THE FAINT – „Fasciination”

Štai jau ir yra naujas THE FAINT, susikūrusių 1995, ir (stebuklai!) taip pat gerai grojančių iki dabar, albumas, lauktas keturis metus.

Per tą laiką nuo „Wet from Birth” jie pasistatė savo nuosavą įrašų studiją, įkūrė leiblą blank.wav ir patys save prodiusavo. Vokalistas vedė ir pasiėmė žmonos pavardę, dabar jis – Todd Fink. Gitaristas Dapose, turintis stiprių polinkių į metalą, dar spėjo ir side-project išleisti, pasivadinęs Vverevvolf Grehv. Ištarti jo naują slapyvardį yra taip pat sunku, kaip ir nuo pradžios iki galo išklausyti tą elektronikos ir metalo eksperimentą. Bosistas Petersenas irgi nesėdėjo rankų sudėjęs ir išleido savo nuosavą albumą, kuriame pasakojo klausytojui maždaug apie tai, kaip vežė savo merginą per visas valstijas į jų naujus namus ir dėl to nedalyvavo dalyje THE FAINT turo, ir truputį susipyko su kitais nariais. Bet vėliau, matyt, susitaikė, ir visi susikaupę išleido „Fasciination”.

Kaip sako patys THE FAINT, jiems jau atsibodo tiesiog stovėt prie kompo ir žaist su pypsėjimais ir dunksėjimais, kuriant naują įrašą. Dabar jie nori mažiau „sintetikos” ir daugiau „žmogiško bendravimo”, visos grupės indėlio – daina kuriama visiems brainstorminant ir grojant kartu, nauja daina neina į albumą tol, kol ja nebūna patenkinti visi – kažkas panašaus kaip veto teisė ATR seime. Ir teisingai – kuo mažiau „baldų” – narių, kurie reikalingi tik todėl, kad dviem pagrindiniam grupės protams neužtenka rankų groti visais reikalingais instrumentais – tuo geriau, ir muzika būna labiau įvairiapusė, ir live įdomesni. Paklausęs „Fasciination” nepasakytum, kad ten mažai sintetikos – jų firminis new-wave sintezatorius niekur nedingsta, viskas pypsi ir blyksi, o senas geras draugas vocoderis gerai iliustruoja vieną pagrindinių albumo temų – mokslas ir žmogus, ir kaip jie jau nebeatskiriami („The Geeks were Right”, „Fulcrum and Lever”, „Forever Growing Centipedes”, etc.).

„Fasciination” plėtoja ir kitokias temas, pavyzdžiui, santykių. Yra net dvi dainos, kuriose lyrinis subjektas atsiprašo dėl savo bjauraus elgesio: pirmoj dėl to, kad susinervinęs pavadino draugę psiche, o antroj todėl, kad nesivaldo ginčų metu. Visiems pasitaiko, galima pritaikyti sau – pliusas. Forever Growing Centipedes iškelia prieš akis labai mielą vaizdelį: apsigyvenam pačių pastatytam namelyje miške, valgom grybus ir būnam kaip amžinai augantys šimtakojai. Dėl to šita daina gali keliauti į visus indie rinkinius, skirtus poroms, dėvinčioms susagstomus megztinius su keturiasdešimt procentų vilnos ir šešiasdešimt procentų siuvinėtų kačiukų.

Tačiau reikia pažymėt, kad kai kur THE FAINT ir prašauna. Dažniausiai ten, kur imasi nagrinėti didžiausias pasaulio negandas: videožaidimus, karą Irake, Jungtines Amerikos Valstijas ar pramoginę žiniasklaidą. Naujieną, kad vaikus agresyviais daro žaisliniai šautuvėliai ir GTA3, kiekvieną savaitę praneša susirūpinusių tėvelių asociacijos. „Amerika kariauja dėl taikos, ir dar viską daro Dievo vardu – kaip absurdiška!” – paslaptį publikai išviešino visi – nuo GREENDAY iki U2, o dabar į jų gretas stoja ir THE FAINT. Jau taip ilgai groja, o dar nesupranta, kad jų statistiniam klausytojui tokių paprastų tiesų aiškint jau nebereikia. Minusas.

Bet iš esmės albumas geras, ir jau dabar galima eiti į savo vietinę indie diskoteką ir prašyt uždėt „Fasciination”, linguot pagal sintezatorius ir būt tais geekais, kurie yra teisūs.

8 iš 10