„Sirenos”. Mirusio teatro gerbėjai vėl užsikalė į spintas. Jie gniaužia save stipriai it Monika Mironaitė, besiruošdama spektakliui. Jie pabunda naktį išmušti prakaito, nes į smegenis sminga košmarai, o ne reguliariai pasikartojantys sapnai iš Marcinkevičiaus „Mindaugo” beigi „Mažvydo”. Ašaromis plūsta jų akys, Stanislavskio kupinos. „Sirenų” teatro festivalis mirusio teatro gerbėjams – asmeninis įžeidimas. Tai tiek apie juos.
„Bonanza”
Įėjus į salę, matai: kabo didžiulis miesto maketas, po kuriuo – penki ekranai. Makete – tiek pat namų. Ekranai įsijungia, ir išvysti istoriją apie JAV miestą – Bonanza – kuriame anglis kadaise kasė/gyveno apie 60 tūkstančių gyventojų, o dabar liko septyni. Ne, ne tūkstančiai – tiesiog septyni žmonės. Visi jie ir telpa į minėtus penkis ekranus/namus. Iš pradžių Bonanza atrodo kaip rojus žemėje, apie kurį galėtų svajoti tiek anarchistai (horizontali visuomenė, sako jie), tiek kaimynė iš trečio aukšto (buvo/kitur yra geriau, sako ji). Greitai paaiškėja, kad dauguma jų išpažįsta keistas religijas (katalikybė, raganavimas ir kt.) ir šiaip yra keisti, o jų tarpusavio konfliktai – įspūdingi.
„Holocenas 3. Bonanza” – belgų kolektyvo „Berlin” ciklo apie miestus dalis. Tai dokumentinis filmas, bet rodyti jį reikia teatre (o ne kad ir kokiam nors ŠMC). „Susikaupti reikia” – paprastai paaiškino „Berlin” kolektyvas, kai susitiko su gerbėjais „Sirenų” klube.
Dar įdomiau: sykį šio reginio autoriams pradėjo rodytis, „kad visa tai tik pokštas, kad Bonanzos gyventojai viską sugalvojo ir dabar vaidina. Kad tuoj prisipažins ir visi smagiai pasijuoksim. Beje, iš pradžių buvome paruošę keletą fiktyvių siužetinių linijų, kurias būtų suvaidinę profesionalūs aktoriai… Bet jų neprireikė.”.
Iš tikrųjų: keistų žmonių esama.
„Ateik!”
POS Theatre Company ir Norvegijos nacionalinis teatras pristatė spektaklį-koncertą švedų aktoriaus Allan Edwall atminimui. Scena – tipiško skandinavų vienišiaus kambarys, kuriame aktorius Øystein Røger vaidina ir dainuoja Allan Edwall tekstus; jam pritaria trys muzikantai, už kambario ribų grojantys Allan Edwall muziką. Tikslas aiškus: pagerbti švedų aktorių, vaidinusį Bergmano spektakliuose ir filmuose („Fani ir Aleksandras”), Tarkovskio „Aukojime” ir kt., patraukusį bardais, tekstais, šokiu ir tapyba.
Spektaklis paprastas (it kokie Keistuoliai, nors ne visai). „Sirenų” klubo metu Øystein Røger paprastumą teisino: „Pačiam Edwallui labai patiko paprastas teatras. Galima sakyti, jog spektaklis sukurtas jo dvasia”. Į klausimą, ar Švedijoj/Norvegijoj buvo sukurtas filmas/spektaklis apie Allan Edwall, „Ateik!” režisierius Per-Olav Sørensen atsakė: „Pernai suėjo dešimt metų nuo jo mirties ir vieninteliai mes apie jį kažką sukūrėm. Net jo paties teatre aktoriaus mirties metinės nebuvo paminėtos.” Tad motyvai sukurti spektaklį – visiškai aiškūs, o ir pritaikomi motyvams spektaklį pažiūrėti. Bet ar būtina jį buvo rodyti „Sirenose”?
Nieko nėra būtino. Paprastumą teisino ir Rolandas Rastauskas, vedęs „Sirenų” klubo susitikimą: „Jeigu prisimenate „Aukojimą”, tai pamenate ir jo (Allan Edwall – R.Z.) personažą, dviračiu važinėjantį aplinkui Juzefsoną. Buvęs istorijos mokytojas, dabar paštininkas saloje, jis, ko gero, yra antras pagal svarbą filmo herojus – nes būtent jis siunčia pagrindinį herojų į raganos islandės Marijos namus, kuri gali išgelbėti pasaulį. Pasaulis, kaip pamenate, yra jau ties trečiojo pasaulinio karo slenksčiu, taip atrodo protagonistams. Kažkuria prasme ant tokių permainų, kataklizmų slenksčio dabar esame mes, ir net sunku mums apie tai imt ir susimąstyt. Kai pagalvoji, esama tam tikro simbolinio judesio, kad štai ten filme tas personažas (paštinininkas) mąsto apie pasaulio likimą ir jaučia, kas gali sustabdyti tas blogio jėgas – ta moteris (Marija) ir jų sueitis – ir tą personažą vaidina žmogus, kurio dainas šiandien mes klausome kaip modelinės, egzistencinės situacijos atspindžius. Aš manau, kad toks įvairaus prasminio lauko atsiradimas daro šį iš pirmo žvilgsnio paprastą spektaklį toli gražu ne tokiu paprastu.” Sutikus su RoRa, galima būtų imti ir pripažinti, jog tiesiog nėra nieko paprasto. Bet, manding, spektakliui „Ateik!” akivaizdžiai trūksta išradingų, originalių, žavinčių/pribloškiančių sprendimų.
Kitame straipsnyje: apie kraują, kuris riša „Hamletą”, „Hamletus” ir „Orestėją”.
Komentarai