Kol kažkur pietų Prancūzijoj už kelių žingsnių šėlstant muzikos festivaliui miegojau įkaitusiame vynuogyne po galva pasidėjusi juodą vynuogių kekę ir maniau, kad tam jausmui mažai kas gali prilygti, mano bičiulis iš Berlyno, Markus Muler, lyg niekur nieko perspjovė Atlantą ir įsivėlė į tokį nuotykį, kuris nori nenori verčia žaliuoti iš pavydo.
Tai taip, įtariu jau galvojate, kad leisiuosi su švelnia nostalgija pasakoti autostopo nuotykių, kas kur vežė, kiek laiko šalikelėje prastypsota desperatiškai šypsantis išmetamųjų dujų debesyje… Bet tai juk niekam neįdomu! Gal kiek drąsu teigti, bet pamėginsiu – visi tokių prisiminimų bent po keletą tonų patys turi.
Pirmą kartą Markusą sutikau dar gyvendama Klaipėdoje, tuomet buvau jo „šeimininkė“, rasta per www.hospitalityclub.org. Paskutinį kartą matėmės šį pavasarį sostinėje, kuri Markusą žavi architektūra, merginomis, laisvės ir tradicijos mišiniu. Gal ir kitais mišiniais, bet tuomet buvau pernelyg įnikusi į savo pietus jam liejant savo susižavėjimą Vilniumi…
O štai dabar baigęs purtyti smėlį iš ausų ir pagaliau grįžęs į Vokietiją jis man ir jums išsamiai pasakoja apie du neįtikėtinus nuotykius, nutikusius besiblaškant Šiaurės Amerikoje.
The Last Great American Roadrip
Kadaise buvo vieniši kaubojai lekiantys dar vienišesnėmis prerijomis. Vėliau arkliai buvo palikti dulkėti vesternuose, o neramūs keliautojai sėdo už vairo. Kas gali būti geriau nei tariamai nesibaigiantis kelias, išvyniotas prieš akis, ir pilnas bakas degalų. Koks tai gražus patvirtinimas, kad tikrai judama gyvenimo keliu į ateities horizontus, kurie švyti įrėminti miškais, kalnais ar kitais gamtos pasididžiavimais.
Bet viskas nuolat keičiasi ir neramios sielos liūdnai susėdo prie savo kompiuterių, televizorių. Ėmė skųstis draugams bei pažįstamiems per Skype kylančiomis kuro kainomis… Siaubas, kur šis pasaulis ritasi. Gėda prieš kaimynus, net į vietinį prekybcentrį darosi brangu su automobiliu nuvažiuoti, tenka apgailėtinai žygiuoti pėsčiomis…
Viskam, kas baigiasi norisi padaryti smagų paskutinį pasispardymą. Taip sakant išeiti su trenksmu. Šitaip gimė MoFurther idėja – pašėlusi kelionė autobusu atkartojant seną gerą East-West maršrutą. Patys projekto sumanytojai nesikuklindami sako, kad tai – paskutinė didžioji Amerikietiška kelionė. Arba „Our roadtrip is ‘Great’ because WE declared it ‘Great!’ Very DaDaist, don’t you think? And it is the ‘Last’ because it will be the last one we take before we take another“.
Žodžiu, nuo rugpjūčio 19 dienos, 21 vietų autobuse, 21 dieną.
Markusas į šį autobusą pakliuvo internete ieškodamas pakeleivingų mašinų:
„Būdamas Niujorke internete ieškojau pakeleivingo automobilio į Čikagą. Toks buvo mano paprastas žemiškažemiškass planas… Tačiau man parašė žmogus, sakantis, kad turi didžiulį autobusą, kuriuo žadama vykti į paskutinę didelę amerikietišką kelionę. Žinai, kažkas panašaus į Ken Kesey, Neal Cassady…Taigi sutikau prisidėti 70 dolerių, kad pavažiuočiau su jais iki Čikagos. Kompanija manęs nenuvylė. Visą kelionę grojome, linksminomės tame autobuse, šalia jo, ant jo. Įtikinėjome atsitiktinai sutiktus žmones finansiškai paremti mūsų kelionę, o už tai leidome įsiamžinti ant autobuso šonų. Dėl to pabaigoje jis pasidarė tikrai spalvingas.“
Markuso susiplanuoto maršruto idėja buvo gana romantiška: Niujorkas – San Franciskas šiaurinė kryptis ir kelionė atgal iš Los Andželo. Tiesiog malonus pasivažinėjimas senuoju route 66. Bet neturint jokio konkretaus plano, kaip tai įgyvendinti, MoFurther kompanijos siūlymas likti kartu iki pat San Francisko pasirodė labai maloni alternatyva (ypač kai nereikalaujama sumokėti daugiau už degalus). Kaip Markusas pasakoja, nebuvo gaila užnugaryje palikti Čikagos, ją kompensavo Denveryje vykęs Nacionalinis Demokratų partijos suvažiavimas (tiesa, ten partija pranešė, kad B. Obama kandidatuoja į JAV prezidentus). Denveryje mano bičiulis pirmą kartą išgirdo ir apie tai, jog pakeliui į San Franciską dar bus užsuktą į kažkokį „Burning Man“ renginuką…
„Mano „šeimininkas“ Niujorke pasakojo, kad jis turbūt vyks į „Burning Man“. „Kas tas liepsnojantis žmogus?“, – paklausiau. Visiškai neįsivaizdavau, kas tai yra. Tik pastebėjau, kad daug kas iš couchsurferių negalėjo manęs apgyventi tomis dienomis, nes pasirodė, kad lyg tyčia visi važiavo į tą keistą renginį. O į klausimą, kas tai yra mano šeimininkas atsakė štai taip, – „ai, tiesiog susirenka grupelė žmonių ir linksminasi dykumoje. Visai nieko, turėtum ir tu prisijungti.
Žinai, dėl tos grupelės jis darė neįtikėtiną paklaidą. Ten buvo gal apie 50 tūkstančių žmonių ir tai tikrai nebuvo panašu vien tik į paprastą vakarėlį dykumoje!.. Kaip bebuvę, tik šį šeimininko atsakymą ir žinojau prieš patį renginį. Gali įsivaizduoti, koks buvau nepasiruošęs jam, kai nusprendžiau su MoFurther važiuoti ten…“
Ugnies pradžia, bet be Prometėjo
O „Burning Man“ yra kaip čia paprasčiau pasakius – tiesiog nepaprastas, tūkstančius gyventojų turintis miestas (kitaip Black Rock City), kiekvienais metais paskutinę vasaros savaitę išdygstantis Nevadoje Black Rock dykumoje, o paskui taip pat be pėdsakų pranykstantis. Net ne miestas, o metropolis. Oficialiais duomenimis šiemet jame gyveno 49 000 žmonių.
Festivalis, kaip didžiulės medinės skulptūros pastatymo ir sudeginimo ritualas prasidėjo dar 1986 m. Baker Beach teritorijoje San Franciske. 1990 m. policijai susirūpinus galimo gaisro rizika, medinę konstrukciją deginti uždrausta, tad degintojai (tuomet jų buvo apie šimtas) persikėlė į Black Rock Playa – sausą ežerą Nevados dykumoje. Ten temperatūra pakyla iki +100, absoliuti plokštuma, siaučia smėlio audros, su gūsiais iki 70 km/h. Vis tik šiame pasaulio pakraštyje tvirtai ir ilgam įsikūrė Degantis žmogus. Ne tik įsikūrė degti taip, kaip degė, bet išsivystė į festivalį, o jo palydovų skaičius išaugo neįsivaizduojamais kiekiais. Dabar ten, pasaulio pakraštyje susirenka visi tie, kas vaikšto esamos kultūrinės aplinkos paribiais, visi tie, kas nori svajones ganyti ne tik tolimiausiuose sąmonės kampeliuose, bet ir jas išgyventi tikrai ryškiai ir aistringai. Kiekvienais metais festivalio idėjine ašimi tampa tema, siūloma jo įkvėpėjo Larry Harvey. Šiemet tai buvo saldžiai kartus derinukas American dream. Kaip pastebi festivalio rengėjai, American dream sąvoka išreiškia ne tik kiekvieno tipiško amerikiečio karščiausią siekį – kartu tai viso globalaus pasaulio siekis. Menininkai ir visi Black Rock City gyventojai buvo kviečiami ne tik nusisagstyti žvaigždėmis ir jausmingai susivynioti į mėlynas bei baltas juostas, bet ir pasvarstyti, ar tikrai keliu, kuriuo einama bus pasiektas išganymas ir norų išsipildymas. Kokia yra tikroji fizinė Amerika, ta, kurioje gyvenama, dirbama? Kas iš tiesų įkvepia žmones, ko reikia laisvei, džiaugsmui.
Koncentracijos stovykla barbėms
Ne kiekvienas gali pakliūti į tą nerealų festivalį. Turi 300 dolerių – prašom esi kviečiamas. Galima tik pasvarstyti, kiek išleidžia kai kurie entuziastai – jiems vien meniškų transporto priemonių art-cars pagaminimas gali kainuoti po keletą tūkstančių (art-cars reikalas rimtas ir jos tikrai skiriasi nuo mutant-cars, kurioms nėra leidžiama važinėti pagrindinėje aikštėje, ir kurios pasipuošę fluorescenciniais apdarais kuria vaiduoklių vilkstines naktimis).
Vis tik „Burning Man“ kartu ir bendruomenė, kurioje skatinamas antikapitalistinis gyvenimo modelis, kuriami mainų santykiai, dovanojimo kultūra. Tad turbūt negalima smerkti Markuso, kuris į festivalį pakliuvo kompaktiškai pasislėpęs MoFurther bagažo skyriuje. Iš ten išsirangiusio jo laukė kažkas, kas tikrai nebuvo mažas vakarėlis dykumoje.
„Valandų valandas kol važiavome iš Reno nematėm jokių civilizacijos požymių ir staiga atsiduriame šiame absoliučiai neįtikėtiname mieste, apsuptame kalnų ir smėlio. Jau pats pirmas įspūdis buvo keistai haliucinogeninis. Aplinkui per smėlį nuolat judėjo nerealios transporto priemonės – kaip gigantiški laivai, sofos, arkliai… Į bet kurią iš jų gali bet kada įsiropšti ir pasivėžinti kartu su jos savininkais.
art-cars
Centrinėje Black Rock City dalyje koncentravosi patys neįtikinamiausi ir absurdiškiausi meno kūriniai, kuriuos tik įmanoma įsivaizduoti. Aplinka, kurioje jie visi buvo patalpinti nepaprastai sustiprindavo tų objektų efektyvumą. Įsivaizduoji dykumoje stovinčius ir funkcionuojančius (!) ofiso kabinetą,gigantišką ranką, kurią gali valdyti pirštinės pagalba, lovą ar medinį Eifelio bokštą. Nekalbu apie įspūdingą koncentracijos stovyklą barbėms, arba sniego karą dykumoje (kažkas atvažiavo su pramoniniu šaldikliu).
Viskas ten buvo taip nerealu! Beveik taip pat nerealu kaip ir senas geras nemokamų bučinių kioskas. Buvau ten porą kartų užsukęs. Gerai, gerai… Kasdien.
meškiukų kelionė per dykumą
Elektronikos fiesta ir kritinė krūtų masė ant dviračių
Black Rock City garsus ne tik pačiomis netikėčiausiomis meninėmis instaliacijomis, hepeningais, paradais, kostiumais… Be menininkų ir tų, kurie nori permąstyti visuomenės struktūrą didžiąją dalį publikos turbūt sudaro žmonės, kurie tiesiog nori kuriam laikui pasinerti į nesibaigiantį vakarėlį. Fetišistiniai apdarai, zoomorfiniai kostiumai, ar kas bebūtų įmanoma turinčiam fantaziją – viskas tinka įsiliejant į judesį naktį, saulei tekant, smėlio audroje…
„Naktimis tikrai netrūkdavo triukšmo. Daugiausiai skamba elektronika. Iš tiesų nemačiau daug grupių, grojančių gyvai, bet praktiškai kiekviena stovykla turi savo DJ, kuris „gamina“ tonas šokių muzikos. Be to, kiekvienas turi ir savo barą. Varge, pastebėjau, kad žmonės į festivalį iš tiesų vežėsi galonus alkoholio. Ir žinai ką – jis nemokamas! Kaip ir visa kita.Vieną dieną nuėjau į „pašto skyrių, ieškodamas atvirukų. Tai buvo pirma diena kai išsitraukiau keletą dolerių iš kišenės, bet ten niekas nenorėjo priimti mano kapitalistinė valiutos. Viskas Black Rock City yra nemokamai arba mainais į kažką. Pavyzdžiui – kažkokių fantasmagoriškų kostiumų parduotuvė – ateini, išsirenki tai, kas tau patinka ir mainais palieki tai, ko manai vertas kostiumas. Arba kitas pavyzdys – dviračiai. Jų pilnas visas miestas, daugybė „geltonųjų“ dviračių (nors iš tiesų jie žali) – pasiimi, važiuoji, ten kur nori, palieki ten, kur nori…
Vyno baras, kuriame gėrimų galima „įsigyti“ už pliaukšėjimą.
Dienomis „Burning Man“ dalyviai galėjo ne tik ganyti akis menininkų fantazijose, veikė ir daugybė įvairiausių workshop‘ų: savaime aišku, joga, masažas, batika panašūs rytietiški lobiai. Markusas prasitarė užmetęs akį ir į tobulo moters orgazmo pamokėles. Jų eigos subtilybes turbūt dera palikti ten, kur viskas vyko, Nevados dykumoje. Kitas intriguojantis, tradicinis „Burning Man“ renginys – „Critical tits“. Tai projektas kilęs iš Critical mass akcijos. Moterys priešinasi nesuvokiamai tradicijai, kuri moteriškų krūtų apnuoginimą traktuoją kaip kažką itin nepadoraus. Renginio sumanytojos nesupranta, kuo moteriškos krūtys prastesnės už vyriškas, juk jos tik šiek tiek daugiau išsivystę. Tad „Burning man“ ryžtingosios feministės, jų draugai ar šiaip prijaučiantys apsinuogina ir sėda ant dviračių.
„Stovėjau šalia „pašto“, kai pamačiau, kad visi mano draugai kažkur tiesiog išgaravo. Nieko nesuprasdamas apsidairiau ir, susidūriau su gauja nuogų moterų ir vyrų dviračiais minančių tiesiai į mane…“
Paminėjimo verta dar viena degi „Burning Man“ tradicija – „Šventykla“. Šiemet ji, remiantis A. Gaudi „Sagrada Familia“ – „Basura Sagrada“. Nerealus, egzotiškas, kvapą gniaužiantis kūrinys sukuriamas iš atliekų. Šventykla tarnauja kaip indas, talpinantis svajones, viltis, prisiminimus, netektis – joje galima sudėti viską, ką norima perkelti iš Čia į Kitur. Kaip? Vienas iš tylesnių festivalio momentų yra tos įspūdingos šventyklos sudeginimas, ugnis tarnauja kaip mediumas. Skamba kiek pagoniškai, ar ne? Bet tai juk tik meno aktas, tiesa, nepaprastai emocionalus, daugiabriaunis projektas… O prieš sudeginant ją, anot Markuso, šalia jos įsikūrė pati vitališkiausia šokių platforma.
„Ten nuolat vyko patys karščiausi šokių vakarėliai. Įspūdingi ne vien dėl muzikos, bet ir dėl to viso spalvingų ir originalių žmonių kokteilio: nuogi vaikinai ir merginos, vaikinai ir merginos dėvintys fantastinius apdarus, vaikinai dėvintys merginų rūbus ir atvirkščiai… Tiesą sakant vieną rytą ir pats prabudau su klostytu sijonėliu. Nežinau, kokiais būdais jį užsivilkau, matyt buvo klostuotų sijonų vakarėlis ir aš jame netyčia sudalyvavau, o kažkur pusiaukelėje pamečiau kelnes. Bet vėl kalbant rimtai, manau, kad „Burning Man“ labiau reikėtų sieti ne su muzika, o su vizualiais menais“.
Smėlio dušai
Neatsiejamas „Burning Man“ atributas yra smėlis. Siautėjantys jo šuorai vertė palapines, lindo į ausis, skverbėsi pro rūbus. Vieni įsirausdavo atokiausiuose užuovėjose, kiti sulįsdavo į „barus“ dar kiti lyg niekur nieko tęsdavo užsiėmimus…
„Tiesa, dauguma tų įspūdingų žmonių nepaliaudavo judėti net ir smėlio audrų metu. Tiesiog užsidėdavo kokias nors kaukes. Smėlio tiek daug, kad be jų praktiškai neįmanoma kvėpuoti. O kartais ir matyti. Vieną kartą mėginau kažkur važiuoti dviračiu per audrą, bet labai greitai pasimečiau, nes dar akimirksnį prieš akis buvusi stovykla tiesiog dingo… Pojūtis, kurį sukelia tos audros – neprilygstamas. Saulė panaši į mėnulį, viskas pasidengę smėlio sluoksniu, tvyro sunkiai apibūdinamos spalvos prieblanda – lyg kokia postapokaliptinė, postindustrinė vizija. Ir visame tame nerealiame peizaže nepaliaujamai juda keistai apsirengę žmonės, neįtikėtini automobiliai, skamba muzika, kažkas šoka…“
Sunrise dancer
Galima paminėti, kad Black Rock City gyventojai dykumoje išgyvenantys visas savo fantazijas, turi būti ir itin praktiški bei buitiški atvykdami į festivalį. Būtina apgalvoti maisto, vandens, aprangos problemas. Festivalyje neparduodama nieką išskyrus kavą ir ledą… Tad kiekviena privalo atsivežti VISKĄ, ko reikia išgyvenimui. Taip kai kurie susiveža net virykles, fotelius…
Na ir baigiant…
Anot Markuso, „Burning Man“ ne tik neįtikėtinas festivalis – kartu tai šis tas daugiau.
„Žmonės neįtikėtini, visiški laisvamaniai. Bet yra dar kai kas. Įsivaizduok, tau nereikia pinigų, bet gali gauti viską, ko tau reikia – tam turi būti komunikabilus, turi stengtis suprasto ko tau tikrai reikia, pažinti aplinkinius. Mane šis požiūris šiek tiek įkvėpė ir baigdamas savo kelionę, kai norima patirti kuo daugiau nuotykių už kuo mažesnę pinigų sumą, naudojausi „Burning Man“ formuojama filosofija. Įtikinti kažką tau padėti jei turi pinigų nesunku… Bet jei atsitrauki nuo pinigų ir naudojiesi tik savo protu, tai kur kas sudėtingiau. Tai taip pat puikus būdas pažinti aplinkinius ne tik „Burning Man“ ar kažkur už jo ribų – tai būdas priartinti save prie savęs, išnirti iš pinigų kaupimo, karjeros darymo, statuso siekimo liūno. Puiku, kai pradedi kiek kitaip mąstyti, net jei siekiant to supratimo tenka pasidengti dykumos dulkėmis. Ar ne?“
Komentarai