Kiekvienais metais Londone spalio vidury į Regents parką sutelpa tiek meno kūrinių, kiek neaprėpia nei viena Londono galerija. „Frieze Art Fair“ paviljonuose save pristato net 150 galerijų ir virš tūkstančio menininkų. Čia sulekia visi: meno kolekcionieriai – pirkti meno, o meno mylėtojai – iš arti pamatyti meno maišalynę.
Londone meno mugės nėra kažkas ypatingo. Vien spalio mėnesį Londone vyksta keturios meno mugės. Tai „Frieze Art Fair“ konkurentas „Zoo Art Fair“, „Affordable Art Fair“ ir net Frieze antipodas „Free Art Fair“, kur menas dalinamas nemokamai. Taip pasireiškia „likę už borto“ menininkai, nedalyvaujantys didžiųjų meno prekės ženklų kare, kur valdo vardas ir didelės pinigų sumos. O sumos tikrai nemažos, nors kaip sakė pažįstama fotografė, apie pinigus Londone kalbėti nepadoru, bent jau senesnės kartos žmonių tarpe. Keista, kad šiuolaikinis menas laikosi papročių ir net mugėje viešai nesimato meno „gaminių“ kainų. Kainų reikia klausti prie staliukų prisėdusių galerijos atstovų, tarsi vilkai saugančių meno darbus. Viena apsauginė nuolat vijo žmones nuo Damien Hirst drugeliais padabinto paveikslo, idant niekas jų nesutraiškytų. Kiti galerininkai rinko nuo nukritusias skulptūras ir vėl statė jas į vietas.
Nors mugės paskirtis yra būtent prekyba, daugelis žioplinėtojų čia susirenka būtent stebėti, bet ne pirkti. Dieną prieš oficialų mugės atidarymą, spalio 15-ą dieną mugė atvėrė duris ultra-VIP išrinktiesiems – čia šmėsčiojo selebričiai Gwyneth Paltrow, Romano Abramovičiaus draugės Nadia Žukova, Kate Moss. Galerijos skundėsi žemais pardavimais, daug žemesniais nei praeitais metais. Ką gi, finansų krizė palietė ir menininkus, ir meną. Pinigai dar kartą įrodo sienų nebuvimą ir globalios sąmonės egzistavimą. Tačiau kažkas kažką visgi pirko. Pavyzdžiui, Europos kolekcionieriai įsigijo išmatų ir kečupo video meistro Paul McCarthy Mad House Red Black kūrinį už 375 tūkst. JAV dolerių. Pirkėjai judėjo link labiausiai žinomų galerijų ir pačių žinomiausių menininkų. Damien Hirst savo kūrinius pardavinėjo už protui nesuvokiamas sumas, nes jis jau senokai praaugo galerijas ir kolekcininkus, kurios jį kadaise eksponavo ir globojo. Damien Hirst praeitą mėnesį vien Sothebys aukcione uždirbo £111 milijonų svarų. Damien Hirst epochos bendražygiai broliai Chapmanai visą „Frieze Art Fair“ laiką be sustojimo tapė žmonių paveikslus ir plėšė už kiekvieną po 10 tūkstančių svarų. Iš viso nupiešė 150 paveikslų, taigi apytikriai 1,5 milijono (prieš mokesčius) broliams Chapmanams krenta į kišenę. Dabar kažkas savo portrete mato vyrišką organą vietoje nosies ar makaroną vietoj ausies.
Pagrindinis „Frieze Art Fair“ rėmėjas ir visapusiškas globėjas – „Deutche bank“. Ekspertai pataria jog investuoti į meną dabar saugiau, nei padėti indėlį į banką. Ar tik ne dėl to šalia vienos garsiausių meno mugių stovi būtent nesaugaus sektoriaus atstovas „Deutche bank“. Matyt, viešųjų ryšių kompanija sėkmingai dirba ir pataria bankui plėsti naujoviškas banko sektoriaus saugumą patvirtinančias partnerystes. Žinoma, ir didieji „Deuthce bank“ klientai, kaip naftos kompanijos, irgi patvirtintas saugumo garantas. Visi pateptieji mugės metu, įskaitant „Deutche bank“ ir jų klientus, gauna „VIP“ kortelę. VIP kortelė turi atskirą lounge, „Frieze“ knygą dovanų, bet svarbiausia – kiekvieną dieną kviečiami į nesuskaičiuojamą galybę private viewings. Private viewings esmė – rinktinei publikai pirmai pristatyti naujas perspektyvių menininkų parodas. Čia galima maudytis geriausio šampano ir skaniausių kokteilių jūroje, žiaumojant užkandas aptarti vieno ar kito menininko išskirtinumą ir perspektyvas dabartiniame meno prekių ženklų okeane.
Kaip ir minėtas „Deutche bank“, Damien Hirst irgi yra prekės ženklas. Jis – viena žymiausių save įdarbinančių įmonių, meno fabrikas. Gal taip yra dėl to, kad šiuolaikinis menas visuomet atspindi dabartinio gyvenimo realijas. Taip, kaip prekybos centruose, meno mugėse susiburia dominuojantys superbrandai: Hirstas Europoje, Jeff Koons Amerikoje ir Takashi Murakami Japonijoje. Kita vertus, brandais ir sėkmingomis prekėmis tampa non-konformistai ir net nusikaltėliai. Taip atsitiko su trafaretų piešėjų Banksy, kuris yra daugybę kartų pažeidęs įstatymą ir ištepliojęs galybę miestų sienų. Banksy dabar aukcionuose parduoda savo darbus už tūkstančius svarų, laimėdamas žymių fanų dėmesį, tarp kurių yra Brangiolinos porelė.
„Frieze Art Fair“ greitai atrinko publikos numylėtinius. Vienas jų – rūkymo instaliacija. Permatomo plastiko būdelėse norintieji rūkyti sėdi izoliuoti nuo kitų lankytojų. Rūkalius į lauką nugabena specialiai pritvirtinti vamzdžiai. Vojeristinis akvariumo efektas sustiprėja, nes rūkantieji yra stebimi lankytojų kaip parodos dalis. Rūkantieji, įeidami į būdelę, save perkelia į ekshibicionistinį lygmenį. Instaliacija brėžia paraleles tarp rūkymo įpročio iškėlimo ir draudimo, ir lauke šąlančių rūkalių likimo. Beje, Anglijoje alkoholį galima gerti praktiškai visur, o rūkyti – tik lauke ir bute.
Fotografės Cindy Sherman autoportretuose užfiksuotos nūdienos žurnalų grimasos. Cindy Sherman savo nuotraukose persirengia įvairiomis grotesko pilnomis kaukėmis, siekdama sukurti vulgarius Vivienne Westwood ar Donatelos Versace įvaizdžius.
Parodoje puikuojasi ir lietuvių darbai. Žilviną Landzbergą pristato Amsterdamo „Fons Welters“ galerija. Galerijos atstovai minėjo, kad Landzbergo instaliacija stipriai domėtąsi parodos metu, ir kad jiems paroda praėjo tikrai sėkmingai. Tiesa, darbo dar nenupirko, tačiau svarbiausia – užmėgzti kontaktai. Parodoje dalyvavo ir Deimantas Narkevičius, visai neseniai laimėjęs prestižinį „Vincent“ prizą.
„Frieze Art Fair“ favoritais tapo ir rusų galerija „XL“. Jų globojami menininkai pristatė paprastas, bet aiškias instaliacijas. Alexei Shukin sienoje įtaisė gigantišką kreivą I-Podą, burzgiantį „I kissed the girl and I Liked it“ video klipą. Tas pat Shukin sukūrė ir kitą instaliaciją – senuką kompiuterį pavertė dainuojančiu vargeta, kuris prašo išmaldos šalia pasidėjęs plastikinį puodelį.
Smagiausias parodos stendas priklauso islandų kompanijai SIRKUS, kuri įkūrė savo klubą tiesiog Frieze viduje. SIRKUS surentė tikrų tikriausią barą iš savo klubo aptrintų sienų, garsiai leido muziką, šoko ir pardavinėjo alų. Tamsi ir „tikra“ baro erdvė leido pasislėpti nuo akinamai baltų ir sterilių galerijos stendų ir pasinerti į islandišką tūsų kultūrą. Instaliacija turėjo ir liūdną prasmę, mat SIRKUS patalpas greitu metu ruošiamasi nugriauti.
Sao Paulo (Brazilija) galerijos stendas buvo ekstremalus – pilnas šiukšlių, butelių ir senų batų. Ant visos tos krūvos slidinėjo pati galerijos savininkė, apsitempus rožinius marškinėlius ir išsitepus dantų pasta. Ji net pasikvietė vaikiną iš žiūrovų, kartu išlenkė nemažai alaus ir apkvaito. Tuo tarpu krūva tvarkingų žiūrovų visai netoliese laukė eilėje, vingiuojančioje į Yoko Ono seminarą.
Komentarai