Kaunui dar nespėjus atšalti po modernaus šokio savaitės, o tautos likimui vis dar kabant ant klaustuko, miestiečiai ir miesto svečiai gali pasidžiaugti jau antrojo, Tarptautinio Kauno kino festivalio sugrįžimu.
Šiųmetiniame kino festivalyje rodomi filmai vėl suskirstyti į temines programas, kurių šį kart net šešios: Tapatumai, Muzika, keičianti pasaulį, Pasakojimai, Naujasis Airijos Kinas, Traukinių laikas ir Kernagiui atminti skirta programa Šimtas pavasarių. Plačiau apie festivalį ir jo programą skaitykite: www.kinofestivalis.lt
Pirma diena
Stefan Arsenijevič – „Meilė ir kiti nusikaltimai”, 2008
Atidarymui pasirinktas jauno serbų režisieriaus Stefano Arsenijevičiaus debiutinis pilnametražis filmas „Meilė ir kiti nusikaltimai”, susilaukė ne tik kino salėje kaip ir karaliaus dvare nebūdingų aplodismentų, bet ir festivalyje viešinčiam šio filmo režisieriui adresuotų klausimų.
Klausimų gausa nekėlė nuostabos, mat filmas, anot paties Arsenijevičiaus, „daugiasluoksnis”. Į festivalio programos „Tapatumai” skiltį įtraukto filmo siužetas sukasi aplink vieną, pačiam režisieriui gimtą Belgrado daugiaaukščių namų kvartalą, vienos dienos laikotarpyje perteikdamas asmeninės ir tautinės raidos stebuklus. Monotoniją filme palaiko ne tik vienintelis jame rodomas Belgrado kvartalas, blankios spalvos ir negausus sąstatas – Arsenijevič pageidavimu vaidinęs „mažiau viduržemiškai, labiau Suomiškai” – bet ir pasikartojanti muzikinė tema, meksikietės Consuelo Velázquez daina „Bésame mucho”, taip pat išaukštinta Arsenijevičiaus tautiečio Emir Kusturicos filme „Arizonos sapnas”. Atsverti minėtam blankumui režisierius pasirinko ryškiaspalvius apelsinus, protarpiais veikiančio soliariumo studiją ir raudoną, tarp socialistinių pastatų ratus sukančią papūgą.
Aplink branduolinę filme – meilės – temą sukasi ir kita, kaip mažo verslo ir mafijos erą pamažu keičia šalin plūstantis kapitalizmas, ir kaip šis pokytis veikia kaimynystės personažus. Paprasto šeimyninio gyvenimo fragmentai persipina su egzistencinių prasmių paieška, ir, galbūt, radimu.
Martin Scorcese – „Šviesk”, 2008
„Rolling Stones”, kaip smagu, tarsi sugrįžimas į jaunystę, sakė mus, kiek pavėlavusius, pro duris įleidęs darbuotojas. Klausantis ROLLING STONES 2006 metais Niujorko Beacon Theaterdrebinusio koncerto, neapleido kuklus nusivylimas, kad šie vyrukai gyvenimus keitė kitiems jaunuoliams, kitur ir kitaip, nei mūsiškiai, vargu ar kitoms kartoms idealais tapsiantys herojai.
Filmo režisierius, kaip rašoma TKKF programoje, legendinius Britus norėjęs nufilmuoti jau nuo tada, kai juos pirmą kart išgirdo. Nedaugelis rokerių kartu išlieka beveik nepakitusiu sąstatu pusę amžiaus, suteikdami galimybę įgyvendinti tokion tolimon ateitin nukeltas idėjas. Kaip matėme viename iš filme retkarčiais įterptų interviu, savo ilgaamžiškumo nenumačiusi grupė, anot Mick Jaggerio, pradžioje turėjo sukurpusi programą „kokiems metams”.
Stambaus plano kadrai atskleidžia filmo herojų tarpasmeninę dinamiką, priartindami žiūrovą prie intymių, koncertuose neįžvelgiamų jų asmeninių erdvių.
Antra ir trečia dienos
Penktadienį po darbų negausiai prie Kauno dramos teatro mažosios salės sugužėję kino aistruoliai susidūrė su gan juokingu paradoksu – filmas „Traukinių laikas”, vienas kurio herojų dirba be pertraukų idant užtikrinti traukinių savalaikį išvykimą, apsaugantį keleivinių traukinių sistemą nuo domino efekto, vėlavo mažiausiai pusvalandį. Džiugu, kad šis efektas nepasireiškė festivalio programoje, ir 19ą valandą pilnutėlė salė jau stebėjo ekrane besisukantį…
Liew Seng Tat – „Gėlė kišenėje”, 2007
Žiūrėdama filmą jaučiausi kaip mėgindama klausytis paskaitos sėdint paskutinėje eilėje. Reaguodami į siužete perteikiamas mums gan tolimas realijas vieni muistėsi, kiti nervingai kikeno, o dar treti kiekvieną epizodą kaimynams komentavo.
„Gėlė kišenėje” – Malaiziečių brolių Li Ah ir Li Ohm istorija. Buitinio realizmo perpildytas siužetas tarpais reikalavo sąmoningų pastangų likti čia-ir-dabar, vietoj ten-ir-kitur, kur nunešdavo įsibėgėjusios mintys. Azijietiško darboholiko sampratą atitinkančio tėvo nepriežiūra berniukus pavertė mažais suaugusiais, kurie prie poreikio žaisti ir tyrinėti turi derinti ir mitybos, higienos bei meilės reikmių patenkinimą. Iki smulkmenų atskleista kaulėtų filmo herojų kasdienybė kelia dviprasmiškus jausmus. Pyktį ir vertinimus iš vakarietiškos varpinės keitė supratimas, kad filme viršų ėmė žmogiškumas.
Pietro Marcello – „Judėjimas linija”, 2007
„Judėjimas linija” tai filmas – kelionė, atitinkamai įtraukiantis sutiktus personažus, vaizdus ir apmąstymus, ir filmas – ambient garsų amalgama, akompanuojanti pro traukinio langus plūstančius Italijos kraštovaizdžio fragmentus.
Valandos trukmės filme Artūro bendrakeleiviai kviečiami pasiklausyti jo, ir keleto kitų personažų istorijų. Šis charizmatiškas senukas, neabejotinai atsakingas už idėjos statyti šį filmą atsiradimą, gyvena traukiniuose. Galėjau eiti į prieglaudą, gerai valgyti ir miegoti, porino Artūras, aiškindamas savo pasirinkimą verčiau palaikyti neuronų ir savo paties judrumą. Ir, už sezoninio bilieto kainą, jis gali išvykti ir atvykti vienos paros laikotarpyje, ir tai daryti kasdien. „Svarbiausia gyventi, – kalbėjo filmo herojus, – visa kita ne taip svarbu”.
Abdullah Oguz – „Palaima”, 2007
„Palaima”, kaip ir ta tyra džiaugsmo būsena, kurią filmo pavadinimas įvardina, o siužetas nupasakoja, buvo tokia šventa, kad rodos bet kokie žodžiai ar refleksija neabejotinai nutols nuo jos amžinosios idėjos. Tai neabejotinai vienas tų filmų, praryjančių žiūrovą su visomis jo galiomis nuo pat pirmų kadrų, ir išspjaunantis jį, palaimingą, bet su gumulu gerklėje, jei ne ašarojantį, salėje jau užsitvieskus šviesoms.
Filmas, kaip besiskleidžianti gėlė, žiūrovą veda per palengva išsilankstantį įvykių žemėlapį. Gyvenimas draugėn suveda gan neįtikėtiną trijulę – už prarastą skaistybę myriop pasmerktą Turkijos kaimo dukrą Meryem, jos paskirtą budelį ir pusbrolį Cemalį ir viduramžio krizės ištiktą profesorių Irfan. „Palaima” siekia atskleisti tą auksinį viduriuką tarp prie modernaus gyvenimo nebederančio vergavimo papročiams ir perdėm šventumo išsižadančio materializmo.
Ketvirta diena: Realybė prasideda kine
Nors diena ir ne darbo, seansai savo šviečiamąją ir pramoginę pareigą atliko pustuščiai. Gal visi tuo tarpu pildė biuletenius? Matuoti publikos kiekius, festivalyje sudėtinga. Niekas nežino, ar šalia stovi koks prašalaitis einantis į naują Coenų filmą ar tai būsimas kolega iš penktos eilės, kuris net tamsoje savo intelektualiu žvilgsniu nužudytų už popkorno traškesius.
Steve Buscemi – „Interviu“, 2007
Steve Buscemi „Interviu“ papuoštas jo paties veidu pagrindiniame vaidmenyje iškart atrodo neblogai. Nors, Buscemi daugeliui į akį kritęs kaip aktorius, režisieriaus vaidmenį irgi atlieka pavydėtinai. Jo portfolio režisuotų „Soprantų“ serijų truputį mažiau, nei filmų, bet turbūt retas nematęs jo statyto „Animal Factory“.
„Interviu“ akivaizdžiai tapo dar vienu teigiamu įrašu nuopelnų virtinėje, net jei filmas – olandų režisieriaus Theo Van Gogh 2002 m. kūrinio perdirbinys. Jei viso filmo metu du aktoriai (pats Buscemi ir Sienna Miller) sugeba žaisti su tavo sąmone ir priversti ją spėlioti, kas melas, o kas ne – rezultatas jau stebina. Filmas kelis kartus išsiskleidžia tokiais dialogų vingiais, kad salėje aidi ne juokas, o kvatojimas.
Kita vertus, patys personažai atsiskleidžia vangiai. Siennos Miller vaidinamos Katjos motyvai sunkiai suprantami: tai ji parsiveda prieš 5 minutes pasiųstą žurnalistą namo, tai vėl jį pasiunčia, tai nori bučiuotis, tai muštis, tai graudžia istoriją papasakoti. Aišku, tokius nemotyvuotus posūkius (kai net posūkio ženklas nerodomas) visuomet gali ištraukti kokainas ir glamūrinis nuobodulys, nes kas gi, jei ne pačios serialų žvaigdės geriausiai žino kaip jos gyvena.
Jean-Pierre Dardenne ir Luc Dardenne – „Lornos tylėjimas“, 2008
Broliai Jean-Pierre Dardenne ir Luc Dardenne į Lietuvos ekranus sugrįžta su visiškai nauju šiais metais išleistu „Lornos tylėjimu“. Tiesa, Kanuose šis jau spėjo laimėti geriausio scenarijaus apdovanojimą ir buvo nominuotas Auksinei palėms šakelei, bet ją laimėti jau būtų buvę per daug, po 2006 m. išsineštos už filmą „Vaikas“, kurį galima buvo išvysti 2006 m. Kino pavasaryje. Matyt, kažkam Kanuose jie nuoširdžiai patinka.
Filmas iškart bloškia broliams Dardenne būdingą dogmišką socialinį realizmą. Šaltos spalvos ir primygtinai žmogiški aktoriai ir puiki jų vaidyba iškelia iš taip įprasto kino pasaulio į hiperrealų imigrantų gyvenimą Belgijoje. Tas pats Jérémie Renier iš „Vaiko“ čia atlieka imigrantės Lornos (akt. Arta Dobroshi) vyro-narkomano vaidmenį. Bet svarbiausia čia, žinoma, Lorna. Filme jokių nereikalingų žodžių, herojės sprendimai kartais išaiškėja per menką žvilgsnį ar lengvą judesį. Įprastos kinematografinės estetikos mėgėjai šio filmo metu einą į kitą salę, nes čia beveik gali užuosti ir paliesti realybės brutalumą.
Penkta diena: du filmai savaitės pradžiai
Ferenc Török – „Per naktį“, 2007
Jauno vengrų režisieriaus Ferenc Török trečioji trilogijos dalis apie post-sovietinę Vengriją. Vengrijoje post-sovietinė atmosfera atrodo labai globaliai ir vakarietiškai. Tiesa pasakius, šis filmas galėjo būti filmuotas bet kur.
Akcijų birža atrodo tuoj užvirs, visi dirba geriausiomis amerikietiškų filmų tradicijomis: korporaciniai ritualai, netylantys skambučiai ir kostiumuoti vyrai. Čia ir prasideda paprasta istorija apie maklerį Pėterį, kuriam iškyla baisus ir kasdienis darboholiko pasirinkimas: asmeninis gyvenimas ar adrenalino spaudžiamos smegenys.
Geras operatoriaus darbas priverčia žavėtis net vengriškų baseinų vandens paviršiais. Neblogas garso takelis, rimtas ir truputį klaidus filmas.
Ceri Levy – „Bananaz“, 2008
Šį pavasarį Berlyno kino festivalyje pristatytas filmas buvo vienas laukiamiausių sekcijoje „Muzika keičianti pasaulį“. Žavus, lengvas, muzikos ir britiško humoro prikimštas „Bananaz“ pasakoja apie grupės GORILLAZ kelionę į sceną nuo 2000 m.
Ceri Levy su kamera lakstė paskui Damon Alban (tai tas vaikinas iš BLUR) ir animatorių Jamie Hewlet net tada, kai daugelis nusisuktų. Taip mes ir pamatėm, kaip jie atrodo tualete ar vemiantys prieš koncertą. Tačiau buitiniais vaizdais žiūrovo čia nesiruošiama smaugti ir muzikinė ir techninė pusė čia atskleidžiama puikiai. Pamatyti tiek puikių ir natūralių muzikantų vienoje juostoje – reta.
Mes nenorėtume įsijausti į ilgą diskusiją apie filmo subtitravimą, bet negalime nutylėti, kad Hewlet įsiutęs prie kompiuterio kalbėjo ne apie kokį mįslingą NMA, bet apie britų muzikinį savaitraštį NME.
Nufilmuotas pasitelkiant rankinės kameros laisvę, didelę dalį savo grožio jis mums atskleidė dėka montuotojų darbo. Dinamiški kadrai, gera muzika ir žvėriškas humoras neleidžia mums pavargti nuo gan prastos vaizdo kokybės. Juokas vakarui ir įkvėpimas mažiausiai vienai savaitei garantuotas.
Beje, Damon Alban ir Jamie Hewlet prieš porą savaičių pranešė, kad GORILLAZ 2009 m. sausį pradės įrašinėti naują albumą .
http://www.youtube.com/watch?v=wZ9lHSyd7Lo„Bananaz“ reklaminis klipas
Šešta diena: muzikos galybei ir skandinaviškam šalčiui
Šioje dalyje dar kartą papasakosime apie „Šviesk“, tik kitomis akimis ir rankomis.
Martin Scorcese – „Šviesk“, 2008
Tik nusėdus į kėdę visą kūną apima džiaugsmas, kad jis šį filmą žiūri ir jaučia ne „Romuvos“ kino teatre. Kol autorė nuo fasado bando nusivalyti pomidorus ir supuvusius kiaušinius, aš pasakysiu, kad muzikinį filmą žiūrėti garso sistemai blerbiant ir kiekvieną garsą iškenčiant it kokiai 70-metei liaudies dainų atlikėjai – nusikaltimas.
„Šviesk“ kupinas glamūro ir svarbių asmenų. Kelios kameros gaudo veiksmą scenoje, o montažinėje M. Scorcese kiekvieną dainą paverčia sava istorija, grupės THE ROLLING STONES nariams suteikdamas pagrindinius ir antraeilius vaidmenis. Anonimiška minia filme virsta ryškiai apšviestomis žmonių grupėmis. Mažos dramos, jei nepagaunamos pačiame koncerte, išlenda senųjų interviu metu.
Didybė, galybė, šviesos efektai, magiška pop scenos estetika. Čia mes suprantame, kad didžioji šlovė jau sklaidosi it vakaro rūkas virš ežero, tačiau tūkstančiai vis dar vaikšto pakrante bandydami jį užuosti. Juk sensta visi, bet ne kiekvienas sulaukęs 60 metų minios akivaizdoje gali prie savęs dešine ranka prisitraukti sultingą Christina Aguilera ir savo klubus intymiai priglausti prie josios.
Eigoje išlenda net B. Klintonas, jis tiesa nedainuoja, o atsiveda 30 svarbių svečių, bet kam gi nenutinka tiek metų praleidus scenoje.
Johan Kling – „Brangutė“, 2007
Skandinaviškas iki pašaknų. Ledinio grožio ir charakterio Eva (akt. Michelle Meadows) vedama tai visuomenės normų tai savo norų, tuštybės ir abejingumo staiga atsiduria aklavietėje: draugų nebeliko, vaikinas trenkė durimis, mama išvažiavo į Dubajų ir nekelia ragelio, iš darbo jau išmetė, iš buto – ruošiasi. Kas belieka? Tik darbas Mc Donalde! Čia ji ir sutinka Bernardą (akt. Michael Segerström) – pernelyg daug šnekantį, geraširdį pagyvenusį nevykėlį.
Michael Segerström vaidmuo puikus, o ir Michelle Meadows vaidinama Eva pamažu iš roboto virsta į žmogų. Tuomet mes ir patiriame, kas geriausia šiame filme: pasaulis savo vidumi lieka toks pat, net aplinkybėms visiškai pasikeitus, tačiau lašas nuoširdumo mus visus išgelbės.
Septinta diena: lietuviški filmai ir besibučiuojančios moterys
Apie paskaitas
Pagaliau prisiruošiau patikrinti, kas slypi po gan dažnai Tarptautinio Kauno kino festivalio programoje sutinkamu žodeliu „paskaita“. Ką gi, tik perėmusi mikrofoną iš festivalio direktorės Ilonos Jurkonytės, kino kritikė Izolda Keidošiūtė išsyk pati prie šios sampratos prisikabino. Sumažėjo lankytojų ką – matyt perskaitė, kad Izolda Keidošiūtė paskaitą skaitys, – maždaug taip ironiškai ir be šypsenos ją kitiems kėlė ištikimoji kino žiūrovė.
Izolda Keidošiūtė, girdi, ne tik smegenys slypinčios po daugeliu gero kino projektų kadaise LTV rodytų, bet ir Vytauto Kernagio gera bičiulė, pirmąsyk jį sutikusi dramos būrelyje, būdama 15os. Išgirdome, tikrai, visai ne paskaitą, o struktūruotus prisiminimus apie Vytauto Kernagio karjerą, hipotezes apie jos kuklumo priežastis, mažus užkulisinius maestro gyvenimo epizodus.
Robertas Verba – „Lituanikos sparnai“, 1983
Gan jubiliejiškai, Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą penkiasdešimtmečiui paminėti sukurto filmo juosta ėmė suktis ir žygdarbio 75erių metų sukaktį žyminčiais 2008aisiais metais. „Lituanikos“ lėktuvo istorijos dramatiškumą pabrėžia kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus muzika, Kernagio dainos ir Lietuvos aviacijos veikėjų pasisakymai.
Filmas daug kuo stebina: savo puikia kokybe – nepaisant kino mechanikų perspėjimo nepabūgti tarp-kadrinių efektų – veik elektronika gaudžiančiu garso takeliu ir Sovietų Sąjungos laikotarpiui nebūdingu nuoseklumu, bet galų gale prasismelkia ir nūdienai įprastu tvaiku. Nestebina, deja, istorija, kaip Lietuvos vyriausybė, pritrūkusi eilutės biudžete, neparėmė didvyriais grįžti panorusių pilotų. Nestebina ir, nepaisant to, tautos atsisukimas juosiuos paversti nacionaliniais herojais. Visgi režisierius „tikėjo savo tauta“ , pastebi meno kritikė Rūta Oginskaitė (www.kinofestivalis.lt/lt/filmai/lituanikos-sparnai – lfc.lt tekstas), mat filmo pabaigoje margieji sakalai su „Lituanika“ darsyk skrydžiui pakyla.
Robertas Verba, Laima Pangonytė – „Sveika, jaunyste“, 1977
Filmas kiek ankstesnis, bet jau nuo pirmo kadro „Lituanikos“ sparnus jame keičia į dainų ir šokių ansamblių šventę viešnagėn svečius atskraidinę „Aeroflot“ lėktuvai. Filmas – trumpa refleksija apie kalnų parke vykusią šokių ir dainų šventę. Tikrų tikriausias multi-kultūrinis renginys, puikiai iliustruojantis Sovietų Sąjungos hm… įvairovę. Šokiai su kardais, pilnutėlėm kolbom ant galvų, Sovietams draugiškų kubiečių salsa po kiauru Lietuvos dangum – filmas tarsi garbina sajūzo spalvų amalgamą. Galbūt jo dėka valdžia leido taip ramiai atskleisti „Lituanikos sparnų“ istoriją.
Beje, spalvingesnis už tuo metu turbūt retam gyvai matytus juodaodžius ir azijiečius, filme šypsojo ir dainavo Palangos Juzę įkūnijantis Vytautas Kernagis.
Jamie Babbit – „Papukų komitetas“, 2007
Už tokį filmo pavadinimo vertimą filmo herojės, turbūt, nusuktų galvą, nebent kas nors viešai paaiškintų, kad papukai čia reiškia mažą krūtinę, o ne deminutyvą. Mat paauglės feministės – aršios ir kategoriškos, net jeigu žiūrovui taip ir nepaaiškina, kodėl santuoka institucija naudinga tik vyrams. Tačiau, viska kita – lengvai suprantama, o per saldžią ir įprasta akiai amerikietiškos TV estetiką, manau, net tampa priimtina daugeliui. Akivaizdu, kad režisierė Jamie Babbit žino kaip prieiti prie masių, iki tol ir po to ji vis dar parežisuoja po vieną kitą seriją tai seriale apie grožio chirurgiją „Nip/Tuck“, tai seriale apie lesbietes „The L word“, tai seriale apie turtingus ir chamiškus „The Gossip Girl“ ir kituose Amerikos ekranus maitinančiuose serialuose. Tuo tarpu jos kinematografinė karjera kupina šiuolaikinių socialinių dramų: mitybos sutrikimų, amerikietiškos priemiesčio idilės paslapčių ir homoseksualumo. Neprastas kraitis, kurį užkloti galima kilogramu klišių.
Grįžtant prie „Papukų komiteto“ privalu pasakyti, kad puikios vaidybos čia nebus, charakterių analizės irgi, feministinių idėjų iki galo nesupras nei herojai, nei žiūrovai, bus daug klišių, kelis kartus mums prikišamai parodys, kad GOSSIP feministėms tinka (mes ir taip suprasim, kad tai dar viena klišė), bet filmas susisiurbs kaip braškinis pieno kokteilis. Visi jį supras, susitapatins ir iš salės išeis geros nuotaikos. Galų gale, juk Babbit dirba televizijoje, ji žino, kaip šnekėti, kad ją suprastų visi.
Woody Allen – „Vicky Christina Barcelona“, 2008
Vaje, čia Allenas susirinko visas pastarųjų dviejų metų ryškiausiai spindinčias žvaigždes ir nusprendė iš jų padaryti laisvamanių menininkų šeimą. Pametęs britiškąją klasių temą, nagrinėta keliuose paskutiniuose filmuos, jis veiksmą perkelia į Barseloną, kur neabejotinai vaidina ne tik Scarlett Johansson, Rebecca Hall, Javier Bardem, Penélope Cruz, bet ir Gaudis bei amerikiečio ir europiečio stereotipai.
Allenas švelniai ir subtiliai tyčiojasi iš susikurtų gyvenimų ir vaidmenų. Jis aiškiai parodo, kaip stereotipų laužymas, taip pat gali būti stereotipiškas. Mūsų galvose gyvena gyvena knygos, filmai, televizija ir herojų įvaizdžiai pagal kuriuos nejučia imame konstruoti save. Galiausiai, europiečiai save sukonstruoja europietiškai, o amerikiečiai amerikietiškai. Tik pastarieji, prakalbus apie meną, kultūrą, visuomenę ar madą, staiga ima romantizuoti pirmuosius. Čia ir gauname konfliktą: ar nuvažiavus į Europą reiktų atsisakyti savo praeities ir nerti į gaivališką (gal ir isterišką) menininkų pasaulį, o gal mėnesiui užčiaupti savo libido ir studijuojant Gaudį laukti kelionės namo?
Linksmas, spalvingas ir tikrai vertas pažiūrėjimo. Abejonės dėl to, kas įprasta, o tuo pačiu teisinga ir gera – įskaičiuotos į bilieto kainą.
Aštunta diena: FIN
Sonic Youth: Sleeping Nights Awake
Šio paprasto, mielo, juodai balto muzikinio filmo idėją – šeši Reno miesto paskutinių klasių moksleiviai nufilmavo jų miesto koncertų salėje vykusį legendinės Niujorko alternatyvinės gitarinės muzikos grupės „Sonic Youth“ koncertą. Moksleiviai, pasivadinę „Project Moonshine“ yra maždaug tokio amžiaus, kiek turi amžinai turavojančios grupės vaikai. O tik „Sonic Youth“ būdinguss gitarų prievartavimo ir glostymo pasigrojinėjimus ir visas tas gastroles po Ameriką ir pasaulį, panašu nutrauks šios, kaip sako viename epizode Lee Ranaldo, tik mirtis. Filme savo įspūdžiais dalinasi ir amžinai jauni Kim Girdon ir Thurstonas Moore, todėl įdomių dalykų gali sužinoti ir grupės fanai (pavyzdžiui, kad Thurstonas turi specialią gitarą „Longcaster“ t.y. perdarytą „Telekasterį“, arba kad albume „Rather Ripped“ dauguma gitarų buvo suderinta pagal atipišką magišką formulę „C D G C D G“, kai žemesnė styga iš tikrųjų yra aukštesnė :)
Šalia to, kad jaunų žmonių akimis pamatai „Sonic Youth“ koncertą, filme dominuoja ir Pietų / Šiaurės ašis (Reno yra miestelis Nevadoje, o „sonikai“ – grynakraujai niujorkiečiai, žinantys atsakymą, net į klausimą kur yra skaniausia pica pasaulyje, tai yra kur Niujorke yra skaniausia pica), o taip pat ir amžinosios laiko tėkmės tema (Thurstonas vis dedikuoja dainas Reno pankroko grupei „7 Seconds“ ir „The Wrecks“, kurios susikūrė prieš gerus 25 metus). O paskui juos išsiveža gastrolių autobusas naktyje….
Ken Loach – „Laisvas Pasaulis“, 2007
Socialinio realizmo triumfas Londono imigrantų įdarbinimo agentūroje. Keista, kad tai ne TV reportažas, o vaidybinis filmas, nes aktoriai beveik pačiupinėjami. Režisierius Ken Loach patirties turi. Viskas čia aišku: jokių jaudinančių ir naujų siužeto vingių nebus. Filmas tekės labai nuspėjamai, papasakos apie visuomenės sąrangą, o tada baigsis, kaip ir daugelis šio festivalio filmų – nežinia.
Edukaciniais tikslais tinka, pramoginiais – nelabai.
Elizabeth Gill – „Auksinės žuvelės atmintis“, 2003
Kad nespėtum prisikurti teorijų apie filmo pavadinimo etimologiją, režisierė nuo pat pradžių paleidžia groti poezijos dėstytojo lopšinę, taip tinkančią akis dumti medžiojamoms studentėms. Auksinių žuvelių atminties talpa lygi trims sekundėms – apiplaukę savo šeimininkų išrinktą būstą, susitikę kitą žuvelę, jos vėl viską mato pirmą kart. Visai kaip meilė. Įsimylėjimas tarsi ištrina skausmingais atsiminimais apie praeitus santykius užpildytą lentą.
Ką gi, nors šį mitą spėjo paneigti Australijos veterinarų kongresas, ir patį neigimo procesą nufilmuoti mitų griovėjai, tai nė kiek nepakenkia filme propaguojamai meilės analogijai. Nesvarbu trys sekundės ar trys mėnesiai, cikliškumo čia nepaneigsi. O tik pamėgink, ir atsidursi kitos jaunosios išrinktojo glėbyje, naktį prieš savo vestuves.
Ne tiek jau mažai tilpo šios auksinės žuvelės atmintyje. Filme sukimšti gan nemažo, nors ir uždaro rato žmonių intymūs tarpusavio epizodai, kurie nubrėžti ant popieriaus atrodytų panašiai kaip Deivido žvaigždė. Romantinių novelių autorės mėginimas sutalpinti įvairiausias santykių išraiškas ir jų potencialias problemas turbūt sėkmingiau būtų ekranizuotas tele-novelių formatu, bet laisvesnės popietės tikrai nesugadintų.
Norisi užbaigti viena iš nesuskaičiuojamų filme nuaidėjusių sparnuotų frazių, kurios matyt ir pelnė jam komedijos klasifikaciją: gyvenimas puikus, jei iki 30ies numiršti.
Treilerį galite pamatyti čia:
Komentarai