Medijų centras „Meno avilys“ ir projektas Europos kultūrų dialogo metai kviečia Lietuvos mokyklas prisijunti prie programos „Šiaurės kinas mano mokykloje. Pažinti kitą“. Projekto tikslas – integruoti kiną į mokymo procesą ir kovoti su vizualiniu mokinių neraštingumu.
Kaip pasakoja projekto koordinatorė Milda Laužikaitė, į progamą įtraukti keturi Skandinavijos šalių filmai moko mokinius kritiškai vertinti vaizdinę informaciją, skatina diskutuoti apie jaunimui aktualias problemas ir analizuoti meninę kino vertę.
Kaip gimė projekto „Šiaurės kinas mano mokykloje. Pažinti kiną“ idėja?
Projektas yra „Meno avilio“ vykdomos programos „Kinas mano mokykloje“ tąsa. „Kinas mano mokykloje“ – tai ilgalaikė programa, kurią mes vykdome nuo 2006 metų ir kuria siekiame ieškoti būdų, kaip integruoti kiną į ugdymą. Tai reiškia, kaip panaudoti kiną įvairių dalykų dėstyme. Pavyzdžiui, istorijos įvykių interpretacijos kine analizė, arba žiūrėjimas, kaip literatūros kūrinys perteikiamas kine.
Kinas gali būti puiki mokymo priemonė ir gamtos moklsuose, ir mokantis kalbų. Galimybės yra labai plačios. Ir tokios valstybės kaip Didžioji Britanija ar Skandinvijos šalys šį metodą labai išplėtojusios. Britų, danų, švedų kino institutai turi kino edukacijos padalinius, kurie ruošia programas, metodikas, dirba su mokyklomis ir šį dalyką plėtoja.
Lietuvoje tokia sistema nėra išvystyta. Dėl to mes nusprendėme pasinaudoti šių šalių patirtimi ir pradėti plėtoti kino integraciją Lietuvos mokymo sitemoje.
Kodėl naudinga integruoti kiną į mokymo procesą?
Mes manome, kad medijų edukacija, dar vadinama vizualiniu raštingumu, svarbi, nes šiandieniniame pasaulyje mes vis daugiau informacijos gauname vaizdais: televizija, filmai, internetas, reklamos… Bet mokyklose, deja, vaizdų abėcėlės mes nesimokome ir dėl to dažnai nesugebame kritiškai vertinti vaizdinės informacijos.
Tik labai sąmoningi arba tuo besidomintys žmonės suvokia, kodėl pateikiami vieni ar kiti vaizdai, kodėl pateikiama tokia vaizdų seka, kokias prasmes ji sukuria ir taip toliau. Todėl manome, kad labai svarbu moksleivius to mokyti. Tuo labiau, kad dabar mūsų švietimo sistema bando persiorientuoti nuo žinių suteikimo prie gebėjimų ugdymo. O vizualinis raštingumas pateikia daugybę gebėjimų ugdymo metodų.
Kodėl pasirinkta Šiaurės šalių kino tema?
Pirmas mūsų projektas „Kinas mano mokykloje“ buvo daugiau „pilotinis“ projektas ir neturėjo konkrečios temos. Antrajam projektui pasirinkome Šiaurės šalių kiną, nes pamanėme, kad toks pasirinkimas padėtų mums užmegzti kontaktus su Šiaurės šalių institucijomis ir pasisemti iš jų patirties. Jos mums padėjo išsirinkti filmus, surasti mokymo vadovus, pavasarį surengti išsamų mokomąjį seminarą mokytojams.
Kita priežastis buvo ta, kad skandinaviškiems filmams yra būdingas socialinių problemų analizavimas. Jų filmuose daug kalbama apie santykius šeimoje, socialinius skirtumus, tapatybės problemas… Galima sakyti, kad visuose projekto filmuose analizuojami sudėtingi, svarbius etinius klausimus keliantys reiškiniai. Mokytojai, kurie jau rodė projekto filmus ir analizavo juos klasėje, patvirtino, kad programa pasiteisino, mokiniai susidomėję dalyvavo užsiėmimuose.
Dar viena priežastis, kad Šiaurės šalys turi ir atskirą žanrą savo kine – jaunimo kiną. Tai filmai, kurie kuriami specialiai jauniems žmonėms ir kurie paliečia įvairias jaunimo problemas. Vienas iš šio žanro filmų įtrauktas ir į mūsų programą.
<>Kaip vyko filmų atranka?
Projektui yra atrinkti keturi filmai: du švedų, vienas danų ir vienas suomių. Atranka – sudėtingas dalykas. Mes klausėme savo partnerių Šiaurės šalyse rekomendacijų, tuomet filmus peržiūrėjome, atrinkome tuos, kurie mums pasirodė įdomūs ir tinkami mūsų pasirinktai temai “Pažinti kitą” ir tuos, kurie buvo vertingi kaip meno kūriniai.
Išskyrus kelis didesnius miestus, Lietuvoje yra mažai kino teatrų ir beveik nėra nekomercnių. Todėl geros kokybės filmų pamatyti yra sudėtinga.
Projektas vadinasi „Pažinti kitą“. Kas šiuo atveju yra „kitas“ ir kaip filmai moko jį pažinti?
Filmai vaizduoja Švedijos, Suomijos ar JAV visuomenes ir jie padeda pažinti tas visuomenes, jų problemas, kas joms skaudu, kas įdomu ir kas būdinga. Herojai yra išskirtinės, “kitokios” asmenybės ir filmai suteikia galimybę įsijausti į tas asmenybes, pabandyti suvokti, kodėl tas žmogus yra toks, o ne kitoks, kaip jis elgiasi, kaip gyvena ir kokie jo santykiai su aplinka.
Ką pasakoja pasirinkti filmai?
„Priemiesčio šviesos“ pasakoja apie keistą, vienišą ir atsiskyrusį žmogų ir kaip jis susiduria su įvairiomis problemomis savo gyvenime. Tai tiesiog filmas apie nevykėlį. Režisierius pasirinko ne tokį herojų, kuriam sekasi, bet tokį, kuriam nesiseka, kuriam sunku bendrauti ir socializuotis. Tai vienas iš aspektų, ko šis filmas išmoko – suprasti, kaip jaučiasi ir kaip gyvena toks žmogus.
„Naujas žmogus“ yra labai sudėtingas filmas, skirtas skaudžiai istorinei temai. Nuo ketvirto iki aštunto dešimtmečio Švedijoje buvo vykdoma sterializacijos politika, kuomet merginos iš vargingų rajonų buvo paimamos į internatus ir sterilizuojamos, nes buvo manoma, kad skurdo kitaip neišnaikinsi, reikia tiesiog užkirsti kelią tokios klasės žmonių dauginimuisi. Filmas labai jautriai pasakoja vienos merginos istoriją ir pateikia faktus, kuriuos sunku net įsivaizduoti.
„Mandleris“ labiausiai susijęs su juodaodžių vergovės istoriniu klausimu ir kaip iš tos santvarkos buvo išeinama arba neišeinama. Filmas vaizduoja konkrečius JAV istorijos faktus, bet tuo pačiu jame labai daug nuorodų į šiuolaikinės politikos įvykius. Jis susijęs su istorija, pilietiniu sąmoningumu. Bet geras filmas turi daug sluoksnių, tad tuo pačiu šis filmas kalba ir apie bandražmogiškas problemas, visuomenės struktūrą.
„Blogis“ pasakoja apie šeštame dešimtmetyje veikusias internatines mokyklas Švedijoje, kuriose vaikai buvo izuoliuojami nuo visos kitos aplinkos ir ten mokydavosi. Istorija pagrįsta autobiografiniu romanu, kuris, kaip ir filmas, Švedijoje sulaukė didžiulės sėkmės ir populiarumo. Pasakojama, kaip vienoje internatinėje mokykloje buvo susiformavusi totalitarinė tvarka, kuomet vyresniųjų klasių mokiniai, remdamiesi represijomis ir prievarta, valdė likusius moksleivius, o mokytojai stebėjo viską “pro pirštus”. Filme vaizduojama daug agresijos ir blogio.
Ar skatinami filmų aptarimai?
Taip, mūsų projekto esmė ir yra po filmo mokytojams ir mokiniams drauge jį aptarti. Mes parengėme metodinę medžiagą mokytojams, kuri siūlo filmus analizuoti trimis lygmenimis: filmo techninis lygmuo arba filmo kalba – analizuoti tai, ką matai, tuomet filmo pasakojamosios istorijos lygmuo – siužetas ir, galiausiai, kontekstas – ta dalis, kurioje jau interpretuojama, ką reiškia papasakota istorija. Tai pagrindinė dalis ir jai skiriame daug dėmesio.
Mes pateikiame įvairius siūlymus, kaip dirbti su filmais, kokios galėtų būti užduotys ir prie kiekvieno filmo pateikiame galimus klausimus visiems lygmenims. Aišku, kiekvienas mokytojas yra laisvas savaip organizuoti diskusijas. Bet projekto esmė ir yra diskutuoti. Neužtenka filmą tik pažiūrėti, svarbu yra jį analizuoti.
Ar filmai orientuoti į konkrečius mokomuosius dalykus?
Rengdami programą stengėmės, kad filmai nebūtų orientuoti į vieną ar kitą mokomąjį dalyką. Filmus mokiniai gali aptarti ir pamokoje apie kiną, ir dailės, literatūros ar dar kitoje pamokoje, nes filmai – tai daugiasluoksniai kūriniai.
Kaip vyksta bendravimas su mokyklomis?
Visa techninė projekto pusė kaip ir įgyvendinta: išleistas metodinis leidinys, šių filmų DVD, baigiamas ruošti ir jau pradėjo veikti projekto internetinis tinklapis www.kinasmokykloje.lt, kuris, tikimės, taps tikra kino edukacijos procesų Lietuvoje platforma.
Informaciją skleidžiame visose Lietuvos mokyklose, bendradarbiaujame su Švietimo ministerija. Spalio-lapkričio mėnesiais mes surengsime dešimt seminarų visose Lietuvos apskrityse. Mokytojai iš visų Lietuvos mokyklų gali registruotis, dalyvauti seminaruose, kuriuose bus pristatomas pats projektas, parodomos filmų ištraukos ir paaiškinama, kaip turėtų vykti jų žiūrėjimas ir analizavimas. Visa informacija pateikiama projekto tinklapyje.
Ar Lietuvos mokyklos noriai įsitraukia į kino integravimo programą?
Manau, mokyklos projektu domisi. Praeitame projekte dalyvavo apie trys šimtai Lietuvos mokyklų, panašiai tiek tikimės ir šiais metais.
Ar teko išgirsti mokinių vertinimų?
Teko girdėti, kad filmai labai sudomino mokinius – jei nespėdavo peržiūrėti filmų klasėje, mokiniai ieškojo jų internete. Tokie faktai neturėtų pradžiuginti filmų platintojų, tačiau mes įsitikinę, kad projektas prisideda prie kokybiško kino auditorijos ugdymo, o tai naudinga visai kino bendruomenei, įskaitant kino platintojus.
Keli mokytojai pasakojo apie įdomias ir labai aktyvias diskusijas.
Ar visos mokyklos turi technines galimybes demonstruoti filmus?
Kiek mums yra žinoma, tai visos mokyklos yra apsirūpinusios projektoriais, kompiuteriais ar DVD grotuvais. Žinoma, ne kiekvienoje klasėje, bet mokykloje bent minimaliai šios technikos yra.
Kas buvo sunkiausia rengiant ir įgyvendinant šį projektą?
Didžiausia problema ta, kad trūksta pačių pagrindinių dalykų kino edukacijai mokyklose plėtotis – filmų platinimo sistemos, programų, metodinių priemonių. Tačiau būtent dėl to ir atsirado programa „Kinas mano mokykloje“, ja ir siekiame inicijuoti pokyčius šioje srityje.
Vienas sudėtingesnių dalykų yra filmų programos formavimas – ar pavyks sudaryti programą, kuri bus priimtina mokytojams, bet tuo pačiu įdomi ir aktuali mokiniams, atitiks meninės kokybės reikalavimus.
Sunkus darbas susitarti su filmų platintojais, kad jie leistų filmus naudoti, nes, kaip jau minėjau, mūsų šalyje kol kas nėra filmų platinimo mokyklose sistemos. Galiu pasakyti, kad daug filmų teko atsisakyti, nes negalėjome patenkinti platintojų reikalavimų.
Tačiau šiuo metu jau galvojame apie naują programą mokykloms, taip pat kalbamės su įvairių švietimo institucijų atstovais, kaip savo idėjomis ir patirtimi galėtume prisidėti prie įgyvendinamos švietimo turinio atnaujinimo reformos.
2008 metai Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu paskelbti Europos kultūrų dialogo metais. Europos kultūrų dialogo metų (2008) nacionalinis projektas yra dalinai remiamas Europos Komisijos ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos vykdant iniciatyvą Europos kultūrų dialogo metai 2008. Lietuvoje Europos kultūrų dialogo metų (2008) įgyvendinimą koordinuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Tarptautinių kultūros programų centras. Ši publikacija atspindi tik autoriaus nuomonę ir Europos Komisija neprisiima atsakomybės už joje pateikiamos informacijos turinį.
Komentarai