Sirenos 2008: Thalheimer ir Koršunovas

Michael Thalheimer „Orestėja“

„Kraujais čia permirkusios grindys“, „Jau rūmai dvelkia kruvinom žudynėm“, „Ir karštas kraujas, trykšdamas iš jo žaizdos, / Mane apšlakstė savo kruvina srove“, „Jis gimdo kruviną troškimą“, „Bijau, kad liūtis kruvina užeina“ ir t.t. Tiek ir dar daugiau kraujo lieja Aischilas savo „Orestėjoje“ (vertimas Jono Dumčio). Paradoksalu, kad Michael Thalheimer režisuotos „Orestėjos“ vokiškas graikų tragedijos vertimas (kuris daug modernesnis už mūsiškį) nemažai kraujo aprašymų ištrynė. Kraujas buvo kitur: ant scenos, medinės sienos/platformos, prispaudusios aktorius arti žiūrovų. Kraujas liejosi ir ant pačių aktorių bei pirmų eilių žiūrovų, kurie, deja – juokauju – prieš spektaklį gavo lietpalčius.

„Orestėja“, primenu, yra tragedija, kuri baigiasi gerai – visi tvarkingai išsižudo (pirmoje dalyje: Agamemnonas paaukoja dukrelę Ifigeniją, jo žmona Klitemnestra už tai atkeršija (o ir šiaip, rado naują vyrą – Egistą) ir nužudo Agamemnoną; antroje dalyje: Orestas atkeršija už tėvą ir nužudo savo mamytę Klitemnestrą kartu su Egistu); keršto trokštančias erinijas nuramina teisingumo Atėnė (trečioje dalyje: Apolonui panorėjus, liaudžiai nubalsavus) ir demokratija šypsosi. Žodžiu, kraujo keršto taisyklė pakeičiama teisine tvarka, todėl visiems linksma ir smagu.

Tuo tarpu Michael Thalheimer nėra toks optimistas – iš trečios trilogijos dalies demokratijos džiaugsmus jis iškarpo. Orestą režisierius parodo lyg juoką keliantį idiotą, kuris atkeršija motinai tik narsios Elektros verčiamas (kerštingas jos charakteris nulipo iš feministo vardu Sofoklis „Elektros“). Be to, Orestas keršija įkalbėtas Apolono – bet, priešingai nei graikų tragedijoje, neturim pagrindo patikėti, jog šis dievukas nėra jo neurozės padarinys. Taip ciniškai vokiečių režisierius perskaito „Orestėją“, „Sirenų“ klube tik patvirtinęs: „Orestas padaro baisiausią nusikaltimą, būtent pralieja motinos kraują. Tai padaręs jis kreipiasi į dievus, tačiau dievai tyli – nei Apolonas, nei Atėnė jam neatsako. Orestas lieka vienas, ir kyla klausimas, ar dievų nebėra, ar tiesiog jo užduoti klausimai yra neteisingi, ne tokie, į kokius dievai norėtų atsakyti. Kaip bebūtų, Orestas man tampa pirmuoju moderniu žmogumi, nes jis yra pirmas personažas, kuris lieka su savo atsakomybe, kuris turi užduoti klausimus sau.“

Bėda, kad Vokietijoje „Orestėjoje“ vaidina 40 žmonių choras, o Lietuvoje chorui atstovavo tik vienas. Todėl spektaklio sumanymą buvo galima suprasti, bet ne pajusti. Pajusti būtų buvę ką – choras įsimaišęs tarp žiūrovų pačioje salėje, todėl aiškiai įsitemptum, norėtum surikti vokiškai, susitapatintum su choru/aktoriais/spektakliu savaime. Dabar gi didelę spektaklio dalį apšviesta žiūrovų salė tik erzino, nes tikslo ją apšviesti beveik neliko.

Choras reguliariai užrikdavo: „poelgis, kančia, pamoka“. Kodėl šie žodžiai taip keistai skamba (ar būtų skambėję, jei chore būtų 40 žmonių) šiame spektaklyje, kuriame aktoriai režisuojami tiksliai, griežtai, be psichologizavimo; kuris trilogiją spėja išdėti per kelias valandas (pirmos dvi dalys, režisieriaus teigimu, nė kiek neiškarpytos), kuriame kraujas liejasi laisvai ir t.t.? Nes „poelgis, kančia, pamoka“ taikliai apibūdina supaprastintą požiūrį į graikų tragedijas (o ir į meną apskritai) – maždaug, scenoje vykstantys veiksmai + scenos herojų ir žiūrovų emocijos veda į katarsį pagal Aristotelį + išvadą (demokratijai – taip, kraujomaišai – ne ir t.t.), padėsiančią gyventi. Nieko panašaus: Orestas scenoje lieka vienas, Apolono mes nematom, ir kas žino, ar kada pamatysim.

Michael Thalheimer „Sirenų“ klube tarė apie religiją: „Tikėjimas vaidina labai svarbų vaidmenį „Orestėjoje“ – beje, ir Hamlete jis yra labai svarbus. Dėl tikėjimo… pats asmeniškai sau esu to neišsiaiškinęs; jaučiu, kad noriu kada nors išsiaiškinti… Nepriklausomai nuo mano asmeninių išgyvenimų, esu įsitikinęs, kad tikėjimas ir religija ateityje vaidins vis svarbesnį vaidmenį.“.

Oskaro Koršunovo „Hamletas“

„Hamletas“, be abejo, yra „Sirenų 2008“ vinis. Naujausias Oskaro Koršunovo spektaklis – kruopštus, sodrus ir įdomus darbas, kuriame atsispindi originalus režisieriaus ir aktorių požiūris, įdirbis, technika.

Čia jaučiu pareigą nukrypti nuo rašymo apie spektaklį prie komentaro apie „Sirenų“ klubo susitikimą su spektaklio kūrybine grupe. Diskusijos vedėjas Audronis Liuga neprisistatė – tai teatrologas, vienas „Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centro“ steigėjų, „Naujosios dramos akcijos“ organizatorius ir kt. Ir nepristatė kitų – aktorių (Darius Meškauskas, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Vaidotas Martinaitis) ir kompozitoriaus (Antanas Jasenka), kurių pavardės daugybei 
„Sirenų“ užsienio svečių tikrai nėra akivaizdžios. Bet ir neprisistatęs Audronis Liuga lietuvių teatro aplinkoje, matyt, yra toks autoritetas, jog jaučiasi įdomesnis už kūrybinę grupę, todėl nemažą susitikimo dalį dėstė savo nuomonę apie pragmatišką šių laikų visuomenę, kuri yra teatrališkesnė negu bet kokia kita, nes čia visi vaidina ir t.t. ir t.t. Žinoma, mano pastaba nėra adekvati, nes „Sirenos“ ir kvietė į diskusiją, o ne į klausimų-atsakymų sesiją, todėl Audronio Liugos nuomonė yra neįtikėtinai įdomi, tik tiek, kad ją perskaityti galėsime (jau galėjome) ir jo recenzijoje, o užsienio svečių, bijau, ji nesužavėjo. Aktoriai, ką tik nulipę nuo scenos, pripažinkim, taip pat atsakinėjo gana arogantiškai, tarsi būtų dievai, nešantys labai jau sunkią dvasinę misiją.

Viena diskusijos temų buvo Koršunovo „Hamleto“ lyginimas su Nekrošiaus „Hamletu“. Ona Pakėnienė (koks paradoksas – gyvumo ir šiuolaikiškumo diskusijai įnešti bandė buvusi LMTA dekanė, kurios jaunajai kartai norėdamas nepriskirsi) paprašė aktorių pasigirti, pasakyti, kuo spektaklis turėtų patraukti žiūrovus, kuo jis pranašesnis už ankstesnius pastatymus. Aktoriai sutartinai pradėjo gintis, jog teatras – tai ne varžybos ir Nekrošiaus nieks nepralenks. Paprastai ir sumaniai į klausimą atsakė kompozitorius Antanas Jasenka: „Mano manymu, Oskaro Koršunovo „Hamletas“ Eimunto Nekrošiaus „Hamletą“ pralenkė gerokai. Paprastas dalykas – yra bėgikas 20-ies metų ir yra 70-ies. Mūsų spektaklyje buvo panaudotos šių laikų priemonės, kurios yra aktyvios ir įdomios, kurios leidžia, kad „Hamleto“ ekspresija taptų išreikšta. Taip jau yra, kad kitas bėgikas už 20 metų vėl pralenks Oskarą Koršunovą; teatras toks – atimi aktorių, atimi scenografiją, atimi kompozitoriaus muziką, kitus komponentus – ir viskas išnyksta. O mąstymo procesas, manau, nesiskyrė nuo kitų, kuriančių „Hamletą“.

Gyvinti diskusiją drąsiai iškėlęs ranką pabandė ir filosofas Audrius Bielskis, kurio nuomone, Oskaro Koršunovo ir Eimunto Nekrošiaus „Hamletus“ skiria visų pirma tai, kad Koršunovo spektaklyje stipri ironija, ypač pabaigoje, kai ištariama „the rest is silence“. Į šį klausimą kažkaip ironiškai atsakė Darius Meškauskas: maždaug, „tai taip, mūsų karta juk ironiškesnė ir labiau postmoderni“, tarsi turėdamas omeny, jog tai neigiami bruožai. Audronis Liuga pastebėjo, kad „Šekspyras pats labai ironiškas“, o pabaiga jam atrodo tragiška, nes tarsi reiškia, jog Horacijus nepapasakos Hamleto istorijos, ir visas vyksmas vyko tik esamajame laike. Audrius Bielskis bandė atkreipti dėmesį, jog vis dėlto būtent tai ir yra ironiška/ciniška, bet diskusija greit nuvilnijo kitomis metafizinėmis vagomis.

Vis dėlto Oskaro Koršunovo „Hamleto“ aktoriai yra nuostabūs ir verti pasididžiavimo, nes sukūrė itin intensyvius ir daugialypius vaidmenis, kartais reikalaujančius kone „metodiško“ psichologinio pateisinimo (Rasos Samuolytės Ofelijos ašaros, buitiški Dariaus Gumausko Laerto perspėjimai Ofelijai), o kartais – sudėtingo, kruopščiai sudėlioto šou (Dariaus Meškausko Hamleto draskymasis, Vaidoto Martinaičio Polonijaus juokinimas, Juliaus Žalakevičiaus Horacijaus grimasos – viskas taip efektingai sumanyta, kad net šiurpu). Ironiškas sprendimas, jog Hamleto tėvo šmėklą ir jo klastingą brolį vaidina tas pats Dainius Gavenonis.

Pjesės tekstas taip pat nemažai „interpretuojamas“: „būti ar nebūti?“ monologą Darius Meškauskas kartoja du kartus, Ofelija miršta kiekvienoje scenoje, o kai miršta iš tikrųjų, vis tiek pasirodo gyva ir t.t. Scenografija, kurią sumanė pats Oskaras Koršunovas kartu su dailininke/scenografe Agne Kuzmickaite, primena teatro grimerinę, leidžia žaisti veidrodžiais, sukuria dėkingą sąlygišką erdvę.

Apibendrinimui – Dariaus Meškausko atsakymas į klausimą, į kokį skaudamą visuomenės tašką pataiko spektaklis (…nes prieš tai „Sirenų“ klube kalbėta, kad O. K. „Hamletas“ yra nelyginant pelėkautai visuomenei…): „Visų pirmą, į mane. O šiaip – kad ir į ekonominę krizę. Absoliutus Klaudijaus liberalizmas: Laertas nori į Prancūziją – išleidžia… O liberalizmas, demokratija yra kompromisas. O kompromisas jau yra ne tiesa. O Hamletą tai siutina ir jis tampa O. Bin Ladenu ir viską susprogdina.“

Štai tau ir „Sirenos 2008“. Du tekstai, panašūs jau siužetu ir temomis (kraujo ryšys, mirtis ir seksas) – ir panašūs savo šiuolaikinėmis interpretacijomis: visų pirma, nusivylimu demokratija, o, neišvengiamai, ir tikrovės problema.