Kristina Sūdžiutė keramikos specialybės studijas tęsia Vilniaus Universiteto Kauno Dailės Fakultete jau nuo 2003 metų. Pasiruošti studijoms padėjo keramikos specialybė įgyta Dalios ir Zigmo Kalesinskų Aukštesnioji liaudies amatų mokykloje, žinia apie kurią kadaise ir sudomino Kristiną ryžtis žiedimo amato mokytis.
Keramikė jau yra surengusi tris parodas. Pirmąją, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Keramikos muziejuje 2007 metų vasarį surengtą parodą, Kristina papuošė porcelianiniu, kruopščiai stilizuotais pienių žiedeliais apdabintu „Jaunavedžių servizu“. „Žiedą pasirinkau todėl, kad jauni žmonės pražysta“, – ji tuomet sakė „Kauno dienai“. Tame pačiame kurse, su kolegomis keramikais bei stiklo specialybės studentais, parodoje A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje Gegužės-Birželio mėnesiais keramikė pristatė ir savo baigiamąjį darbą, pavadintą „Aš ir mano mama“. Kristinos eksponatas – savotiška mamos-autorės simbiozė, mat keramikė mamos austą audinį suvienija su pačios sukurptomis porcelianinių kubelių dėlionėmis.
Vaikyste dvelkiančius Kristinos Sūdžiutės vaškinius drabužėlius, sukurtus jau magistrantūros pirmajame kurse, ORE nusižiūrėjo Guinness rekordo vertoje parodoje – šioji truko tik vieną dieną. Kauno „Meno parkas“ Gegužės 1-5 d. ilgąjį savaitgalį užskaitė kaip savaitę, skirtą Kauno Dailės Instituto studentų darbams eksponuoti, nors, tiesa, galerija buvo uždaryta visas, išskyrus vieną tos savaitės dienų.
Ar dažnai tenka studijų eigoje susidurti su tokio pobūdžio cirku?
Tenka. Pasitaiko. Šį pavasarį buvo auditas. Turėjome išeksponuoti savo ir kitų studentų baigusių fakultetą baigiamus darbus kartu su dėstytojais. Ir va viskas greitai. Čia priklauso nuo vedėjos. Būni jau kažką susiplanavęs, bet prieš vėją nepapūsi, prisitaikai arba ne. Reikia veikti ekstremaliai, yra visokių darbų, bet čia reikia parodai ruoštis, galvoti, pirkti, tą aną, kas čia tinka ar netinka. Taip turi viską apgalvoti. Nors galėtum ramiai apgalvot, bet ne. Toks chaosėlis yra. Iš dalies gal ir naudingas, bet kurie yra jautresni žmonės, tai gali ir šoką gauti. Yra buvę, šoką gauni pačioj keramikoj, pavyzdžiui degi darbą ir suskyla, gal net ir iki pusės semestro būna praėję. Ir vėl viską iš naujo darai. Keramika yra tokia nenuspėjama, arba ištrauksi šukių krūvą, arba broką, arba gerą darbą. Yra nervų, yra įtampos. Turi būti viskam pasiruošus.
Geros karmos reikia?
Iš tikro reikia. Jei labai nuliūsi ar ką, viskas. Arba, arba. Šiaip labai įdomu – nežinai ką tu ištrauksi. Būna labai kartais skirtingi daiktai. O čia tas įdomu, čia taip. O kitą sykį – hm. Bet va nepasiduodi. Visko būna. Kiti specialybės dalykai priklauso nuo tavo rankos – piešimas, tapyba, tai čia tikrai nuo tavęs priklauso, ir tekstilė, taip pat nuo laiko, nes ten irgi krapštytis reikia nemažai prie kiekvieno darbo. O pas mus skaičiuoji – tas tiek laiko, ten reikia padaryti, tiek laiko turi džiūti, pirmas degimas, antras degimas. Labai daug laiko užtrunka, turi į priekį žinoti ką toliau reiks daryt. Svarbiausia menininkui, manau, jei viskuo nuosekliai domiesi, tada jau nebėra taip sunku savo idėją įgyvendint. Būna susikoncentruoji, kažką atmeti, kažką pridedi. Bet čia jau pasirenki savo sritį. Su aukštom technologijom, ar žemo degimo. Visko neaprėpsi, tai neįmanoma, pasirenki tai kas patinka.
Kuo užsiimi nuo mokslo laisvu metu, jei jojo lieka?
Kartais būna laisvo laiko, bet dažniausiai tai domiuosi menu – žiūriu kas ir kur kaip vyksta, kas naujo yra, nes tai yra labai svarbu. Nes būna taip, kad padarai nepamatęs, o būna, kad kiti jau yra kažką tokio padarę. Būna, kad eskizus darai ir pamatai, kad pasitaiko tų pačių idėjų. Mano užsiėmimas tai aplankyt parodas. Kai esi prie meno linkus, toks jau yra ir hobis – žiūrėti. Taip pat mėgstu fotografuoti – fotografuoju tam tikrus dalykus. Ne tai, kad peizažus, bet detales, detalę va kokią pamatai, iš kurios gali kilti idėjos. O šiaip dar muzika domiuosi. Norėjau iš pradžių stot į konservatoriją, dainavimo specialybę, bet neįstojau. Iš Lietuvos muzikantų patinka Jurga Šeduikytė, Andrius Mamontovas, manau jie originaliausi atlikėjai.
Kada viskas prasidėjo?
Čia viskas per keramiką. Nes pajutau tą tokį per keramiką, su moliu, nes jis toks plastiškas. Aš labai mėgstu plastiškumą. Netgi kai dariau pirmam kurse kavinuką, irgi, kiti ten daro iš suglamžyto popieriaus, aplieja formą, o aš žiūriu kuo kruopščiau ir kuo būtų plastiškiau, aš mėgstu tvarkingumą. O objekto menas toksai jau gal kiek laisvesnis. Toks stimulas, kad galima su vašku irgi taip padaryti. O man taip kilo, kad vaikystėj žaisdavau su vašku, ir ką galima nuveikti, kokią formą išgauti. Ir diplominį dariau iš prisiminimų.
Drabužėliai jau ne pirmas tavo bandymas su vašku…
Tai čia antras (buvo ir vaškinė krosnis, – ORE). O pirmam semestre tai su daržovėm ir vaisiais dirbau. Šita mintis man kilo iš filmo, pati nežiūrėjau, ir neatsimenu pavadinimo, toks siaubo filmas vaškų miestas („Vaško namai“, – ORE) , toks siaubo filmas, kur vaškuodavo žmones. Tai va čia iš to būtent ir kilo idėja. Aišku pačių žmonių nevaškuosiu (juokiasi). Nors, aišku, tokia mintis buvo kilus, kad gal vaške užsivaškuot. Kaip kad pavyzdžiui Eglė Rakauskaitė – meduje, taukuose buvo. Bet vaškas karštas labai, gali likti be odos (juokiasi), bet įdomu iš tikrųjų būtų. Bet gal kiek per daug, bijau, kad gali būt liūdnų pasekmių. Kai stingsta vaškas vis tiek karštas. O su daržovėm tai dėl to filmo pradėjau ir galvojau kaip čia pabandžius su kokiu nors daiktu. Gal prieš tris metus pamėginau, obuolį paėmiau, aklinai užvaškavau ir palikau. Per tam tikrą laiką nepasakysi, kad ten viduj obuolys yra, kažkokia liekana ten viduj.
Koks likimas to užvaškuoto obuolio?
Nepamenu kur dingo tas mano obuolys. Iš tikro įdomu būtų pažiūrėt. Į obuolio vidų pakliūva kitos bakterijos, suėda jį arba ne. O tas dalykas ir buvo įdomu. Tas, kas vyks po. Nes prieš būna ir po.
Ar pavyko išsiaiškint kas po?
Pavyko tai, kad viskas ten viduj viskas sudžiūva, o išorė lieka tokia pat. Toks lengvutis kamuoliukas lieka. Paimkim margutį pavyzdžiui, jeigu paliksi, aišku duos truputį kvapelį jei nepratrūks. Mama turi tokį marguti nuo 1979-ųjų metų, toks tiun tiun skambaliuojantis. Va tokie įdomūs, o kas bus po. Tokia mintis yra, kad kažkas gali būti. Ką kasdien matom, tai neatkreipiam dėmesio. Aš gilinuosi kas vyksta, kas giliau kas įdomiau. Dėl to kyla minčių ir idėjų daugiau. Dar žemės menas kai būna, nepamenu to autoriaus dabar (Robert Smithson, – ORE), tokią spiralę jūroj iš akmenų padarė, aišku apgriūva ji per kažkiek laiko, bet būna irgi apdengia namus, tiltus medžiaga aptraukia ir ryškiom spalvom. Tai irgi sukelia emociją. Arba kaip salas medžiagom aptraukia, iš paukščio skrydžio labai įdomiai atrodo.
Žemės meno vieta kažkur joje – kur įsivaizduoji savo drabužėlius ar vaisius?
Vietos dar neparinkau iš tikrųjų, man tai daugiau kaip emocinis užkonservavimas, su vaikyste – pasižiūri, o, čia gal turėtų būti vaikas. O kas čia turėjo būti? Iškeli sau klausimą, kas ten buvo? O kur jie turėtų būti, tai nėra taip, kad iš karto pasakysi, kad va ten turi būti. Tam tikras laikas turi praeiti, kad galėtum rasti tą vietą. Nes ir pati idėja kokia nors, ir keramika irgi, netgi būna, kad per pusmetį save prievartauji ir negali sugalvoti. Bet ką surasti gali, aišku. Bet kai kažko nori daugiau…tai būna „o, sugalvojau“. Čia turi stebėt, žiūrėt ir matyt kažką tokio, ko kiti nemato. Menkiausią menkniekį. Kiekvienas manau mato, jei to nori, vieni ir namus ten kažkaip įsikuria, kažko nori naujo, įdomaus, ir atranda tai, ko kiti neturi. Pas mus taip yra, keramikoj turi padaryti tai, ko dar nėra, kažką naujo. Kiti darbai irgi yra, pavyzdžiui iš vielos, keramikos ten per daug nėra. Sodai tokie yra iš šiaudinių vamzdelių. Vienam magistrantui kilo idėja iš šiaudų, nupynė žmones iš vielos ir kojas aplipino šamotu (susmulkintos išdegtos keramikinės šukės). Kita idėja tai žydų ligoninėj, kur buvo gimdymo namai kažkuriam aukšte. Tai ten tokia mergina padarė krūtis, pro langus krūtys išlindusios – „Šiltas vėjas” pavadinimas. Tai būtent su tuo susiję, kas yra gimdymo namai. Va tokių visokių niuansų turi pastebėt.
Ar dėkinga terpė vaškas?
Dėkinga, man tai asmeniškai dėkinga. Gali išgauti taip, kaip tu nori. Valdai formą – drabužėlius kai formavau, tai irgi kilo minčių kaip aš norėčiau padaryti jį tokį trimatį, kaip žmogaus, tai popierių į vidų grūdau. O vaškas jis minkštas, jį gali deformuotis įvairiai, pagal save, taip ir išgauni tą visą pūstumą, nes šiaip drabužiai susiploja visi, kaip tos pėdkelnės gavosi. Dėl to jis man dėkingas yra. O pagrinde man patinka baltas vaškas, spalvotas kažkaip suardo. O baltas man jis toks saldus, vis tiek balta spalva yra švari. Man patinka švara, kažką maišyti su kitom spalvom tai nelabai. Sakau, viskas nuo vaikystės. Atsimenu žvakes gadindavau.
Kas puošia tavo kambarį?
Turiu jaunavedžių servizą kambary ant lentynos. Pilna ten visko, kavinukas iš pirmo kurso, iš trečio figūrinė kompozicija. Vis tiek kažkokius niuansus turi pasilikt. Nepamirši aišku, po peržiūros fotografuoji, kad žinotum ką darei visą laiką. Aš net eskizus visus pasilieku, juos galima patobulinti pataisyti. Nes ateityje gal dar minčių kils. Ir dėstytojai pasako va čia blogai, kitą kart jau gerai. Pasižiūri kitu rakursu.
Ką matai save veikiančią ateityje?
Noriu turėti savo krosnį, savo dirbtuves. Šiaip orientuojuosi į Panevėžį įsikurti. Ten dailės mokykloj dirbsiu, kažką jau ten tęsiu. Čia Kaune sudėtingiau yra. Nėra kur ir daryti. Nebent vienam kambary, virtuvėj. Nėra gerai, nes vis tiek tos dulkės yra, jos turi kenksmingu medžiagų, oksidai visokie. Aš geriau jau nerizikuoju. Šiaip nėra tokia specialybė, kad būtų sveika praktikuoti. Reikia ir kad ventiliatoriai būtų. Reikia ar rūsio ar palėpės gerai įrengtos. Galima ir išsinuomoti, bet čia sudėtinga. Žiūri kitus rakursus vis tiek. Pradžia visąlaik sudėtinga. Kitom specialybėm gal kiek paprasčiau. Na tekstilei ten staklių reikia, bet gali kad ir su miniatiūrinėm dirbt. O pas mus tai ką, gali nebent lauko krosnį pasidaryt, juodajai keramikai. Kur Vilkijoj mokiausi ten tokią turėjom. Gal ir bus galimybė Panevėžy pasidaryt.
Dailės akademija tuo skiriasi nuo kitų universitetų, kad jums tenka vasaras parduoti praktikai. Ką veikei šią vasarą?
Tai va šita praktika. Pasakė, kad praktika mum priklauso. Bet iš tikrųjų ne visom specialybėm priklauso. Ką nori tą turi daryt iš tikrųjų. Aš tai pasirinkau Panemunės pilies koklius. Teorinį rašiau darbą apie krosnis ir židinius. Na o praktinį, tai norisi gal kokį pečių padaryti ar ką, bet čia yra daugiau restauravimo, o ne kažko naujo. O meno tai noriu kitką padaryti, dabar daug visokių minčių kyla. Pečių gali bet kas padaryti, čia nesudėtinga, tik reikia noro turėt. Pily toj daug liekanų tų koklių, važiavom štampuot juos neseniai. Ir su vaikais ten važiuojam, kad jie suprastų kas tas molis ir tie kokliai. Vaikai 3-5 klasių važiuoja į stovyklą ten jau trejus metus dalyvauja. Kažkiek bendros praktikos turim su vaikais.
Ar turi kokių korifėjų iš Lietuvos ar pasaulio?
Iš keramikos, tai teko būti Danijoj, kur technika patiko labai. Raku keramika vadinasi, gal ne tiek kažkoks autorius būtų įstrigęs, bet pati technika. Raku keramika niekada nebus vienodi darbai, man va tas patinka, kad kažkas įdomaus. Nes ten su pjuvenom daroma, neatsimenu kokioj temperatūroj išdega, raudonus darbus ištraukia iš tos elektrinės krosnies ir meta į pjuvenas, ir tos pjuvenos užsidega ir uždengia. Apdūmyja, redukcija įvyksta ir visokiom vaivorykštinėm spalvom nusidažo. Aišku nuo glazūros priklauso, kur daugiau oksido yra įdėta ar ko. Danai mėgsta aukštą technologiją, moliai, glazūros pas juos. Buvau sužavėta.
O darbai, kad kažkuo patiktų, tai vieno daugiau, kito mažiau, bet žiūriu, kad būtų tikrai nauja, nenukopijuota iš ko nors. O grynai vieno autoriaus.. iš Lietuvos Remigijus Sederevičius, man jis toksai krapštukas. Man patinka, kad kruopščiai labai atlikti darbai būtų, bet neperlenkta.
Dar autorinės technikos man patinka. Šiaip man technologija labiau įstringa nei pats autorius. Eksperimentavimas patinka, daugiau žiūri kaip pats gali padaryt savo autorinę techniką. O šiaip keramikai neišduoda savo paslapčių, visi turi savo receptūrą tokią, kurios tikrai neatrasi iki gyvenimo pabaigos (juokiasi). Tie kur nesidomės, tai gal dar, o tie kur domisi, tai iki pat galo neišduos. Vieni labiau gamina, štampuoja. Pavyzdžiui Valiušis Utenoj, Leliūnuose, studijavo keramiką, didelę krosnį pasistatęs. Mes praktiką pas jį atlikom. Išsižiedėm darbus savo ir vežėm pas jį ten degti. Juodi tokie kaip metalo spalvos gavosi nuo liepsnos. Jis ten labiau toksai jau amatas. Bet muziejų savo įsikūręs senoj mokyklėlėj ar kur ten, surinkęs ten visokių liaudiškų darbų. Tai gali pasižiūrėt istoriją, įdomu tikrai palyginimui.
Fotografijos – Artūro Morozovo
Komentarai