Penki ekranai, septyni gyvenimai, Bonanza, Kanzasas.
Dar „Sirenų“ spaudos konferencijoje, prieš visą amžinybę (ar pusę mėnesio) apie ansamblio „Berlin“ projektą „Bonanza“ iš ciklo apie šiuolaikinius miestus „Halocenas“ rengėjai kalbėjo labai entuziastingai. Dokumentinis filmas demonstruojamas teatro salėje. Grieži dantimis ir svarstai, nejau šiuolaikinei kukliai surežisuotai dokumentikai „Discovery“ kanalo nepakanka?
Kas yra kas
Gerai, kad skepticizmas linkęs išsisklaidyti. 2003 m. grupės režisierių įkurtas „Berlin“ dėmesio centre – pačių filmuojami dokumentiniai filmai, vėliau publikai rodomi teatro scenose, kruopščiai inscenizuotose peržiūrose. Tvirtinama, kad iš visų ribas tarp skirtingų medijų tyrinėjančių menininkų, šie įvykdė bene radikaliausią šuolį tarp teatro ir kino.
Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje pasitiko penki ekranai, švytintys organine purpurine spalva. Tokia spalvine gama medicinos mokslų neragavusiam stebėtojui pasirodo visa, kas slepiasi po oda. Prieš kiekvieną ekraną projektorius. Visus ekranus jungia virš jų išskleistas miestelio maketas – štai priekalnė, štai trobos, kelias, nususęs krūmas…
Bonanza yra mažiausias miestas Kanzase. Kadaise buvęs triukšmingu kalnakasių miestu dabar jis tik kelių, kurie nebijo išprotėti nuo vienatvės namai. Jame tik septyni nuolatiniai gyventojai.
Kiekvienas ekranas – mini scena gyvenimui. Tiesa, poros dalijasi vienu ekranu. Matyt radus significant other jau nebegalima būti atskiram organizmui. Net jei teesi likęs kažkur už kadro, urnoje, laikomoje automobilyje (taip šėkšteli Ruth vyras).
Du supratimo būdai
Kodėl kinas ir kodėl teatro salėje? Minima, kad „Berlin“ rengdami savo filmus būna pasiruošę vaidinamus epizodus, bet kartais, toks buvo ir Bonanzos atvejis, tikrovė pasirodo pakankamai įspūdinga savaime.
Pats projektas iškart pasakoja dvi istorijas. Viena apie kintančias aplinkos pažinimo strategijas, kurią nurodo „Berlin“ pasirinktas raiškos būdas. Kita – apie turbūt prigimtinį žmonių konkurencingumą ir susvetimėjimą atskleidžiama pačioje filmuotoje medžiagoje. Dvi labai skirtingos istorijos. Į abi metu po trumpą žvilgsnį. Ir prisipažįstu švaria sąžine – man visai nesvarbu, kaip savo kūrinį aiškintų patys jo kūrėjai.Spaudžiu R. Barthes dešinę už tai, kad galiu juos paskelbti „mirusiais“ ir ieškoti savų pažinimo būdų.
Ir vėl apie tas pačias medijas
Atrodytų intriguojantis pasirinkimas – kinas teatro salėje, primena mums tai, ką mėgėjai pasikapstyt naujųjų medijų teorijose žino kaip du kart du. Kalba eina apie pasaulio patirčių tikrumą. Turbūt aršiausias kovotojas medijų kare J. Baudrillard ne kartą baisėjosi tuo, kad ateis laikas, kai žmonės nebetikės niekuo, kas nėra įmedijuota. Kas tikės karu, jei jis nebus transliuojamas nacionalinės televizijos eteryje? Kas žinos, kokios vertybės svarbiausios gyvenime, jei jų nepadiktuos ta pati televizija… Medijos šiuolaikiniame pasaulyje nėra tik priemonės, neutralus kanalas, skirtas transliuoti informacijos srautams. Tai aktyvus elementas, pakeitęs pasitikėjimo tikrove prigimtį. „Berlin“ užleidžia sceną ekranui, kuris atrodo keistai antropomorfizuotas, nes iš jo žvelgia tik tas vienas miestelio gyventojo gyvenimas. Teatro scena – oficiali iliuzijų veikimo teritorija. Tai, kas nėra tikra čia – tikrovė. Ekranas užėmęs aktoriaus vietą, ekranas pasakojantis istorijas tarsi visai ne-paslapčia manifestuoja savo tikrumą. Juk ar gali vaidinti tas, kas yra netikras?
Grįžtant prie žmonių
Ir iš tiesų nežinia, kiek naudos iš tų svarstymų apie medijas ir pasaulį. Jos yra įsikibę į mūsų gyvenimus arba mes į jų ir nieko čia daug nepadarysi. Tad paliekant užnugaryje luditiškais prieskoniais kvepiančias mintis galima žvilgtelėti į pačią istoriją, kurią „Berlin“ pasakojo „Sirenoms“. Atrodo, kas čia ypatingo, septyni žmonės – Lietuvoje pilna tokių gyvenviečių. Kartais jose, kad pasiektum tokį gyventojų skaičių dar reikia priskaičiuoti vištas ir kates.
O istorija tokia graudžiai paprasta, iliustruojanti mūsų, visokiais kultūringais figos lapeliais dangstomą gėdą – esame egoistai iki pat kaulų smegenų. Pro visas ausis apgulusias idėjines pasakas, sekamas tų septynių gyventojų apie tai, kaip gražu gyventi vieniems šitoje kalnų tyloje ir ramybėje, pro smulkias niekšingas vieni kitų apkalbėles (kaip kitaip, kai gyvenama tokioje mažytėje bendruomenėje) galiausiai prieinama prie šiek tiek politizuoto konflikto. Akompanuojant didingam kalnų grožiui Bonanzos gyventojai laiko ne vieną akmeny užantyje, kurį tik radę progą nutaiko į savo kaimyną. Visi labai jau amerikietiškai laikosi stiliaus, kad „žmogiškai norima sugyventi“, bet taip pat amerikietiškai vieni kitus valkioja po teismus. Praktiškai viso vakarų kultūros gėrio išradėjai, senieji graikai, svarstydami valdžios esmę darė nepadoriai atviras išvadas. Platono „Valstybėje“ aptiksime teiginį, kad teisinga yra tai, kas naudinga stipresniesiems. O sofistų teigimu valdžios struktūros, įstatymų bazė atsirado tik kaip silpnųjų daugumos pastanga apsiginti nuo stipresniųjų. Ir jokių čia taurių idealų, nes žmogaus prigimtis yra bet kokia kaina siekti naudos sau. Tad artimo meilė ir kiti panašūs plepalai tėra tik priedanga, kurios reikalauja civilizacija.
Ir „Bonanzoje“, kad ir juokdamiesi iš to intrigų tinklo matome ne kažką neįprasto, o universalią istoriją, žmogaus prigimtį, kuri būtinai prasimuša. Net jei gyvename mieste, kuriame tik septyni žmonės. Net jame kažkas vis tiek iškas karo kirvį, kad turėtų daugiau…
Pabaigos titruose nurodoma, kad Bonanza pasmerkta išnykti, kad štai mirė vienas iš ginčininkų bendruomenės narių… Bet tai nieko nekeičia. Istorija nesibaigia. Be to, tik formaliai bepriklausanti žmogiškai vienkartinei laiko plotmei – įrašyta, perkelta į ekraną ji gali atsikartoti, atsikartoti ir atsikartoti, kol bus nors vienas žiūrintysis.
Komentarai