Regis jau seniai atradę savitą sėkmingą muzikos formulę, škotai TRAVIS nesistengia savęs stabdyti. Dar 2007-aisiais išleidę kritikų teigiamai įvertintą ir gerbėjų šiltai priimtą „The Boy With No Name”, vadintą „sėkmingu TRAVIS sugrįžimu prie to, ką jie moka geriausiai”, Fran Healy su kompanija neužmigo ant laurų. Nepersistengę su daugybe išankstinės reklamos jie pristato šviežutėlį „Ode To J Smith”.
Albumas kvepia skaniai: nuo pat pirmųjų natų jaučiasi kažkas visiškai kitokio, nei būtų buvę galima tikėtis. Ansktesniuose darbuose, tiek jau legendiniame „The Man Who”, tiek skausmingos melancholijos ir politinių šūksnių persunktame „12 Memories”, TRAVIS skambėjo skaidriai, lyriškai ir melodingai. Ne veltui jie buvo laikomi viena iš sėkmingojo RADIOHEAD albumo „OK Computer” pagimdytos kartos atlikėjų, kartu su COLDPLAY ar KEANE, kurių muzika niekada nebuvo pripildyta bejausmio triukšmo. Dabar skambesys pasikeitė: regis, TRAVIS taip pat nestovi vietoje ir sąmoningai ar nesąmoningai seka muzikos tendencijas.
TRAVIS visada buvo viena sėkmingiausių indie grupių, kurios pėdomis sekė ne vienas atlikėjas, tačiau keičiantis indie muzikai, keičiasi ir TRAVIS. Jiems įprastas ryškus klavišinių skambesys ar ausiai mielos gyvenimo džiaugsmo ir šilumos kupinos gitarų partijos šiek tiek keičia savo vaidmenį ir atiduoda valią roko skambesiui. Tiesa, dabar be proto išpopuliarėjusios elektronikos čia vis dar nėra, tačiau išryškėja kiti bruožai: netikėtai dainose atsiranda ryškesnis ritmas ir aštresnis elektrinių gitarų skambesys. Tai ypač jaučiama nepaprastoje ir ypatingą įspūdį jau per pirmą klausymą paliekančioje dainoje „J Smith”. Ne veltui būtent šis kūrinys buvo pirmasis į internetą paleistas albumo šauklys- jis nustebino ir žadėjo kažką visiškai naujo. Pažadas ištesėtas.
Albumą atidarantis kūrinys „Chinese Blues” su ilga instrumentine įžanga norom nenorom kelia asociacijas su neseniai išleistu naujausiu COLDPLAY albumu „Viva La Vida or Death And All His Friends”. Savotiškų panašumų galima atrasti visame albume: netikėtas abiejų grupių posūkis į šiek tiek tamsesnes nišas, ryškus ir gilus klavišinių skambesys, jaučiama senesnių roko dešimtmečių įtaka, abiems grupėms neįprastas choro panaudojimas (naujajame TRAVIS darbe šį elementą išgirstame tame pačiame „J Smith”).
Išgirdus „Something Anything” pirmą kartą kitame kontekste būtų sunku patikėti, kad tai ta pati nuoširdumu ir šiluma spinduliuojanti Škotijos grupė. Visiškai jiems neįprastas instrumentinis sprendimas – ryškūs tamsūs elektrinės gitaros motyvai ir apskritai šiek tiek niūresnio indie roko grupėms įprastesnė dainos konstrukcija. Šios bei toliau sekančių „Long Way Down” ir nirvaniškai „Broken Mirror” (šiai skambant koncerte publikoje nušvis žiebtuvėliai) skambesys verčia pagalvoti, kad TRAVIS peršoko į visiškai kitokios muzikos kategoriją.
Pasikeitimai džiugina, bet būtų liūdna manyti, kad optimizmu trykštantys vaizdo klipai ir subtilus TRAVIS humoro jausmas – jau praeitis. Kita vertus, visišku atitrūkimu nuo ankstesnės kūrybos TRAVIS kaltinti negalima – šiek tiek lyriškesnėse „Last Words”, „Friends” ir „Song To Self” net ir persmelktose to naujo prieskonio, visgi išlenda kažkas tokio iki gyvo kaulo pažįstamo, traviško.
Paskutinysis albumo kūrinys „Before You Were Young”, kaip įprasta, lyriškesnis ir lėtesnis už visus kitus. Ir kaip įprasta tik patiems TRAVIS – itin sudėtingas išbandymas vokalisto Francis Healy balsui. Už tokius traukimus pro šalį kaip šioje dainoje ar pernykščio albumo paskutiniame, paslėptajame kūrinyje „Sailing Away”, rimtesnėje muzikoje atleisti nebūtų galima. Tačiau čia tai – lyg ženklas, kad TRAVIS lieka TRAVIS.
Apibendrinant viso albumo paliktą įspūdį, tai- visgi vienas geriausių TRAVIS darbų. Ir neabejotinai vienas labiausiai nustebinusių ir pradžiuginusių albumų šiais metais.
ORE vertina 8 iš 10
Komentarai