie 50 nuolatinių blogerių iš įvairių Kinijos vietovių, kurie nuolat domėjosi ir skatino tinklaraščių plėtrą mūsų šalyje.
Tinklaraščių judėjimo stebėjimas tapo labai svarbia mano tinklaraščio dalimi. 2002-ųjų gale Kinijoje, mano žiniomis, buvo daugiau nei tūkstantis blogerių, mūsų tinklapio pagalba, kuriame visi diskutavome apie šios naujovės raidą mūsų šalyje, pažinojau beveik kiekvieną iš jų.
Žodis ne žvirblis
2007-ųjų gale Kinijoje buvo 47 milijonai tinklaraščių, blogosfera išsiplėtė komunikacijos internete dėka. Šiuo metu Kinija tikriausiai yra daugiausiai tinklaraščių turinti šalis. Kalbant apie interneto vartotojus, jų daugiau yra tik JAV – 190 milijonų, o pusiau oficialiais duomenimis Kinijoje internetu naudojasi 160 milijonų vartotojų.
Žinodami šiuos skaičius galite pamėginti įsivaizduoti kokio dydžio blogosferos sprogimas įvyko 2003–2007 metų laikotarpiu. Šiuo metu sunku pasakyti, ar aš iš tikrųjų esu pirmasis Kinijos blogeris, tačiau tą rugpjūčio dieną, kai parašiau savo pirmąjį įrašą, “Google” duomenimis, daugiau tinklaraščių Kinijoje nebuvo.
Tuo metu, kai diskutavome apie tinklaraščių vietą Kinijos visuomenėje, nebuvo išvengta aršių ir piktų ginčų. Pavyzdžiui vienas IT temomis rašantis žmogus, save vadinantis „Keso“, internete publikavo straipsnį, kuriame sulygino tinklaraščius su žemėmis, teigdamas, kad tai yra trumpalaikis reiškinys, kaip „mados šou“.
Blogeriai sureagavo žaibiškai: atsirado daugybė, kurie remdamiesi konstruktyviais argumentais apgynė naująjį formatą. Įdomu tai, kad po maždaug metus trukusių diskusijų Keso atidarė savo tinklaraštį ir šiuo metu jis yra vienas žinomiausių IT temomis rašančių Kinijos tinklaraščių.
Šiuo metu rašantys tinklaraščius kinai visų pirma gera daro sau. Pirma, dauguma tradicinių žiniasklaidos priemonių Kinijoje nuolat cituoja tinklaraščiuose pateiktą informaciją. Jeigu žiniasklaidą ignoruotų tinklaraščius – prarastų dar „žalios“ ir niekur kitur neskelbtos patikimos informacijos šaltinį. Antra, tinklaraščiuose gausu nuorodų, kurių pagalba sukuriamas ištisas informacijos gamybos tinklas. Kadangi vis daugiau žmonių Kinijoje naudojasi paieškos internete sistemomis, nauji vartotojai labai lengvai atranda tokius „tinklus“.
Naujasis individualumas
Dėl minėtų priežasčių, blogeriai Kinijoje tapo įžymybėmis. Mūsų šalyje klestėjo konformizmo kultūra, išauginta „kultūrinių revoliucijų“ bei „didžiųjų šuolių“ metu. Tinklaraščiai jauniems žmonėms padeda nepaisyti šios tradicijos ir būti ne tokiems, kaip visi. Tai naujas reiškinys Kinijos visuomenėje, kurioje savęs sutapatinimas su minia yra įprasta ir netgi siektina.
Tačiau rašyti tinklaraštį nėra taip paprasta. Kinijoje yra ir kita tradicija – žiniasklaidos kontrolės. 2005-aisiais mano tinklaraštis buvo uždarytas, kadangi išreiškiau nuomonę apie cenzūrą.
„Didžioji ugniasienė“ arba „Kung Fu Net“, kaip vadina Kinijos blogeriai, efektyviai blokuoja „netinkamus“ tinklapius arba paieškos sistemų užklausas (pavyzdžiui žodžiai „Tian’an Men“ arba „Cenzūra“).
Jeigu vartotojas mėgina pasiekti uždraustą tinklapį, sistema gali netgi trumpam atjungti interneto tiekimą. Taip pat yra juodiejį interneto sąrašai, į kuriuos patenka žmogaus teises ginančių organizacijų tinklapiai bei disidentų tinklaraščiai. Iš dalies galime pasidžiaugti, kad per pastaruosius šešerius metus šie sąrašai tik ilgėjo.
Savo užblokuotame tinklaraštyje analizavau technines „Didžiosios ugniasienės“ veikimo ypatybes. Kai tik sistema aptiko mano straipsnius, kitą dieną tinklaraštis buvo „uždraustas“. Beveik 80 dienų negalėjau tęsti bloginimo, kol progai pasitaikius iškėliau savo tinklaraštį į užsienio serverį.
Bet aš žvelgiu optimistiškai: nors tos dienos, kai negalėjau rašyti tinklaraščio gerokai pakenkė mano socialiniam kapitalui internete, buvau priverstas pergalvoti kai kuriuos dalykus. Nuo tos dienos esu tvirtas bet kokios cenzūros priešininkas.
Nuo cenzūros kenčiu ne aš vienas, daug mano pažįstamų blogerių turėjo iškelti savo tinklaraščius į užsienio serverius, nes „Didžioji ugniasienė“ tikrai pateisina savo vardą. Žinoma, tikimės, kad anksčiau ar vėliau galėsime juos vėl atgal perkelti į Kiniją. Tačiau kol kas tai neįmanoma. Savicenzūra per giliai įsiėdusi į internetą.
Virtuali šlovė
Mačiau kaip tinklaraščiai keičia paprastų žmonių gyvenimus Kinijoje. Paprasti tampa nepaprastais. Pavyzdžiui anksčiau miestelio mokytoju dirbęs straipsnio pradžioje minėtas Zheng šiuo metu yra vieno socialinio tinklo internete vadovas. Ir čia tik vienas pavyzdys. Daug mano draugų rado darbą savo tinklaraščių dėka. Pažįstu netgi tokių, kurie meilės istorijos daigus sėjo tinklaraščiuose. Kitaip tariant, bloginimas mano pažįstamiems pakėlė gyvenimo kokybę. Taip pat geriau supažindino su mūsų šalies teisine sistema bei įvairaus plauko saugumo darbuotojais.
Tai, ką mačiau per tuos šešerius metus, mane stipriai pakeitė. Dabar jaučiuosi labiau pasaulio pilietis nei kada nors anksčiau. Susiradau draugų iš įvairių Žemės užkaborių. Pasitikėjimas. Jis padėjo ir sakyčiau buvo privalomas tokiai milžiniškai tinklaraščių plėtrai. Rašydamas su kitais daliniesi ne tik savo praeitimi, dabartimi, bet ir ateities vizijomis ir viltimis. Tam reikalingas pasitikėjimas. Be jo nieko neišeitų.
Sienas griaunantis pasitikėjimas. Rebecca MacKinnon, buvusi CNN Pekino biuro vadovė, neseniai tapo blogere. Nejučia tapome gerais draugais ir dabar nuolat keičiamės informacija. Taip pat kartu kuriame Global Voices Online portalą. Kitas žymus blogeris, su kuriuo turėjau garbės susipažinti, yra Joichi Ito. Mes abu rašome apie technologijas, tad turime daug ką bendra. Kartu organizavome ne vieną diskusiją tarp japonų ir kinų blogerių, norėdami, kad šalys viena kita geriau suprastų. Prie mūsų prisijungė ir viena žymiausių Taivanio tinklaraštininkių Carol Lin.
Privatumo problemos
Daug žmonių nenori pradėti savo tinklaraščio, nes galvoja, kad paviešinę asmeninio gyvenimo detales užsitrauks gėdą. Ilgą laiką aš irgi taip galvojau. Prieš paspaudamas „publikuoti“ ilgai mąstydavau, kokias pasekmes ta informacija galėtų turėti mano gyvenimui.
Dabar taip nebegalvoju. Rašydamas tinklaraštį gali išsaugoti savo privatuma, jei tik žinoma nori. Turinys, kurį publikuoju skelbdamas savo tikruosius vardą ir pavardę, nėra nei privatus, nei viešas. Tai nauja rūšis kurią vadinu „socialine erdve“. Suprantama, tinklaraštį gali skaityti visi žmonės, bet dažniausiai tai būna ten rašomais dalykais besidomintieji ir pasitikintys manimi taip pat kaip aš pasitikiu visuomene.
Savo požiūrį vadinu „dalijimuso“. Tinklaraštyje publikavęs gabalėlį savo žinių galiu stebėti, kaip jos sugrįžta atgal komentarų ar įrašų kituose tinklaraščiuose pavidalu. Geriausias to pavyzdys yra „Wikipedia“, kurios turinį kuria tūkstančiai entuziastų.
Tinklaraštis gali tarnauti kaip garsiakalbis, kuriuo galima pasakyti „labas“ pasauliui. Paskui telieka stebėti, kaip pasaulis tau atsako. Įsivaizduoju, kad vėliau visi žmonės turės savo tinklaraščius, dalinsis žiniomis ir tūkstančius metų kurta kolektyvinė sąmonė persikels į internetą. Bus sukurta nauja bendruomenė su neįtikėtinais bendravimo ir intelektiniais gabumais.
Komentarai