Minint Niujorko tragediją, o gal ir visai atsitiktinai rugsėjo 11-ą Vilniaus klube Woo buvo pristatyta paroda „Gangs of Manilla” . Milijonus skaičiuojanti Filipinų sostinė Manila turi savo užribį – didžiulius lūšnynus. Šis megapolis – jokia išimtis, nes kasmet pasaulyje lūšnynai pasipildo 25-iais milijonais naujų gyventojų. Bataano laivininkystės ir inžinerijos kompanijai (BASECO) priklausančioje teritorijoje iš pradžių buvo planuojama įrengti pasaulinės klasės kurortą; dabar ši teritorija apgyvendina daugiau nei 6000 šeimų. Persmelkta iš kaimynystėje esančių sąvartynų sklindančio pramoninių atliekų dvoko, teritorija tapo metropolio užribio kultūrų prieglobsčiu. Prastos gyvenimo sąlygos verčia jaunąją kartą įsitraukti į nusikaltimus. Būtent čia įsikūrusi Kinų mafijos gauja (angl. Chinese Mafia Crew–CMC), Jos nariai – prastos reputacijos jaunimas ir vagišiai. Paženklinti praeities šešėlių, gaujos nariai dabar bando nusigręžti nuo savo senų įpročių ir ieško padoraus darbo. Darbą rasti sunku, nors gaujos nariai ir stengiasi ištrinti tatuiruotes, žyminčias pavojingą praeitį.
Kalbinu gansterių fotografą VJ Villafranca.
Kodėl savo baigiamajam darbui pasirinkai fotografiją, kuri vėliau tapo tavo pagrindiniu užsiėmimu?
Tiesiog pajaučiau, kad fotografija bus pati tinkamiausia terpė komunikuoti ir paryškinti tai, ką norėjau savo baigiamajame darbe – Manilos gatvės maistą.
Kas būtent tave užkabino gatvės maiste? Juo lengva žavėtis atvykėliams….
Norėjau pavaizduoti Manilą popart kontekste. Ir staiga supratau, kad mano atsakymas glūdi gatvėje gaminame maiste! Tas gatvinis maistas yra įtakotas daugybės šalių, ir juokingiausia, kad patiekalai vadinami neįtikėtinai keistais pavadinimais kaip „Addidas” arba „Betamax” (Sony video kasečių formatas, – red. past.)!
Ką bendro turėjai su žurnalais Cosmopolitan, Men’s Health, FHM Philippines, Girlfriend?
Aš tik dirbau darbą, susijusį su redagavimu. Mane užknisa vadovauti žmonėms.
Gavai Ian Parry vardo stipendiją už projektą, kuris šiuo metu eksponuojamas klube Woo – „Gangs of Manilla”. Ian Perry žuvo, kai jam buvo tik 24 metai skrisdamas lėktuvu Sunday Times siuntimu. Ar Ian Perry yra vienas tavo herojų?
Tikrai ne! Noriu pasakyti, kad džiaugiuosi, kad stipendijų fondas pavadintas jo vardu, bet vien tas faktas, kad fotožurnalistas žūva toks jaunas kelia man siaubą. Jokia nuotrauka nėra verta jo mirties.
Dabar daug žmonių turi laisvo laiko, domisi fotografija ir dar begale dalykų. Kokias rinkodaros priemones naudoji didžiulėje pasaulinėje fotografų rinkoje?
Paprasčiausiai seku mainstream marketingu. Na, darau savo tinklapį, gaminuosi vizitines korteles, dalyvauju susitikimuose. Dar man labai svarbūs socialiniai tinklai. Aišku, stengiuosi kiek įmanoma daugiau sudalyvauti įvairiuose fotografijos festivaliuose.
Ar tau imponuoja kokie nors mados fotografai, tarkime, Terry Richardson arba David LaChapelle?
David LaChapelle man patinka, kažkada seniau mačiau jo darbus. Jie svajingi ir pilni fantazijų, kurios ir yra stipriausia LaChapelle pusė. Man sunku kalbėti apie mados fotografiją, galbūt dėl to, kad sukuosi visiškai priešingoje aplinkoje nei jie.
Kaip tu sutikai Manilos gangsterius?
Aš tiesiog sutikau vaikius netoli lūšnyno, kai fotografavau kitą projektą. Jie mane supažindino su vyriausiais gaujos nariais. Po kelių savaičių aiškinimo ir įtikinėjimo jie sutiko sudalyvauti mano naujame foto-projekte, ir aš buvau oficialiai įleistas į jų teritoriją.
Savo bloge rašai apie sociologinę brotherhood reikšmę. Kodėl?
Broliškumas turi labai seną istoriją. Brolybės istorija turbūt siekia kokius nors pirmykščius laikus. Broliškumo aspektas, mano galva, padaro gaujas dar įdomesniais objektais.
Dar savo bloge rašai, kad „viskas kas mums atsitinka, yra mūsų pasirinkimų pasekmė”. Jei mūsų pasirinkimai yra tokie svarbūs, tai kodėl gaujos nariai nesugeba pasirinkti kitokio gyvenimo – na, suimti save į rankas, pagaliau susirasti darbą ir panašiai?
Viskas yra susiję. Tiesioginės pasekmės atsiras tik tuomet kai kai patys žmonės jas sukurs. Nenoriu lįsti į mokslinius išvedžiojimus, bet jei nori keistis, reikia bent jau pirmą žingsnį žengti. Aš tikiu, kad gaujos nariams iš tikrųjų sunku susirasti darbą – niekas nenori jų įdarbinti, nes jie tarsi paženklinti, o paženklintas ir yra atstumtasis.
Prancūzijoje sutikai fotografą Christian Poveda. Jo fotografijų objektai taip pat gaujų nariai. Jie man primena kultinius pop personažus…
Man neprimena. Gaujos ir gangsteriai tapo stereotipinėmis ikonomis, bet gaujos egzistuoja visai ne dėl to. Jos egzistuoja, nes visuomenė serga. Gaujos – tai šalutinis jos ligų produktas.
Vaizdai ir fotografijos. Jos keičia žmones ar pasiūlo temas?
Vaizdai tik pasiūlo temas. Fotožunalistai siūlo vaizdus kaip temas žmonėms, gyvenantiems kaimynystėje, o gal ir visai kitoje pasaulio pusėje. Tai turėtų sukelti pasikeitimus.
Kodėl slepiesi už savo nuotraukų?
Aš nesislepiu. Kaip ir sakiau, mes esame tik įrankiai, mašinos. Nuotraukos neturi būti paliktos vienos, tam kad kalbėtų pačios už save. Fotografai išsirenka temą, kuri yra svarbi ir esminė visai visuomenei ar jos daliai. Nors aš ir nemanau, kad įmanoma įtakoti iškarto dideles auditorijas.
Kodėl Azija?
Tikrai ne dėl to, kad ji fotogeniškesnė.Tiesiog besivystančiame ir trečių šalių gyvenime daug daugiau problemų, taigi ir socialinės tematikos, kuri mane ir domina.
Paroda “Woo” klube (Vilniaus g.22, Vilniuje) veiks iki spalio vidurio.
Komentarai