Raiši tigrai, cukraus vata, fotografavimasis su kauštelėjusiais klounais ir liūdnais asiliukais – tai vieni švelniausių vaikystės prisiminimų apie cirką. Taip, čia kalba apie tikrą cirką, o ne tą, kuris mažu furgoniuku po rajonines mokyklas vežioja apšepusią ožką, nuobodžiaujančią beždžionėlę ir tuziną pudeliukų bei vištų. Tiesa, tikrą cirką pas mus sutiksi vis rečiau. O štai Prancūzijoje jis atrodo toks pat populiarus kaip melionai.
Dar prieš porą savaičių dešimtmetė mergaitė ten, ant aukštų sūpuoklių, man demonstravo visą įspūdingos akrobatikos arsenalą. Šiaip sau, nes visi vaikai šeimoje šitai moka… Vėliau sužinojau, kad Prancūzijoje gana populiarios cirko mokyklos vaikams.
Jau būdama Vilniuje, Menų spaustuvėje, netyčia susitikau Naujojo cirko savaitgalį. Susitikau – reiškia buvau įtraukta į naują Juodąją salę, kur galima pamesti protą, laiką ir nuobodulį. Tą vakarą paskutinį kartą buvo demonstruojamas prancūzų trupės „Les Boiteu“ (kas reiškia – šlubiai) spektaklis „Staiga“. Lankstinukas Menų spaustuvės fojė prisispyręs tvirtino, kad komandos lyderis akrobatas Camilles Boiteu prancūzų spaudos yra krikštijamas jaunuoju naujojo cirko genijumi. Genijų šiais laikais netrūksta, bet vis tik titulas malonus ausiai ir žadantis kažką Gero.
Pradėti galima nuo to, kad yra cirkas ir yra naujasis cirkas. Naujasis cirkas iš tradicinio cirko skolinasi kai kurias raiškos priemones, paradoksus, bet pats savo charakteriu ir visu kuo jam yra tik labai tolimas giminaitis.
„Les Boiteu“ komanda – lankstūs ir išraiškingi žmonės. Bet nors savo pasirodymą jie ir pradėjo tipišku cirko triuku, vėliau spektaklio fragmentais kaip laiptais buvo leidžiamasi kažkur, kur visai nejuokinga. Daiktai ir žmonės nepasakojo kokių nors meilės istorijų. O jei ir pasakojo – nesiklausiau. Mane prikaustė trupės atvertas laiko ir erdvės momentas, kuriame nuolat esame, bet kurį tik labai retai sugebame pajusti.
„Staiga“ įspūdingas vien savo scenografija: rūbai, kilimai, baldai – visa surinkta iš miestiečių. Apšepę, savo gyvenimus jau nugyvenę daiktai visada atrodo nejaukiai išduoti. Susibūrę vienoje vietoje jie steigia pamirštųjų bendriją. Jie – kaip gyvas, nemalonus priekaištas ir priminimas, kad visi mūsų darbai ir pastangos apšempa, suvysta, suklumpa ir galiausiai pranyksta. Griuvimas ir irimas vyksta nepastebimai – užfiksuojame tik tada, kai baigta (arba išvis neatkreipiame dėmesio). „Staiga“ Juodojoje salėje iš dulkančių rakandų pastatė ne stebuklingą jaukų palėpės pasaulį, kur smagu užklysti ir vėl išklysti. Jie nedarė nieko panašaus. Seni, byrantys, kartais įvairiai permontuoti daiktai, turbūt tik po ilgų derybų su atlikėjais, sutiko įsileisti į savo bendriją. Parodyti, kokia iš tiesų ji yra. Sėkmingi, stilingi, skubantys žmonės, patogiai įsitaisę minkštose kėdėse gavo unikalią progą iš kitos perspektyvos žvilgtelėti į pasaulį, kuris, pasirodo, iš tiesų nuolat baigiasi. Laikas jame baigiasi, erdvė taip pat. Atrodo, viskas taip panašu į mūsų kasdienybę, bet kartu paliesta griuvimo viruso.
Vienoje vietoje „Staiga“ koncentruojami seni daiktai dar nėra pagrindiniai spektaklio dalyviai – jie tik tas mediumas, kuris leidžia aktoriui ir žiūrintiesiems nuslysti į kitą erdvinę ir laikinę būtį. Pagrindinis veikėjas visur ir visada yra žmogus. Nereikia ilgai svarstyti, kad suprastume, jog visi daiktai aplink mus laikiški ir erdviški yra tik todėl, kad tokie esame mes. O jei mūsų nebūtų, daugumos jų taip pat nebūtų. O gal ir išvis nebūtų, nes niekas neturėtų vardų, leidžiančių egzistuoti.
Žmonės „Staiga“ atvertoje pasaulio galimybėje – panašūs į juos supančius daiktus. Jie atsargūs, nebylūs, byrantys. Veiksmai, kuriuos atliekame, santykiai, kuriuos kruopščiai rezgame – viskas pranyksta. Kartais byrame dar net neatėjus vakardienai. Kažkas, kažkokia dvasios šviesa, kurios taip ieškojo filosofai optimistiškesnėse epochose, mus verčia judėti pirmyn, kurti, savo buvimu ir dinamika įtvirtinti supančią aplinką tam tikruose logiško buvimo rėmuose. Visas judesys turi būti nukreiptas į kažką. Dievybės ar kiti nuostabūs dalykai laiko mus, siekiančius, savo trajektorijose. Šis mechanizmas veikia daugiau ar mažiau automatiškai (ar įmanoma kitaip, kai žmogaus gyvenimas klojasi pagal kelių tūkstantmečių tradiciją). Bet visi mechanizmai anksčiau ar vėliau sudyla. Nežinau, ar po šitiek metų tebesimato tas tikslas, dėl kurio judama vis ten pat ir ten pat, perėmus gyvybę, perduodant ją estafete kitiems. Tačiau judėdami savo bėgimo takeliu mes nuolat yrame. Jei kas turėtų nuostabią dovaną sulėtinti nuolat greitėjantį laiką, pamatytume, kad kartais sustingstame vidury savo judesio. Susmunkame. Vėliau stojamės atgal į savo vietą. Ir vėl krentame. Ir niekas nepastebi. Nes visų akys tik ten – toli toli… Ir taip byrant mums, o kartu ir mus supančiai aplinkai daugiau nebežinai, kas yra svarbu, kur turi sustoti sąmonė – čia, ar ten, toli kažkur, kuris nepažįstamas.
„Les Boiteu“, šlubiai leido pamatyti tą krypties dilemą. Jie žiūrovą atvedė prie akimirkos, kurios nepastebime, kuri mums visada užnugaryje. Pasaulis, kuris baigiasi, mes, kurie baigiamės, mūsų mintys, kurios baigiasi.
Turbūt net visus iki ašarų prajuokinusi spektaklio įžanga tokia pat – nuo daikto ant daikto jiems byrant skriejantis akrobatas. Kas pasakys, kaip yra iš tiesų – ar jis lanksčiai juda link to gražaus tikslo, kuris visai šalia (bet, žinoma nematomas ir nepažįstamas) ar tiesiog beviltiškai krenta.
Ir visai ne piktdžiugiškai norisi pasakyti, kad visumos ir dalies dėsnio šiuo atveju net nereikia taikyti. Einant namo krito lietaus gabalai, troleibuso durys ilgai vaitojo prieš atsidarydamos, o jo šone žiojėjo skylė. Pro šalį pralėkė keletas mirštančius žmones gabenančių greitosios pagalbos automobilių, rudas ir dvokiantis tipas stotelėje nutarė, kad gana čia tų cirkų ir padėjęs galvą ant suoliuko užmigo.
O juoktis, kaip kad visi juokėsi toje neaiškioje skrydžio situacijoje – turbūt geriausias pasirinkimas.
Komentarai